DAR KARTĄ
APIE LANDSBERGIZMĄ
Juozas IVANAUSKAS
Vietoj pratarmės
NAUJA – TAI GERAI UŽMIRŠTA SENA – byloja liaudies išmintis. Gyvenant totalaus melo, kreivųjų veidrodžių karalystėje, kur mūsų vaikams ir vaikaičiams metų metais sekamos pasakos apie gerąjį tėtušį „išvaduotoją“, prof. V.Landsbergį ir kitus „geriečius“ – šalį valdančios reitingų favoritės D.Grybauskaitės Mokytoją AMB, „šlepetinį“ Konstitucijos garantą V.Adamkų, „krizių premjerą“ A.Kubilių, „populiariąją“ Seimo pirmininkę I.Degutienę bei kiek žemesnio rango sisteminius veikėjus, užaugusi naujoji dvidešimtmečių-trisdešimtmečių karta paprasčiausiai nebežino, o vyresnieji, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tiesiog „užmiršo“ – nuo ko gi iš tikrųjų viskas prasidėjo?
Kodėl mums tenka gyventi išvogtoje, praskolintoje, sisteminės krizės nualintoje šalyje? Kodėl iš čia, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, per pastaruosius 20 metų jau emigravo, išsibarstė po margąjį pasaulį šimtai tūkstančių tautiečių? Kodėl
5
|
|
Lietuvoje kasmet iškilmingai minimos istorinės datos – Sausio 13-oji, Kovo 11-oji, Birželio 13-oji, Baltijos kelias – prolandsberginei valdančiųjų klikai tinkama proga eilinį kartą pasireklamuoti, pasipuikuoti tariamais „žygdarbiais“, pasmerkti sovietinio rėžimo padarytą žalą ir nusikaltimus, tradiciškai „užmirštant“ paminėti savo pačių grubias klaidas, numarintas rezonansines bylas, „kolektyviai įteisintas“ milijardines aferas, prilygstančias valstybės ir Tautos interesų išdavystei!.. Be abejo, tokioje išsigimstančioje, melu, apgaule, protekcionizmu grindžiamoje šalyje, įtakingųjų praktikuojamas fasadinis paradiškumas ir butaforinė pompastika, švenčiant valstybines šventes, pasitarnauja ne tiek patriotizmo, kiek mankurtizmo ugdymui jaunoje kartoje, pilietiškai nebrandžioje visuomenėje.
Kalbėti tiesą šiais laikais (beje, kaip ir sovietmečiu) darosi nebemadinga, netgi pavojinga. Kaip tada režimui nepalanki literatūra būdavo saugoma po devyniais užraktais,
Kodėl iš čia, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, per pastaruosius
20 metų jau emigravo, išsibarstė po margąjį pasaulį šimtai tūkstančių tautiečių? Kodėl darbingi, veiklūs, išsilavinę žmonės verčiami emigruoti iš Lietuvos, o įsikūrę svetur, ten dirbantys „juodžiausius darbus“, sugrįžti gimtinėn jau nebeketina?..
7
|
spec. fonduose, taip ir dabar prolandsberginei klikai nepageidaujama disidentinė literatūra, tarkim, suspenduotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamas žurnalas „Tautos atmintis“, buvusių politinių kalinių, disidentų parašytos ir išleistos knygos – Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“, Liudo Dambrausko – „Kovo 11-osios tragizmas“, „Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“ – tebėra neprieinamos platesniam skaitytojų ratui, jų nerasime bibliotekose, jau nekalbant apie tai, kad dorų, pasišventusių laisvės kovotojų liudijimai nėra ir kažin ar kada nors bus įtraukiami į patriotinio ugdymo, jaunosios kartos švietimo programas.
Įbauginti, bijantys prarasti darbą, negandų prispausti tautiečiai, nusivylę klanine teisėsauga, valdžiomis ir politikais, kaip jau minėjau, vieni emigruoja iš šalies, kiti – prisitaikantys, kolaboruojantys, plaukiantys pasroviui, pasitenkina jiems brukama dezinformacija. Galima būtų suabejoti – ar tokiems piliečiams apskritai reikalinga akistata su istorine tiesa ir teisingumu?..
Na, gerai, tarkim, tokių kapituliavusių, pilietiškai indiferentiškų žmonių Lietuvoje mažuma, o didesnioji Tautos dalis, pasiekus kritinę nuosmukio ribą, jau bunda iš gilaus sąstingio. Tad šiuo atveju knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ – straipsnių bei interviu, publikuotų „Laisvame laikraštyje“, rinktinės pasirodymas knygynų lentynose, pasitinkant 22-ąsias atkurtos Nepriklausomybės metines, turėtų sukelti nemenką ažiotažą valdančiųjų ideologinės propagandos klaidinamoje bei suskaldytoje visuomenėje. Tačiau netgi tie, suklaidintieji, neįsigilinę į vienos ar kitos
8
|
|
|
suaktyvėja valstybinių švenčių dienomis, na ir, žinoma, begėdiškai pučiant priešrinkiminės agitacijos miglą į akis paprastiems „runkeliams“, kurie su masėms būdingu inertiškumu, trumparegiškumu balsavimo metu tampa korupcinę, teisinio nihilizmo sistemą palaikančiu elektoratu.
Šiaip ar taip, tačiau „Išeinančiojo mintys“, užfiksuotos disidento dienoraštyje VAKAR, tebeskamba aktualiai, sakyčiau, kur kas aktualiau ir ŠIANDIEN. Todėl, mielieji, atmetę išankstines nuostatas ir priešiškumą, pabandykime dar kartą įsiklausyti į šviesios atminties Liudo Dambrausko žodžius – dvasinį testamentą ateinančioms kartoms:
„Šiandienė Lietuva – didelėje ekonominėje ir dvasinėje krizėje. Regis, išsvajota nepriklausomybė vis labiau nuvilia Lietuvos piliečius. Piliečių nusivylimas ir to pasekmė –
11
|
viso krašto moralinė krizė kelia didelę abejonę mūsų ateitimi. 1918 m. atgavę nepriklausomybę šiaip taip išsilaikėm 22 metus. Regis, nebuvome turtingi. Visas kraštas tikėjo, kad tik nuo mūsų pačių priklauso ateitis. Neturėjom pinigų, bet turėjome viltį ir ryžtą, kad žengiame, nors ir lėtai, bet į priekį. Šiandieną to ryžto nematyti, o tiktai jauti valdžios pastangas praturtėti – susikurti sau užtikrintą ateitį. Stebėdamas dabartinės valdžios veiksmus, norom nenorom susimąstai, kur mes einame? Vadinamieji garsūs šūkiai į Europos Sąjungą ir NATO, reiškia visišką mūsų mažos tautos savižudybės kelią. Kas laukia mūsų Europos Sąjungoje? Ogi visiškas savarankiškumo ir tautinio mentaliteto praradimas. Tapsime pigia darbo jėga Europoje. Man regis, dabartiniai politikai nėra tiek kvaili, kad to nesuvoktų, tad jie savo gyvenimą stengiasi aprūpinti taip, kad nereikėtų Europos Sąjungoj skursti jų šeimoms“.
Taigi, dar kartą apie landsbergizmą!
Pradžioje – nedidelis ekskursas į netolimą praeitį, į 2009 metus, kai Algirdo Brazausko mokinė Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta LR Prezidente. Tąkart piliečiai, neabejingi Lietuvos likimui, audringai sureagavo į provokuojantį „valstybininko“ Raimundo Lopatos ir istoriko Alfredo Bumblausko straipsnį „Dar kartą apie V.Landsbergį“, pasirodžiusį Nepriklausomybės švenčių išvakarėse interneto portale delfi.lt (2009 m. vasario 13), kuriame, be kita, ko teigiama: „Taip, V. Landsbergis jau buvo mūsų valstybės vadovas svarbiausiais mūsų šalies gyvenimo metais. Ir jis
12
|
Liudas Dambrauskas: „Landsbergizmas nėra ideologinė
vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa.“ Nuotraukoje: Vytautas Landsbergis (kairėje) su Algirdu Mykolu Brazausku.
buvo toks, kokio tuo metu nusipelnė tauta. Jis buvo ir strategas, turėjęs gebėjimą per trumpalaikes politines konfrontacijas ir tarpinius siekius nepamesti galutinio tikslo, ir taktikas, meistriškai rasdavęs kompromisus (jei to reikėjo), siūlydavęs formuluotes išeitims bei sutaikymams. Dar kartą paklausus – ar tuo metu galėjo būti kas nors geresnis, atsakytume taip, kaip dera atsiliepti į politinį, o ne buitinį ar emocinį klausimą – V.Landsbergis nugalėjo, vienintelis pasirodė stipresnis už aplinkybes, o nugalėtojai neteisiami. Nors nugalėtojams ne vienas pavydi, pripažinkime sąžiningai, kad yra neteisybės gyvenime. Neteisybės, neišrinkus V.Landsbergio prezidentu. Tiesa, dauguma jo pasisakymų kategoriški, be kompromisų ir dėl to ramesnės prigimties žmonėms ne visada priimtini. Tačiau ar kitaip Lietuva girdi? Ar kitaip girdi Lietuvą pasaulis?..“
13
|
Matyt, šios publikacijos autoriai, prieš rinkimus sumanę pakurstyti visuomenėje landsbergizmo psichozę, rikiuojantis būsimiems kandidatams į prezidentus, pasiekė savo tikslą: tūkstančiai V.Landsbergio gerbėjų, visa „megztųjų berečių“ gvardija, o taip pat gausus būrys politikos Tartiufo oponentų, pasirengusių nušvilpti apsišaukėlį „Rezistentą Nr. 1“, suskubo internetu pakomentuoti „gerąją naujieną“ apie garbaus amžiaus profesoriaus „pasiaukojantį ryžtą“, jo apsisprendimą „gelbėti“ Lietuvą balotiruojantis į LR prezidentus. Keletą įdomesnių nuomonių pateiksiu kiek vėliau, na o dabar, norint išsiaiškinti šalį apėmusios sisteminės krizės priežastis, manau, vertėtų dar kartą atsigręžti atgal ir žymaus tautiečio, buvusio dukart politinio kalinio (mirtininko), daugelio straipsnių bei knygų autoriaus Liudo Dambrausko lūpomis prabilti apie didžią Tautos nelaimę – LANDSBERGIZMĄ.
Po autoriaus mirties (L.Dambrauskas mirė Kaune 2003 m. lapkričio 26 d.), 2005 metais išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“ pateikiamos įžvalgos ypač aktualiai skamba nūdienos politinių batalijų kontekste, valdžioje esantiems „laisvės ir nepriklausomybės šaukliams“ konservatoriams pasišovus laimėti 2012 m. Seimo rinkimus.
„Lietuvai gresia baisi nelaimė – landsbergizmas. Šis žmogus, susirgęs didybės manija, veržiasi į prezidentus visomis išgalėmis. Jam pavyko į savo pusę patraukti Lietuvos dvasininkiją, kuri, spekuliuodama Dievo vardu, nesigėdija bažnyčios paversti agitacijos punktu. Taip Katalikų bažnyčia tampa nešvarių politikų įrankiu. Rinkimų rezultatai parodys, kiek mūsų dvasininkai turi įtakos rinkėjams.
...Tarp konservatorių Vytautas Landsbergis turi nemažai
14
|
savo „megztųjų berečių“, kurios gali suvaidinti didelį vaidmenį. Šiaip ar taip, Lietuvoje politinė situacija gana sudėtinga. Vargu ar ji savaime, be priešlaikinių rinkimų, pasikeis. Tai būtų radikaliausia priemonė pertvarkyti mūsų valstybės gyvenimą. Tačiau ir priešlaikiniai rinkimai dar ne garantija. Svarbu, kiek pati visuomenė subrendusi demokratinėms reformoms.
...Šiek tiek paįvairina kasdienybę politinės batalijos. Vytautas Landsbergis akiplėšiškai veržiasi per kitų galvas į Prezidentūrą. Ypač negarbingą poziciją tame politiniame žaidime užima dvasininkai. Bažnyčios tapo Vytauto Landsbergio agitaciniais punktais. Daugelis kunigų Dievo kultą iškeitė į Landsbergio kultą. Turbūt Lietuva dar neturėjo tokio politinio Tartiufo, kuris sugebėtų ne tik galingą „berečių“ partiją sukurti, bet ir Bažnyčios biurokratus patraukti į savo pusę. Jo moraliniam veidui visiškai nekliudė bolševikiniai nuopelnai nei šeimyniniai santykiai. Juk dviejų žmonų turėjimas pagal Bažnyčios kanonus yra nusikaltimas, tačiau jam, kaip „Dangaus pasiuntiniui“, nereiškiama jokių pretenzijų.
Kiek žalos Lietuvai padarė negatyvi Vytauto Landsbergio asmenybė! Ne tik suskaldė mūsų visuomenę, bet joje pasėjo nepasitikėjimo kitaip mąstančiu, neapykantos grūdą. Derlių dabar pjauname. Jeigu Landsbergis taptų Lietuvos Prezidentu, būtų padaryta didžiausia žala lietuvių tautai. Pasekmes tesuprastų ateities kartos. Žinoma, rinkėjų sąmoningumas pasireikš sugebėjimu iš prastų kandidatų pasirinkti tą, kuris padarytų Lietuvai mažiausiai žalos.
...Pasirodo, valdžia proto neduoda. Vytautas Landsbergis, prasiskverbęs prie valdžios lovio, greitai pamiršo tai, ko siekė. Regis, jis vedė savo šalininkus už visos lietuvių tautos laisvę ir socialinį teisingumą, o sukūrė gerovę savo klanui. Taip išsigimsta valdžios, kai jos pamiršta, ką savo rinkėjams žadėjo.
15
|
...Lietuvoje – „patriotizmo“ priepuolis, mat siekiama kuo iškilmingiau ir didingiau paminėti Sąjūdžio dešimtmetį. Tik va iš to Sąjūdžio išėjo didelis šnipštas. Sąjūdžio steigėjai, kurie jame matė mūsų valstybės ateitį, savo įsitikinimų verčiami iš jo pasitraukė, nes pats Sąjūdis tapo dvokiančia politine bala, kurioje krašto padugnės iškilo į paviršių ir ėmė vadovauti valstybiniam gyvenimui. Su kokia „pompa“ mūsų politiniai vertelgos, įvairaus plauko aferistai ir naujoji „aristokratija“, susikūrusi beveik iš nusikalstamų elementų, sutiko šį jubiliejų, kaip mūsų laimės, laisvės, ekonomikos klestėjimo rezultatą! Vadinamoji Landsbergio Lietuva, kuri atspindi 10-15 proc. piliečių nuotaikas, šaukia visos Lietuvos vardu: žiūrėkit, veizėkit, kokie mes visi laimingi!..
...Nekelia jokių abejonių, kad Vytauto Landsbergio šeima buvo susijusi su KGB struktūra, ypač jo tėvo sugrįžimas iš Australijos. Vytauto Landsbergio tėvas buvo ne eilinis pilietis, o žymus architektas, Ambrazevičiaus ministrų kabineto narys. Visi šio kabineto nariai Stalino buvo už akių pasmerkti sušaudyti, o Vytauto Landsbergio tėvui ne tik leido sugrįžti, bet ir nusipelniusio architekto vardą suteikė. KGB labdaringumu ir kilniadvasiškumu nepasižymėjo, nieko nedarė iš gailesčio arba už ačiū. Už savo tėvo susigrąžinimą Vytautas Landsbergis, matyt, turėjo brangią duoklę sumokėti KGB. Jau tas faktas, kad Vytautui Landsbergiui netrukdė tėvo praeitis lipti karjeros laiptais – tapti tarybiniu profesoriumi, liudija, jog jis „nuopelnų“ KGB struktūrai turėjo.
...Vytautas Landsbergis žydiško gudrumo turi per akis, niekas negali to paneigti. Jis sugeba iš sunkiausių situacijų išeiti sausas. Regis, „Williams“ istorijoj Vytauto Landsbergio neigiamas vaidmuo nekelia abejonių. Reikia manyti, ne už ačiū buvo sudarytas sandėris su „Williams“. Be abejo, prie
16
|
to „biznio“ prisidėjo ir Aleksandro Abišalos išdavystė, tačiau Abišala būtų bejėgis be Vytauto Landsbergio palaiminimo...
...Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba V.Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?
Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Vytauto Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Vytauto Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..
...Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Ne Konservatorių partija sukūrė landsbergizmą, ji paties Vytauto Landsbergio panaudota politinei terpei sukurti.
Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių
17
|
pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas. Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa. Todėl patį Vytautą Landsbergį „nurašyti“ į eilinius, niekuo nepasižyminčius politikus, kaip mano Arvydas Juozaitis, būtų Vytauto Landsbergio padarytos Lietuvai žalos sumenkinimas.
...Vytautas Landsbergis turi neeilinio politinio spekulianto gabumų. Jis imasi komunizmo nusikaltimų vertinimo misijos, tarsi būtų jų auka. Tokių, kaip Vytautas Landsbergis, paprastai visos santvarkos neskriaudžia. Puikiai jis gyveno prie tarybų valdžios, jautėsi kaip inkstas taukuose. Stodamas 1952 m. vasario 29-ąją į šlovintąją Visasąjunginę Lenino komunistinę jaunimo sąjungą, savo autobiografijoje pabrėžė: „Raudonoji Armija išvadavo Lietuvą ir mane su motina...“ Ir štai tas pats Vytautas Landsbergis Vilniaus kongrese groja pagrindiniu smuiku ir smerkia komunizmą, kurio vaisiais ne tik gausiai naudojosi, bet ir propagavo jo idėjas.
Įdomu, kuomet Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus – ar kai liaupsino Raudonosios Armijos Lietuvos „išvadavimą“, ar Vilniaus kongrese pasišovęs smerkti komunizmą? Manau, kad tokio tipo politikai neturi savo pažiūrų, jie lojalūs idėjai tol, kol turi asmeninės naudos... Kas davė Vytautui Landsbergiui moralinę teisę Vilniaus kongrese kalbėti nuskriaustųjų vardu? Į tą klausimą tegali atsakyti tik paties Vytauto Landsbergio politinis įžūlumas.
...Sovietmečiu jis nedalyvavo jokiame disidentiniame judėjime, nepasižymėjo jokia kritine to laikotarpio veikla ar pan. Priešingai, tuo metu jis lipo karjeros laiptais, jo ir jo tėvo praeitis netrukdė gauti nusipelniusio veikėjo vardą, profesoriaus
18
|
|
aplink jį esančių pataikūnų. Dabar labai aktyviai reiškiasi Andrius Kubilius. Jis nori Vytautui Landsbergiui suteikti tą trokštamą pirmojo prezidento titulą bei tyliai išleisti į pensiją. Tada Andriui Kubiliui, kaip sakoma, liktų ir dangus, ir žemė...“
Štai taip prieš gerą dešimtmetį apie landsbergizmo pavojų mūsų valstybei savo dienoraščiuose rašė žymus disidentas, laisvės gynėjas, buvęs politinis kalinys (mirtininkas), šviesios atminties Liudas DAMBRAUSKAS.
Kažin ar šį taurios sielos žmogų, savo gyvenimą pašventusį Lietuvos laisvės kovai, liudijusį tiesą ir tiktai tiesą, niekad nesiekusį sau asmeninės naudos nei privilegijų, šiandien išdrįstų kas nors iš blaiviai mąstančių tautiečių apšaukti „prasigėrusiu stribu“, „Kremliaus agentu“ ar dar kaip nors kitaip sumenkinti jo šviesų atminimą?.. Na, nebent prof. V.Landsbergį fanatiškai garbstančios „megztosios beretės“, susijungusios su politikos Tartiufo prisiekusiais gerbėjais „violetinėje minioje“, galėtų suabejoti L.Dambrausko padorumu, kilnumu, jo nesavanaudiška tarnyste Lietuvai.
Šia prasme, kur kas didesnė atsakomybė tenka viešosios opinijos formuotojams. Toli gražu, ne visuomet įmanoma suprasti, kuo mūsų žurnalistikos „asai“, V.Landsbergio apologetai, grindžia savo poziciją. Tarkim, kolega Artūras Račas, laikantis profesorių „vienu iš kelių iškiliausių ir padoriausių Lietuvos politikų“. Arba laikraščio „Atgimimas“ redaktorė, TV3 „Savaitės komentarų“ vedėja Indrė Makaraitytė, savo laidose tiesiog dievinanti šį „patriarchą“. Jau nekalbant apie šmaikščiąją, „principingą“ žurnalistę Rūtą Grinevičiūtę-Janutienę, pelniusią V.Kudirkos premiją už 1999 metais išleistą publicistikos knygą „Nuslėptoji „Williams“ atėjimo istorija“. Pradžioje demaskavusi prolandsberginės šutvės
20
|
prastumtą korupcinę amžiaus aferą, vėliau, nežinia kodėl, staiga „atsivertė“: ne tik ėmė žerti komplimentus laikmečio „istorijos vektoriui“ V.Landsbergiui, bet ir „Paskutinės instancijos“ žurnalistiniais „tyrimais“ traiškyti šio „vektoriaus“ po teismus tampomą „Durnių laivo“ autorių, sunkiai sergantį rašytoją Vytautą Petkevičių!.. Be abejo, profesoriaus V.Landsbergio gerbėjų sąrašą papildytų ir saldžiabalsis intelektualas, europarlamentaras Leonidas Donskis, „be pykčio“ liaupsinantis įtakingą kolegą, ir daugybė kitų savanaudžių politikos vertelgų, ištirpstančių „megztųjų berečių“ jūroje. TAČIAU man labai norėtųsi paklausti: ar visi šie ir kiti visuomenei žinomi veikėjai, žiniasklaidoje besireiškiantys „moksliukai–eruditai“, yra susipažinę su Liudo Dambrausko gyvenimo kelio vingiais, minties raida, kūrybiniu palikimu, galų gale, jo auka Lietuvai?!..
Ir apskritai, ką mūsų naujoji karta, auklėjama prolandsberginio mankurtizmo dvasioje, gali žinoti apie 2003 m. lapkričio 26 d. Anapilin iškeliavusį Žmogų, kurio visas gyvenimas, skausmingi apmąstymai ir liudijimai, pašvęsti mylimai Tėvynei Lietuvai, regis, dar visai neseniai liepsnoję skaisčia ugnimi, šiandien nepelnytai yra užgožti tendencingos žiniasklaidos tiražuojamo, šalyje plačiai pasklidusio landsbergizmo tvaiko, prasmardinusio pačias švenčiausias vertybes, vardan kurių savo kraują liejo pasišventę Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjai!.. Matyt, jog esame kur kas giliau įklimpę melo, netiesos sakymo liūne, nei kartais mums atrodo. Ir viso to pasekmės – kur kas tragiškesnės, nei linkę manyti etatiniai visuomenės nuomonių formuotojai. Tautos didžiavyrio Liudo Dambrausko krauju pasirašyti TIESOS žodžiai, nuolat stelbiami nežinia kam tarnaujančių „valstybininkų“, istorikų, politikos apžvalgininkų–„lopatologų“,
21
|
apraizgyti rentomis apsirūpinusių Kovo 11 akto signatarų įmantria frazeologija, matomai, dar negreit iškils į dienos šviesą savųjų okupantų skleidžiamos ideologijos, jų uzurpuoto valdymo pavergtoje Lietuvoje!..
P. S.
Be abejo, žurnalistė R.Janutienė buvo teisi teigdama: „Lietuva galėjo ir gali apsieiti be daugumos savo politikų“, tačiau taikyti „kryptingo žmogaus“ sąvoką prof. V.Landsbergiui, mano supratimu, pernelyg lengvabūdiška ar net šventvagiška. Besigilindami į taurių asmenybių, politinių kalinių, disidentų prisiminimus, jų liudijimus apie Tautos nelaimę – pragaištingą Tartiufo dvasią, įsikūnijusią, pasak rašytojo V.Petkevičiaus, „Vė Vė fon Landsburgo“ personoje, kur kas aiškiau suvoksime, kokia apmaudi istorinė klaida įvyko tautinio atgimimo laikotarpiu, kai renkant Sąjūdžio tarybos pirmininką nebuvo susirinkęs kvorumas: iš 35 tarybos narių dalyvavo tik 16, tačiau devyniems tarybos nariams balsavus UŽ, V.Landsbergis tapo laikinuoju, o vėliau (taip ir neperrinkus) – nuolatiniu pirmininku. Matyt, tąkart nulėmė „velnio devinkė“, deja!..
Laisvės bangos apsvaiginti, skanduojantys „Landsbergis – Lietuva“, patriotines dainas giedantys tautiečiai, turbūt nė neįtarė, koks nuodingas, šlykštus kirminas paslapčia prasigraužė į saldų Nepriklausomybės vaisių ir užkrėtė jį mutuojančiu virusu, prieš kurį nei priešnuodžio, nei efektingų vaistų nesugebėjome atrasti per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dvidešimtmetį.
2012 m.
22
|