Šia aktualia tema esu jau ne kartą rašęs, vienas straipsnis buvo patalpintas internete, ten jį perskaitė dar keliasdešimt tūkstančių apsilankiusiųjų, daugelis siūlė nepadėti taško ir tęsti temą.

Man irgi pasirodė, kad tuo klausimu iš tiesų ne viskas pasakyta ir derėtų dar nuodugniau apmąstyti šio atgrasaus reiškinio būtent psichoanalitinį aspektą. Galima būtų padaryti įmanomai gilesnes landsbergizmo atsiradimo socialines šaknis, priežastis, o tuo pačiu ir jo esmę, išplaukiančią iš tokio tipažo genetinės prigimties, kylančios dar ir iš protėvių geneologinio medžio – kokie anie buvo, kokiais charakterio bruožais bei ydingais polinkiais paliko įspaudus savo palikuonių galvose, įgimtų ir sąlyginių refleksų pavidalais.

Juolab, kad tuo metu Vilniaus universiteto leidykla išleido mano monografiją ATMINTIES FENOMENAS, kurioje nagrinėta sąmonės fenomenologija, pasiremiant

Akademiko Arvydo Šliogerio ir Lietuvos mokslų akademijos nario profesoriaus Romualdo Grigo, politinių kalinių ir tremtinių – Stasio Stungurio, Aleksandro Bendinsko, rašytojo Prano Treinio bei kitų iškilių mąstytojų palankūs atsiliepimai bei recenzijos apie knygą, paskatino tęsti pasirinktąją temą.

Priesaga „...izmas“ pasirinkta neatsitiktinai. Su profesoriumi Romualdu Grigu parašėme ir neseniai išleidome bendrą politinę studiją „Lietuviškieji „...izmai“*), kurioje, be „landsbergizmo“, įvardintas dar ir „brazauskizmas“. Profesorius pasirinktąją savoką praplėtė ir patikslino ją kaip reiškinį, mūsų politiniame landšafte vadintiną „personalizuotuosiais „...izmais“.

Ši priesaga reiškė, kad mes siekiame kalbėti ne apie kokį atsitiktinį, o sisteminį dalyką, giliai įleidusį savo šaknis į visas valstybės bei visuomeninio gyvenimo sritis ir tarsi kirminas griaužiantį jos dvasinius pradus, per amžius susiklosčiusius tradicinius žmonių saitus, vertybes, įsitikinimus.

Abu personalizuotieji „...izmai“ apvertė aukštyn kojom moralumą, padorumą ir saiko jausmą: staiga pajutome, kad gviežtis valstybei priklausantį turtą, parceliuoti jį užsienio vertelgoms ir machinatoriams – jokia nedorybė, o „nauda“, kad šitaip elgiantis ir dar milijardus primokant, pasak landsbergininkų, lengviau pateksime jei ne į dausas, tai bent į NATO ir ES...

V.Landsbergis ne tik didelė problema, ne tik „amžina Lietuvos sloga“, kaip yra pasakiusi nepriklausomybės išvakarėse rašytoja F.Taunytė, bet dar ir valstybinio perversmo rengėjas, maištininkų įkvėpėjas, susijęs su pakaunės teroristine organizacija, kaip skelbiama Seimo Laikinosios komisijos išvadose.

Vienas įžymiausių mūsų disidentų, intelektualas, praėjęs Sibiro gulagų pragarus Stasys Stungurys, yra neseniai rašęs šitaip: „Kiek dar toleruosime žmogų, sukėlusį tautoje didžiulę nesantaiką, inicijavusį politinį terorizmą, skleidusį totalinę neapykantą žmonėms, turintiems kitokią nuomonę ar požiūrį? Tam demonui nerūpi nei Lietuvos, nei jos žmonių likimas“.

O štai dar vieno mūsų sąžinės balso, nuteisto stalinistų miriop ir kalėjusio Sibire ilgus dešimtmečius, jau išėjusio Anapilin, nuomonė, išsakyta jo nuostabioje knygoje „Išeinančiojo mintys“, kurios išleidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija: „Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa“.

Landsbergio pavardė ir asmens ypatybės knygoje gretinamos su Hitlerio, Stalino, Lenino asmenybėmis ir darbais.

L.Dambrauskas pradėtą mintį užbaigia taip: „Manau, ir Landsbergio politiniai apetitai būtų visai kitokie, jei jis turėtų galimybę sukurti „savąją demokratiją“.

Išvada visiškai pagrįsta: visų diktatorių kraugeriška prigimtis identiška.

Mūsų rezistentai kovojo, kalėjo, kentė ir mirė už laisvą Lietuvą.

Bet niekas nesunumeravo jų – kuris buvo rezistentas Nr.1, du, trys etc.

O V.Landsbergis, kolaboravęs su okupantais, staiga pasiskelbia esąs... pats iškiliausias Lietuvos laisvės sąjūdžio dalyvis, taigi Rezistentas Nr.1 – o ne legendomis lietuvių širdyse tapę Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas, Juozas Lukša, Jonas Noreika ar Juozas Vitkus, o jis, smailiabarzdis mesijas...

Pats, pats, pats – iš visų visiausias, visų iškiliausias, labiausiai „nukentėjęs“ nuo okupacinio režimo!

Mūsų nukvakę šiandieninio „Sąjūdžio“ landsberginiai pastumdėliai kažkodėl nė nepasiteirauja to „rezistento“ apsišaukėlio – kur, kada, kokioje partizanų – Didžiojoje, Tauro, Vyčio, Algimanto, Dainavos, Prisikėlimo, Žemaičių ar Kęstučio apygardose jis grūmėsi už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę? Ar pažinojo jis pats asmeniškai bent vieną iš jų? O gal tik skundė, kaip spėjama, jų artimuosius, ar Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje savo suolo draugus?.. Karstuose turėtų apsiversti mūsų partizanai ir jų vadai, išgirdę apie tokį „bendražygį“!..

PRIEŠINGAI – smagiai kolaboravo V.Landsbergis, buvo sovietmetinis profesorius, kimšo marksistinį „blūdą“ į konservatorijos studentų galvas, lankėsi KGB konspiraciniuose butuose, netrukdomas važinėjo po „supuvusio kapitalizmo“ valstybes, rašė ataskaitas, gavo aukščiausius okupacinio režimo apdovanojimus, tarp jų – ir nusipelniusio veikėjo garbės vardą ir kaip priedą dar ir nekilnojamąjį turtą.

Visą jo veidmainišką jaunystę lydėjo skandalai: tai, žiūrėk, buvo įtariamas nuplagijavęs M. K. Čiurlionio laiškus,

V.Landsbergis nutyli, kad ta jo suburta visa vadinamoji „konservatorių“ partija – irgi ne koks naujas švenčiausio įsikūnijimo padaras: dauguma joje irgi buvę TSKP nariai, komjaunuoliai ir draugovininkai, komunistinio darbo spartuoliai, liaudies kontrolieriai, deputatai ir net KGB informatoriai su pačiu savo „tata“ priešakyje.

Todėl egzistuoja ir kita rūsti tiesa, nuolat išsakoma ir Seimo koridoriuose, ir šiaip pokalbiuose prie kavos puodelio: „Ar šis žmogus išvis sveiko proto, ar nėra rimtai sušlubavusi jo psichinė sveikata, protarpiais tolydžio įgaunanti tokį

Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad V.Landsbergis vėl kliedi apie galimą partizaninį karą!

Sūnus, jaunesnysis V.V.Landsbergis, nenusileidžia tėvui, jo specialiai parašytame pastarojo nacionalinio diktanto tekste panašūs kliedesiai: „Stebėdamas rusenančias žarijas, senolis skaito jo žybsniuose dievų apraiškas (sic!) Prisimerkęs mato liepsnose atjojančius šarvuotų vyrų (mano kursyvas) legionus. Nejaugi kryžiuočiai (irgi m. k.) – išsigandęs šnibžda senolis. Išsyk drumsčiasi jo žvilgsnis, raukšlėti skruostai po truputį bąla. – Gal prajos mūsų nepastebėję? Senolis įmeta dar pora ąžuolinių pliauskų į spragsintį ugniakurą ir įdėmiu žvilgsniu stebi, ką dar šį rytmetį jam papasakos švysčiojantys ugnies liežuviai“. (Visas tekstas – 2008 01 29 d. „Lietuvos ryto“ Nr. 23. p. 9). Bent kiek atidžiau pasigilinus į diktanto teksto prasmę, nesunku įžvelgti mums pažįstamo veikėjo haliucinacijas – juk tas kliedintis apie kryžiuočius „senolis“ yra ne kas kitas, kaip paties parlamentaro V.Landsbergio prototipas...

Belieka gūžčioti pečiais – gal jau pristigome raštingesnių žmonių, nebeturime nuostabių poetų ir rašytojų, kad ryžtamės tokį prestižinį dalyką patikėti mistiko grafomano sapalionėms?

Beje, rekomenduoju paskaityti neseniai išleistą jų poezijos opusą, pavadintą „Intermezzo“ – suprantu, kad atsidėti tų pseudopoetinių kliedesių aritmikai, nesuderinamai su sveiku protu, pristigs ir fizinių, ir dvasinių jėgų, bet vis dėlto... nors kiek, ir, kertu lažybų, – nieko kito neliks, kaip prie smilkinio pridėjus pirštą, smagiai jį pasukioti.

Ta jų „poezija“ ne tik grafomanija, o veikiau klinika, šizofrenijos simptomų visuma, kaip mėgsta diagnozuoti psichiatrai.

Tai gal, sakau, jau mūsų leidyklų redakcijose nebeliko redaktorių ir kalbos tvarkytojų, kad produkuojamas šitoks literatūrinis niekalas?

O gal tie „eilėraščiai“ buvo surašyti ant Seimo nario blankų, kaip kad jo ieškiniai dėl garbės ir orumo gynimo prokurorams ir teisėjams, kai nedrįstama pasakyti tiesą apie analfabetišką rašliavą?

Didžiausia mūsų bėdų bėda – kad pernelyg dažnai nekritiškai pasikliaujame išgirstų žodžių ir minčių akustika, užliuliuojančiu gražių ištarmių ir pasakymų melodija, nepasistengdami atidžiau įsiklausyti į to kalbinio „muzikavimo“ prasmę, potekstę, galiausiai visą kontekstą, kuris padėtų mums perprasti išsakomų dalykų realųjį turinį ir kalbėtojo tikslus – nuoširdūs jie, ar klasta grįsti.