Knyga, kuri pateikiama skaitytojams, turėjo pasirodyti bent jau prieš keliolika metų, nes jau tada buvo aišku, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje valdžia pateko ne į tų žmonių rankas, į kurias ji turėjo patekti. Jau pirmieji nepriklausomybės metai parodė, jog iš tikrųjų nėra kuriama jokia naujoji, iš tikrųjų laisva ir nepriklausoma Lietuva, o tiktai griaunama visa tai, kas joje dar buvo likę nesugriauta ar sunkiausiomis okupacijos sąlygomis sukurta pasiaukojančių žmonių pastangomis. Deja, tąkart buvo pasikliauta fatalizmu arba patikėta avantiūristų žodžiais, kad einama teisingu keliu, kuriama aukštos moralės ir kultūros, klestinčios ekonomikos šalis.

Šiandien akivaizdžiai matome, kad Tautai iškilęs dar didesnis išnykimo pavojus, nei paskutiniais okupacijos metais, kai tam tikra visuomenės dalis, prisitaikiusi prie nepalankių gyvenimo sąlygų, vis dėlto sugebėjo kažką pažangaus kurti, kai veikė negausus, bet tvirtas dvasinis pogrindis, sugebėjęs informuoti pasaulį apie tikrąją Lietuvos būklę, pasirengęs ardyti kai kurias okupantų užmačias. Šiandien tegalime konstatuoti, kad per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį netekome 670 tūkstančių išsilavinusių, darbingų žmonių, pasirinkusių gyvenimą ne savoje šalyje, o emigracijoje, kur jiems yra užtikrintas bent šioks toks duonos kąsnis.

Lietuvoje gi neužtikrintas ne tik materialinis gyvenimas, bet negaluoja ir visos dvasinio gyvenimo sritys. Literatūroje ir mene neatsispindi esminės tautos gyvenimo ir žmogaus būties problemos, smunka mokslo lygmuo, siaurėja žmonių interesai. Pridygo menkaverčių profesorių, mokslo laipsnius ir vardus įgyjančių ne tikrais mokslo darbais, tikru visuomenės švietimu ir kultūros ugdymu, o korupcijos ir grupinių partinių interesų dėka. Visiškai negerbiami čia likę gyventi negausūs mokslo ir kultūros žmonės.

Per 20 nepriklausomybės metų beveik nepasirodė grožinės literatūras kūrinių, kino filmų ar dramos veikalų, objektyviai atspindinčių realų Tautos gyvenimą, keliančių į dienos šviesą opiausias visuomenės problemas. Pakartotinai žmonėms rodomi seni okupacijos metais sukurti filmai ar dramos veikalai, kuriuos seniai reikėjo padėti į archyvus.

Jau prieš keliolika metų iškilus Lietuvos rezistentas, du kartus okupantų kalintas, net nuteistas myriop ir ne vieną mėnesį praleidęs mirtininkų kameroje, parašęs vertingus atsiminimus bei keletą kitų knygų, technikos mokslų dr. Liudas Dambrauskas teigė: „Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!..“

Deja, politinių partijų trintis, politikų įnirtinga kova dėl valdžios postų ir pavienių asmenų praturtėjimo trukdė giliau pažvelgti bei objektyviai įvertinti susidariusią būklę šalyje. Šiandien tą procesą įgyvendinti bus dar sunkiau, nes ženkliai sumažėjo šviesių, dorų žmonių, bet pagausėjo ir sustiprėjo visuomenėje korupcinis sluoksnis, besiverčiantis landsbergizmo sudarytomis galimybėmis gyventi nesąžiningai, išnaudojant ir alinant silpnesnius, nemokančius

Mes dar tada, kuriantis Lietuvos nepriklausomybei, pernelyg abejingai vertinome Vytauto Landsbergio skverbimąsi prie valdžios, jo patologišką geismą sukurti savo kultą. Juk jau tada buvo nesunku pastebėti ne tik jo norą uzurpuoti valdžią savo rankose, bet ir „privatizuoti“ pasipriešinimo istoriją!..

1992-ųjų vasarį, per tuo metu įvykusį buvusių politinių kalinių steigiamąjį suvažiavimą, kuris turėjo nubrėžti tam tikras naujojo nepriklausomo gyvenimo politines ir moralines gaires, kaunietis J.Dailidė, buvęs KGB informatorius, dalijo kai kuriems suvažiavimo dalyviams lapelius, kuriuose buvo įrašyta keliolika pavardžių, tariamų komunistų, už kuriuos buvo siūloma nebalsuoti. Iš tikrųjų tai buvo šviesūs, protingi žmonės. Kitą dieną, po rinkimų, paaiškėjo, kad tuos lapelius dalijo KGB informatorius. Deja, ši „akcija“ savo tikslą pasiekė: Kalinių ir tremtinių sąjungos vadovais tapo žmonės, ištikimai tarnaujantys konservatoriams.

Tokiu būdu iš reikšmingesnių valdžios postų, ir net iš ne itin svarbių valdiškų tarnybų, buvo šalinami žmonės, keliantys menkiausių abejonių ar įtarimus nelojalumu V.Landsbergiui. Kadrų landsbergizavimas išstūmė daugelį intelektualių, gabių žmonių iš politinio gyvenimo ir apskritai

Pirmosios Vyriausybės nušalinimas, Alberto Šimėno dingimas ir Gedimino Vagnoriaus iškėlimas buvo viena iš pirmųjų reikšmingesnių Vytauto Landsbergio avantiūrų. Žmogus, neturintis jokios vadybinės patirties, net nedirbęs kolūkio brigadininku, paėmė valstybės vairą į savo rankas tokiu atsakingu momentu, kai jai reikėjo itin sumanaus, patyrusio vadovo. Ne be pagrindo buvęs aspiranto vadovas hab. dr. J.Antanavičius vėliau atsiprašė Seimo ir visuomenės už savo buvusio aspiranto Gedimino Vagnoriaus „išdaigas“. Tokiu būdu V.Landsbergio politinis avantiūrizmas prisidėjo prie totalinio Lietuvos ūkio griovimo. Neliko nepaliesta nė viena sritis. Griuvo ne tik kaimas, bet ir kultūra, socialinė rūpyba.

Kai Lietuvos žmonėms reikėjo santaikos, susitelkimo rimtam darbui, buvo rezgamos įvairiausios intrigos, kurstoma neapykanta. Ypač nekenčiami buvo disidentai, pasiaukojamai kovoję iki pat sovietinės okupacijos pabaigos. Kodėl? Ogi todėl, kad pasipriešinimo istorija turėjo prasidėti nuo pono V.Landsbergio atėjimo į ją!..

Partizanų pasipriešinimas jau buvo nutolęs, lyg ir primirštas dalykas, nors apie jį dar šiek tiek buvo galima kalbėti. Tačiau dvasinis pasipriešinimas, trukęs daugiau nei kelis dešimtmečius, teikęs pasauliui informaciją apie Lietuvai okupacijos daromas žaizdas – tapo nereikalingu dalyku. „Kažkas ten buvo nereikšmingo“, – taip dvasinį pasipriešinimą apibūdino V.Landsbergis. Jam nepatiko ir LGGRT centro pradėtas leisti vienintelis rezistencijos žurnalas „Tautos atmintis“. Tad vos sugrįžus konservatoriams į valdžią, nedelsiant buvo nušalintas Genocido ir rezistencijos

Beje, dr. V. Skuodis buvo vienas pagrindinių iniciatorių, siekiančių atnaujinti okupacijos metais „Lietuvių archyvo“ leidimą, kurio keturi tomai buvo išleisti nacių okupacijos metais, o dar vienas parengtas tomas nesuspėtas išleisti. Tas tomas buvo parengtas ir išleistas 1978 m. Jo pagrindą sudarė tremtinio pedagogo Alfonso Andriukaičio atsiminimai bei Molotovo–Ribentropo 1939 metų rugpjūčio pakto tekstas. Jis pateko į Vakarus ir ten buvo perspausdintas.

V.Landsbergiui vėl tapus Seimo pirmininku, nedelsiant buvo pasirūpinta, kad būtų pakeistas LGGRT centro vadovas V.Skuodis ir nutrauktas žurnalo „Tautos atmintis“ leidimas. Prieš dr. V. Skuodį buvo pradėta uoli šmeižto kampanija, pranokusi buvusias A. Solženycino ir A.Sacharovo dergimo kampanijas. Dr. V. Skuodis buvo atleistas iš darbo, o į jo vietą paskirta ekskomjaunuolė Dalia Kuodytė (šiuo metu – Seimo narė), kurios pirmasis įsakymas ir buvo – likviduoti žurnalą „Tautos atmintis“. Taip 1997 m. kovą, išleidus 15-ąjį žurnalo numerį, buvo sunaikintas žurnalas, kuriame suspėta, remiantis dokumentais ir išlikusių gyvų žmonių pasakojimais, aprašyti Červenės tragediją, Vorkutos ir Norilsko kalinių sukilimus bei pateikti kitos vertingos istorinės medžiagos.

D.Kuodytė žurnalą „Tautos atmintis“ apibūdino kaip „neįdomų visais atžvilgiais“. Per savo daugiau nei dešimties metų vadovavimo centrui laikotarpį ši „istorikė“, tiksliau archeologė, kurios studijų bendras pažymių vidurkis tebuvo 3,62,

Beje, ponas V.Landsbergis pamiršo ir tą faktą, kad jo antroji žmona Gražina Ručytė mokėsi Panevėžyje mergaičių gimnazijoje, kur tolygioje berniukų gimnazijos klasėje mokėsi Vytautas Skuodis. Nors joks meilės jausmas jų nesiejo, jausdamas patriotinę pareigą, V.Skuodis jai siųsdavo siuntinėlius ir 1953 m. drauge su bendramoksliu Vytautu Narbutu aplankė ją tremtyje ir jos mokslo draugę Onutę Litvinaitę, vėliau tapusią Narbutiene ir iškilia muzikologe. Du draugai geležinkelio stotyje buvo saugumiečių sulaikyti ir turėjo aiškintis, ko čia atvykę. Manau, jau vien tas draugystės ir pagarbos jo žmonai G.Ručytei faktas turėjo sulaikyti profesorių V.Landsbergį nuo tokių nepagrįstų išpuolių prieš garbingą žmogų, mokslininką ir patriotą V.Skuodį. Deja!..

Vargu ar išsklaidė gan didelės visuomenės dalies abejones dėl pono V.Landsbergio taurumo, jo patriotinio padorumo „amžiaus byla“, iškelta velioniui rašytojui Vytautui Petkevičiui. Nors tariamai ši byla V.Landsbergio ir buvo laimėta, bet visuomenė liko neįtikinta Aukščiausiojo Teismo teisėjų argumentų tikrumu. Tuo verčia abejoti ir neseniai pasirodžiusi Prezidento Valdo Adamkaus atsiminimų knyga „Paskutinė kadencija“, kurioje jis rašo apie patirtą V.Landsbergio spaudimą dėl teisėjų, susijusių su byla prieš V.Petkevičių. Tautai šis klausimas taip ir liko neišspręstas. Kol į jį neatsakys kompetentinga valstybinė komisija, klausimas

Politinė praktika daugelį žmonių verčia suabejoti tariamais profesoriaus V.Landsbergio „nuopelnais“ Lietuvai. Tautiečius nuolat kamuoja esminis klausimas: o kas jis toks yra iš tikrųjų?!.. Politinis veikėjas, iškovojęs ar net dovanojęs Lietuvai nepriklausomybę? Tautos telkėjas naujam brandžiam istorijos tarpsniui? O gal nesantaikos kurstytojas, pastūmėjęs okupacijų nuvargintą Tautą į naujus vargus ir nelaimes? Ar gabus avantiūristas, pasinaudojęs reta proga pasisavinti ne jo, o pačios istorijos atliktą darbą, ir pasipuošti ta istorine šlove, kurios XX amžiuje siekė ne vienas politinis avantiūristas, už kurią tautos brangiai sumokėjo ne tik savo turtais, bet ir žmonių gyvybių aukomis?..

Minėdami tikrojo Tautos atgimimo dainiaus Maironio 150-ąsias gimimo metines, mes turėtume pradėti naują mūsų istorijos laikotarpį, istorijos, į kurią sugrįžtų pagarba žmoniškumui ir tautiškumui, pagarba tikrajai laisvei ir nepriklausomybei. Tad mums tiesiog būtina pagaliau išsiaiškinti, kokią vietą dera užimti šioje knygoje aptariamam veikėjui mūsų skaudžioje, laisvės kovos istorijoje, idant pradėtume gyventi be melo ir nesantaikos.