Albertas Ružas:
„WILLIAMS“ AFERA –
užkrečiantis pavyzdys visiems
likusiems, kad galima vogti,
plėšti valstybę!..“
 
Juozas IVANAUSKAS
 
 
Albertas RUŽAS (g. 1937 m. Kretingoje) VU istorijos fakultete įgijo žurnalistikos specialybę, studijavo teisę, vėliau savarankiškai – Vakarų ir Rytų filosofijos klasiką bei naujausių laikų fiziką, parašė dvi monografijas sąmonės fenomenologijos tema – „Atminties fenomenas“ ir „Žmogus kaip Pasaulio savimonė“, kuriose bandyta įminti materialaus pasaulio raidos kelią nuo vadinamojo Didžiojo Sprogimo iki gyvybės, sąmonės ir mąstymo (noosferos) atsiradimo pradžios. Be to, autoriaus plunksnai priklauso politologinė studija „Trys lietuviškieji „…izmai“, dvi politinių pamfletų knygos „Ten, prie Viešpaties vartų“, o taip pat – „Landsbergizmas. Aferų ir nusikaltimų pėdsakais“ – knyga, kurioje sudėtos A.Ružo publikacijos ir feljetonai, spausdinti „Laisvame laikraštyje“.
Per dvidešimties metų darbo Lietuvos televizijoje laikotarpį A.Ružas sukūrė keletą dokumentinių kriminalinių detektyvinių serialų, pjesių radijo teatrui, rengė ir vedė kultūrines laidas „Pirmoji pažintis“, „TV forumai“, „Žmogus, visuomenė, įstatymas“. Buvęs Lietuvos televizijos
 
115

programų direktorius, vėliau – radijo laidų jaunimui vyriausiasis redaktorius, nuolat besidomintis politika, šalies valdymo, teisėsaugos problemomis, Albertas Ružas be didesnių iliuzijų, gan santūriai vertina esminių pokyčių galimybę netolimoj ateityje, pasigenda sektinų vadinamojo politinio „elito“ pavyzdžių: „Ko gero, didžiausia blogybė, Tautos nelaimė tame, kad, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nei socdemai, nei konservatoriai, niekas iš politikų nerodė sektino pavyzdžio. Prasidėjo valstybės turto grobstymas, stumdymasis prie valdžios lovio. Betgi jaunimas žiūri, silpnesnės valios žmonės stebi tokius politikų veiksmus ir galvoja: ach, jūs šitaip darote, tai ir mes šitaip!.. Štai kokia nelaimė nutiko Lietuvoje prieš dvidešimt metų, tai tęsiasi iki šiol. O juk kažkada lietuviai į J.Basanavičių ir į V.Kudirką žiūrėjo, kaip į tautinio idealo pavyzdį!.. Deja, dabar mes neturime tokių pavyzdžių. Manau, niekas iki šiol deramai neįvertino pavyzdžio jėgos, nors pavyzdžio jėga būna lemtinga!.. Jeigu mes būtume turėję šventą V.Landsbergio, A.Brazausko ir kitų įtakingų politikų sektiną pavyzdį, jeigu jie nebūtų grobę, plėšę valstybės, nesikėsinę į biudžetą, tai ir jų aplinkos žmonės, ir auganti naujoji politikų karta, gink Dieve, nedrįstų to daryti!..“, – interviu teigia A.Ružas.
 
– Sisteminė krizė Lietuvoje, nedarbas, skurdas, emigracija, žmonių nusivylimas A.Kubiliaus Vyriausybės darbu – pagrindinės priežastys, keliančios visuomenės nepasitenkinimą valdžioje esančiai politikais. Tarytum „garo nuleidimui“ pasigirsta kalbos apie pirmalaikius Seimo rinkimus. Kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?
 
116

 
 
 
 
  Publicistas Albertas Ružas:
„Lietuvai reikalingi pasišventę žmonės, kaip kažkada buvo V.Kudirka, J.Basanavičius, bet tik ne tokie, kaip V.Landsbergis!.. Šis veikėjas, vos tik patekęs prie valdžios lovio, iškart griebėsi aferų, politinių intrigų, drauge su „Williams International“ prezidento Džono Bumgarnerio kompanija pradėjo parceliuoti Lietuvos valstybinį turtą, „Mažeikių naftą“ pusvelčiui perleido amerikiečiams. Padorūs žmonės šitaip nesielgia...“
  Albertas Ružas  
 
 
– Kalbant apie eilinius, juolab priešlaikinius Seimo rinkimus, niekas negali garantuoti, kad tai nulems pozityvias permainas: ar neateis į valdžia nors ir nauji, bet iš esmės tokie patys žmonės? Manau, visuomenė palyginti lėtai pribręsta naujiems lyderiams. Tik ypatingomis sąlygomis, pasiekus kritinį tašką, visuomenė iškelia naujus lyderius. Štai, pavyzdžiui, prisiminkime, kaip buvo iškeltas Vaclovas Havelas Čekijoje arba Lechas Valensa Lenkijoje. Kažkas panašaus turėtų atsitikti ir Lietuvoje. Visuomenėje turėtų kilti nauja nepasitenkinimo banga, inspiruota kritinės situacijos valstybėje. Ir tik tada, kai visuomenė subrandins naujus tikrus lyderius, galima tikėtis ženklesnių permainų valstybėje. Na, o jeigu Lietuvoje būtų surengti priešlaikiniai rinkimai, tai į valdžią ateitų tie patys, tik kitais veidais, siekiantys tokių pat tikslų, kaip ir dabar valdžioje esantys!.. O, be to, štai kas man kelia nerimą: paprastai valdžia gadina žmogų. Kai tik žmogus ateina prie valdžios lovio, jis nesusilaiko nuo pagundos imti, grobti, vogti iš valstybės.
 
117
 
 
 
 
 

Kita vertus, liaudyje pasigirstančios kalbos apie priešlaikinius rinkimus, manau, turi tam tikrų pliusų. Tai tarytum pagąsdinimas, parodymas valdžiai, kad Tauta, kaip suverenas, pradeda reikštis ir yra pasirengusi rimtoms permainoms. Tai labai svarbu, kad ne pavieniai kolektyvai ar individai, o visa Tauta pradėtų aktyviau reikštis!..
– Tauta arba, kitaip sakant, pilietinė visuomenė turėtų sukilti?
– Pilietinė visuomenė man yra tuščia frazė. Pilietinės visuomenės sąvoka skirtingose šalyse skirtingai suprantama. Ko gero, pilietinė visuomenė reikalinga valdžiai, kuri savo kalbose dažnai sako: štai, mūsų pilietinė visuomenė, mes siekiame dialogo su pilietine visuomene ir panašiai. Faktiškai, pilietiškumas ne yra, bet reiškiasi kritiškoje situacijoje, kuri atsiranda valstybėje tam tikrais momentais.
Tarkim, pilietiškumas Lietuvoje pasireiškė per Sąjūdį, tautinio atgimimo metais, kai vyko išsivadavimas iš okupacinio rėžimo. Tuo metu iš tikrųjų pasireiškė visuomenės pilietiškumas. O jau po to, įvykus istorinėms permainoms, žmonės eina dirbti, užsiima kur kas praktiškesniais dalykais – juk reikia žemę arti, gyvulius auginti, aprūpinti save ir valstybę maistu. Suprantate, taigi negali žmonės būti piliečiais kasdien, eiti į gatves ir maištauti, mitinguoti, kaip tai buvo Sąjūdžio metais.
– Ar nemanote, kad ir šiuo metu atsiranda vis daugiau valdžiai oponuojančių žmonių Lietuvoje, kurie jau bunda, protestuoja, priešinasi?
– Ačiū Dievui, jeigu taip yra iš tikrųjų!.. Pažiūrėsime, kiek ilgai tai truks? Man regis, mūsų pilietinei visuomenei subręsti prireiks dar kelerių metų, kol bus pasiekta politinė– intelektualinė branda. Tada turėtų iškilti Lietuvai pasišventę
 
118

žmonės, kaip kažkada buvo V.Kudirka, J.Basanavičius, bet tik ne tokie, kaip V.Landsbergis!.. Šis veikėjas, vos tik patekęs prie valdžios lovio, iš kart griebėsi aferų, politinių intrigų, drauge su „Williams International“ prezidento Džono Bumgarnerio kompanija pradėjo parceliuoti Lietuvos valstybinį turtą, „Mažeikių naftą“ pusvelčiui perleido amerikiečiams. Padorūs žmonės šitaip nesielgia...
– Vienu metu buvo sakoma, jog „Mažeikių naftos“ perleidimas amerikiečių „Williams“ – tai buvo lemtinga istorinė klaida, Lietuvos nelaimė?
– Maža pasakyti – nelaimė, tai buvo tikra katastrofa Lietuvai!.. Tai buvo užkrečiantis pavyzdys visiems likusiems, kad galima vogti, plėšti valstybę, kad galima veltis į milijardines aferas ir likti nenubaustam. Kol nebuvo pavyzdžio jėgos, tol korupcinis drakonas Lietuvoje snaudė. Bet kai tokie „patriotai“, kaip V.Landsbergis, atėjo į valdžią, tada viskas ir prasidėjo. Buvo sujaukta žemės reforma, leidus persikėlinėti žemės sklypus iš provincijos į Vilnių, regioninius parkus ir kitas patrauklias vietoves. Pats V.Landsbergis užgrobė sklypą Žvėryne. Tiesa, vėliau jį pardavė, o pinigus pervedė į savo tariamo fondo sąskaitą. Bet argi tai ką nors keičia?..
Ko gero, didžiausia blogybė, Tautos nelaimė tame, kad, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nei socdemai, nei konservatoriai, niekas iš politikų neparodė gero pavyzdžio. Prasidėjo turto grobstymas, stumdymasis prie valdžios lovio. Betgi jaunimas žiūri, silpnesnės valios žmonės stebi tokius politikų veiksmus ir galvoja: ach, jūs šitaip darote, tai ir mes šitaip!..
Štai kokia nelaimė nutiko Lietuvoje prieš dvidešimt metų ir tęsiasi iki šiol. O juk kažkada lietuviai į J.Basanavičių
 
119

ir į V.Kudirką žiūrėjo, kaip į tautinio idealo pavyzdį!.. Deja, dabar mes neturime tokių pavyzdžių. Manau, niekas iki šiol deramai neįvertino pavyzdžio jėgos, nors pavyzdžio jėga būna lemtinga!..
Man ir pačiam teko nemažai dirbti, būnant atsakinguose postuose Lietuvos televizijoje, todėl galiu drąsiai teigti, kad pavyzdys viską lemia. Jeigu aš nevagiu honorarų, o honorarų knyga guli ant stalo ir visi pavaldiniai mato, kad visiems darbuotojams, pagal jų nuopelnus, yra skirstomos lėšos, tai jie gali aptarinėti, ar čia viskas teisinga. Tokiu atveju išsisprendžia visos problemos, kolektyvuose nėra kivirčų, atsiranda pasitikėjimas.
Lygiai taip pat ir valstybėje. Jeigu mes būtume turėję šventą V.Landsbergio, A.Brazausko ar kitų įtakingų politikų sektiną pavyzdį, ir jeigu jie nebūtų grobę, plėšę valstybės, nesikėsinę į biudžetą, tai ir jų aplinkos žmonės, ir auganti naujoji politikų karta, gink Dieve, nedrįstų to daryti!.. Jeigu gamyklos direktorius nevagia, tai nevogs ir pavaldiniai.
– Vienas dalykas, kai kalbame tik apie materialinius grobstymus, užmiršdami moralinę žalą, kurią patiria valstybė. O juk tai kur kas svarbiau, ar ne?
– Čia viskas kartu, viskas sumuojasi! Tokiu atveju visi galai sueina į vieną – materialiniai ir moraliniai, etiniai, kultūriniai, dvasiniai dalykai, viskas vienoj krūvoj. Jeigu įtakingi politikai nedorai elgiasi – parceliuoja Lietuvos turtą svetimtaučiams, ir dar primoka jiems milijardą, o visuomenė mato, šaukia, protestuoja – kas gi tada nutinka?.. Ogi beveik nieko. Nors baudžiamoji byla ir buvo iškelta „Mažeikių naftos“ aferos dalyviams, betgi ne ponas V.Landsbergis, kaip šios aferos organizatorius, sėdo į teisiamųjų suolą, o Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas
 
120

Kaktys, konservatorių įgaliotas pasirašyti sutartį su „Williams“. Buvo teisiamas iešmininkas, o pagrindinis organizatorius, kuris visur lakstė, skraidė, organizavo šį sandėrį, deja, taip ir liko nenubaustas!.. Beje, žurnalistė R.Grinevičiūtė, detaliai aprašiusi šią aferą savo knygoje „Nuslėptoji WILLIAMS atėjimo istorija“, įvardino ir pagrindinį „Williams“ aferos organizatorių – Vytautą Landsbergį, o šis, lyg niekur nieko, tebevaikšto pakėlęs galvą, patenkintas krizena į savo barzdelę, apsimeta dideliu teisuoliu kitus teisdamas!..
 
2010 m.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
121