|
S.Stungurio
„Rūškano laiko godos“ –
SKAUSMINGA DISIDENTO
IŠPAŽINTIS
Juozas IVANAUSKAS
Amžinasis disidentas, Helsinkio grupės narys, socialdemokratas Stasys STUNGURYS, net ir sulaukęs garbaus amžiaus, tebėra aktyvus kovotojas už socialinį teisingumą liaudžiai, prieš privilegijas valdančiųjų elitui. Buvęs politinis kalinys S.Stungurys yra daugelio publicistinių straipsnių, apybraižų, publikuotų žiniasklaidoje, autorius. 2007 m. leidykloje „Gairės“ išleido trečiąją apmąstymų knygą „Rūškano laiko godos“, kurioje surinktos atkurtos nepriklausomybės metais spausdintos publikacijos. Neseniai ta pati leidykla išleido S.Stungurio laiškų iš tremties knygą „Ilgesio žodžiai iš gulago“, kuri kaip ir pirmoji šio autoriaus knyga „Saulėtekio linkui“, išleista „Margų raštų“ leidyklos 1999 metais, susilaukė nemenko skaitytojų dėmesio bei šiltų vertinimų.
Lyg šauksmas tyruose nuskamba knygos „Rūškano laiko godos“ autoriaus Stasio Stungurio žodžiai apie pastarąjį laikotarpį, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje:
„Mūsų išgyvenamas laikmetis, ko gero, yra vienas iš skurdžiausių naujosios istorijos tarpsnių, nes jis pakirto patriotizmo
73
|
|
|
be kita ko, pastebi: „Rūškano laiko godos“ – kovotojo idealisto nuoširdūs, skausmingi godojimai. Todėl neapsiriksime pasakę, kad pagrindinis šios knygos herojus SKAUSMAS. Autorius, visą sąmoningą gyvenimą kovojęs už socialiai teisingesnę, demokratiškesnę santvarką, skausmingai išgyvena šiandienės Lietuvos anomalijas. Vadinamosios dainuojančiosios revoliucijos metu į valdžią prasibrovusios ciniškos, savanaudės vidutinybės, nustūmusios į šalį kovotojus idealistus, išgrobstė per penkiasdešimt metų Lietuvos žmonių sukurtą turtą, privatizavo viską, ką galima buvo privatizuoti – net mūsų požiūrį į praeitį, dabartį ir ateitį. Nesvarbu, kuri iš partijų ar jų koalicijų yra valdžioje, – Lietuvoje šiandien viešpatauja konservatoriška ideologija, garsėjanti plėšrumo, savanaudiškumo recidyvais, gyvuliška neapykanta kitaminčiams. Ne tik Aukščiausioji Taryba atgaline data buvo pavadinta Atkuriamuoju Seimu, – perrašoma visa pasipriešinimo kovų, Sąjūdžio istorija, iškelianti ant pjedestalų tuos, kuriems šiandien reikalingos puošnios, herojiškos biografijos“ (p. 290). Buvo sunaikintas net „tautos istorinis optimizmas, taip reikalingas sudėtingame dabarties pasaulyje“ (p. 387), nors pirmiausia „mums reikėjo pasirūpinti išsaugotos tautinės kultūros sustiprinimu ir jos apsauga nuo sumaterialėjusių Vakarų“ (p. 361).
Kokią išeitį iš sisteminės, vertybių krizės mato Stasys Stungurys? „Nusivylimo jūroje nedera mėgautis neigiamais personažais, – rašo autorius, – o reikia atkakliai ieškoti tų žmonių, jų dvasinių motyvų, kurie padėtų nukreipti mūsų gyvenimą tikrojo žmogiškumo linkme“ (p. 337). Ir jis užsispyrusiai ieško tokių žmonių, analizuoja jų sektinus dvasinius motyvus. Tam paskirtas knygos skyrelis „Apie iškilius žmones“.
Nepavargstantis kovotojas idealistas S.Stungurys, visą gyvenimą jautęs KGB struktūrų persekiojimą ir „globą“,
75
|
|
gulago tremtyje nepaliovęs svajoti apie laisvą ir nepriklausomą Tėvynę, net ir prabėgus pusšimčiui metų nuo to ilgesingo laikmečio, dabar, kai jau lyg ir laisvi, ir nepriklausimi patapome, nepaliauja stebėtis nūdienos realijomis: „Niekada nemaniau, kad nepriklausomybės atgavimas ir valstybingumo atkūrimas per keletą metų sukurs mums nuostabiai gražų gyvenimą. Troškau tik, kad pagerėtų žmonių santykiai, atsirastų daugiau šilumos, mažiau būtų melo ir neapykantos. Pagerėjęs dvasinis klimatas ir būtų buvusi pagrindinė sąlyga mūsų materialinės gerovės pažangai. Ir tikrai nesitikėjau, kad per nepilną nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį sugebėsime sukurti tokį pragarą, iš kurio ne vienas trauksis net pats sau atimdamas gyvybę. Kodėl taip atsitiko? Priežasčių, mano manymu, ne viena, bet svarbiausia ta, kad mūsų istorijos priekyje atsidūrė ne tie žmonės, kuriems derėjo ten būti.“ (S.Stungurys, „Neišsenkantys nesantaikos rezervai“, psl. 185).
Kaip galėjo nutikti, kad nepriklausomybę atgavusioje šalyje „mūsų istorijos priekyje atsidūrė ne tie žmonės, kuriems derėjo ten būti“? Kaip gi įvyko tragiška istorinė klaida, atnešusi tiek sumaišties ir nesantaikos, tiek blogio apraiškų susiskaldžiusioje visuomenėje? Galų gale, kodėl patyrę disidentai, dešimtmečiais kovoję už laisvę ir demokratijos idealus, tinkamu laiku, kol dar nebuvo nustumti į naujosios istorijos kelkraštį, dar nesutvirtėjus landsbergizmo sėklai, neperspėjo tautos, daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose, pakilioje euforijoje skandavusios „Lands–ber–gis!.. Lie–tu–va!..“?..
Kodėl dorų žmonių, laisvės kovotojų balsas tuo laiku nebuvo išgirstas? O ir dabar, – ar tas balsas yra girdimas?.. Į šiuos neatsakytus klausimus disidentas S.Stungurys knygoje „Rūškano laiko godos“ pateikia mums tokį atsakymą:
„Staigiai prasidėjus istorijos permainoms, niekur nebuvo iš anksto susiformavusių reformų sąjūdžių. Negausus pogrindis negalėjo
76
|
|
joms vadovauti dėl įvairių realių aplinkybių. Pertvarka visur prasidėjo su kompartijos vėliava. Antikomunistinių pažiūrų žmonės negalėjo stoti reforminių judėjimų priekyje. Reikėjo šiek tiek laiko, kad visuomenė išsivaduotų iš partijos įtakos ir globos. Neįtraukus platesnių visuomenės sluoksnių į permainų procesą, nebuvo įmanoma pastūmėti reakcingų jėgų į istorijos nuošalę. Taip jau buvo lemta, kad pogrindis kovos estafetę turėjo perduoti naujoms jėgoms – žmonėms, pritapusiems prie senosios sistemos, bet sugebėjusiems išsaugoti pagarbą žmogiškumo principams, nepraradusiems gyvenimo pažangos geismo. Tad iš supuvusio obuolio turėjo išbyrėti sveikos sėklos. Jų nemažai ir pribiro, deja, ne visur joms pavyko sudygti ir suvešėti. Daug kur jas užgožė raugės... Nors ir dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame susirinkime 1988 birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, ne vieną dešimtmetį savo gyvenimo atidaviau laisvės kovai, pakvietimo į Sąjūdžio suvažiavimą negavau. Kažkas mane iš to sąrašo išbraukė, matyt, prireikė vietų panašioms į mano „bičiulę“ personoms (įskundusioms S.Stungurį KGB organams – J.I.). Tada ir supratau, kad mūsų vietas ne tik čia, salėje, bet ir istorijoje užima tie, kurie, nejausdami nei gailesčio, nei didesnio sąžinės graužimo, siuntė mus į gulagus.“ (psl. 186–188).
Galima būtų ginčytis ar sutikti su tokia lemtingo, pereinamojo laikotarpio atgimstančioje Lietuvoje motyvuota peripetijų versija, kurią mums pateikia buvęs politinis kalinys S.Stungurys, tačiau nuostabą kelią faktas, jog „pogrindžio kovos estafetė“ pirmiausiai atiteko ne kam kitam, o būtent „didžiajam tautos patriarchui“ Vytautui – klastingos tartiufiškos sielos žmogui, puikiai „pritapusiam prie senosios sistemos“, be didesnės sąžinės graužaties kažkada įskundusiam KGB mokslo draugą A.Sakalą, pasiuntusiam jį „poilsiui“ į gulagą...
Šiemetinis „Knygų pavasaris“ Vilniaus mokytojų namuose
77
|
|
suvešėjo, kaip reta, amžinų disidentų knygomis. Aprašydamas savo kovos bičiulių – V.Petkaus, A.Bendinsko, V.Skuodžio ir kitų bendražygių nelengvą dalią ir net tragišką žūtį, Stasys Stungurys kiek nostalgiškai prisimena nelengvą disidentinės veiklos laikotarpį:
„Kiek mažai mūsų buvo, o ir tos pačios negausios gretos nuolat retėjo. Vienas po kito tirpo aktyviausi disidentai, vieni atsidurdavo už grotų ar patekdavo į psichiatrinių ligoninių palatas, kiti netikėtai žūdavo po traukinio ar sunkvežimio ratais. Nelaukdami jokių greitų ir didelių pragiedrulių, toliau kovojome už tą „beviltišką reikalą“ (taip tą mūsų kovą buvo pavadinę Maskvos disidentai), rašėme gražius žodžius apie nenumaldomą tautos laisvės ilgesį, gerai žinodami, jog nemažai tos garbingos tautos atstovų daugiau pluša kolektyviniuose soduose ar kilnoja taureles už „Žalgirį“, stebėdami jo atkaklią kovą su CASK, nei ką nors realiai daro, kad išsivaduotų...“ („Rūškano laiko godos“, psl. 186).
Daugelis pastarojo laikotarpio blaiviai mąstančių realistų–idealistų, deja, yra priversti konstatuoti, jog kova už „beviltišką reikalą“ dar net neįpusėjo. Dabar jau ne tik pavieniai disidentai, bet ir daugelis apgautų, apvogtų, visomis valdžiomis nusivylusių tautiečių, aiškiai suvokia, kad tą „pogrindžio kovos estafetę“ be jokių skrupulų perėmę, „prichvatizavę“ nomenklatūriniai nepriklausomos Lietuvos „švarių rankų“ politikai, gera valia jos niekam kitam neatiduos, tik „savųjų“ rato, nesvarbu, dešiniojo ar kairiojo flango politiniams konformistams.
Tie skaitytojai, kuriems pasiseks knygynuose rasti nedideliu tiražu išleistą S.Stungurio publicistikos knygą “Rūškano laiko godos“, turės puikią galimybę sąžiningo, doro, talentingo autoriaus akimis dar kartą apžvelgti dramatišką istorinių lūžių ir neišvengiamų permainų laikotarpį. Vienus
78
|
|
jis džiugina ir stebina, o kitus verčia giliau susimąstyti – kurlink mes judame? Kodėl tiek daug kančios, skausmo ašarų pralieta kelyje į Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę? Kodėl tas saldus žodis „LAISVĖ“ taip greit apkarto mūsų burnose?..
Ar tai todėl, kad „Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“, lyg koks prakeiksmas ar šmėkla, periodiškai apsireiškianti pačiais įvairiausiai pavidalais mūsų valdžios institucijų kabinetuose, viešame informaciniame lauke, politinių partijų sambūriuose, iš tiesų, tokia gaji, klastinga ir nenugalima, kaip devyngalvis slibinas?..
Sunku būtų nesutikti su doro, patyrusio daug skaudžių išbandymų, praėjusio savo gyvenimo Golgotą disidento Stasio Stungurio mintimis:
„Nors ir labai nemalonu, turime konstatuoti skaudų faktą – šiandien esame labiau susiskaldę nei okupacijos metais. Mes nesitikėjome greitai sulaukti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, nes KGB buvo gudrus ir žiaurus priešas, nesilaikantis jokios etikos, mes tik siekėme kuo ilgiau išsilaikyti toje nelygioje kovoje ir neleisti užgesti laisvės vilčiai. Tačiau mes tikėjome laisvės idealų nenugalimumu ir tuo, kad tautoje rasis naujų jėgų, kurios tęs mūsų kovą. Mes nesvajojome apie jokius valdžios postus, nes tuo metu tokios svajonės būtų buvusios daugiau negu naivios. Mes pasikliovėme tautos ištverme sunkiame ir ilgame kelyje į laisvę ir niekad neužgesusia viltimi, kad vėlesnėms kartoms vis dėlto nušvis laisvės rytas. Istorija mums buvo tiek palanki, kad leido sulaukti laisvės aušros...“ („Rūškano laiko godos“, psl. 376).
2007 m.
79
|
|
|
|