„WILLIAMS“
KYŠININKAVO LIETUVOJE
 
Aurimas DRIŽIUS
 
 
Aurimas Drižius „Laisvas laikraštis“ gavo įrodymų, kad JAV kompanija „Williams“, valdžiusi „Mažeikių naftą“, mokėjo kyšius pareigūnams bei derybininkams, ir apie tai net buvo pranešta pačios „Williams“ Vidaus audito skyriui. Negana to, paaiškėjo, kad net Interpolas, Lietuvos Valstybės saugumas (VSD) bei Rusijos federalinė saugumo tarnyba (kurią amerikiečiai iš įpratimo vadina KGB) vykdė tyrimą, kuris atskleidė, jog į asmenines „Mažeikių naftos“ vadovų J. Scheelo, R. Majorso, p. Schneiderio, p. Viossato ir turbūt vieno ar dviejų vyriausiųjų „Williams“ vadovų sąskaitas plaukė neteisėti pinigai. „Jei iš tiesų taip buvo, „Williams“ (ir atskiriems jo darbuotojams) galimi įvairiausi kaltinimai, – teigia liudininkai, – žiūrint iš šiandienos perspektyvos, logiška, kad taip galėjo būti, nes kitokiu atveju, kam protingam verslininkui nuolatos mokėti 2,00 – 2,50 JAV doleriais už barelį per brangiai už žaliavą (300000 – 500000 JAV dolerių virš normos kiekvieną dieną).
 
122

Šiuos įrodymus „Laisvam laikraščiui“ pateikė garsusis „Williams“ kritikas, buvęs Seimo vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis, kuris keletą metų susirašinėjo su „Williams“ vadovais, ir kurie jam suteikė neįkainojamos informacijos apie buvusį „Mažeikių naftos“ valdytoją. Buvę „Williams“ vadovai paliudijo žinantis, kad net Interpolas bei Rusijos federalinė saugumo tarnyba (kurią amerikiečiai pagal seną paprotį įvardina kaip KGB), žinojo apie tai, kad „Mažeikių naftos“ valdytojai, buvęs generalinis direktorius Jim Sheal, „Williams Lietuva“ vadovas Rendy Majors ir dar keli turėjo sąskaitas bankuose, į kurias jiems būdavo pervedami milijonai dolerių už pačiai „Mažeikių naftai“ nuostolingas, tačiau jos klientams pelningas sutartis.
Dar daugiau – apie šią neteisėtą veiklą buvo informuotas net ir JAV Valstybės departamentas, kuris užmerkė akis, nors turėjo pradėti kriminalinį tyrimą, nes kyšininkauti užsienyje draudžia taip vadinamasis „Užsienio korumpuotos veiklos aktas“ (angl. „US foreign corrupt practises act“).
Visą šią medžiagą V.Andriukaitis gavo iš tų pačių „Williams“ vidurinės grandies vadovų, kurie rašė, kad nuoširdžiai norėjo gero Lietuvai, tačiau turėjo paklusti nusikalstamiems savo vadovų sprendimams. Gavęs šiuos įrodymus, V.Andriukaitis ėmėsi žygių, kad Lietuvos Vyriausybė dar 2004 m. pradėtų bylą prieš „Williams“, ir kad ši būtų įpareigota padengti „Mažeikių naftai“ padarytą žalą (apie 1,5 mlrd. litų). Buvęs Seimo vicepirmininkas pradėjo susirašinėti su advokatais JAV, nes pagal konservatorių dar 1999 m. pasirašytą „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį „valdytojas neatsakė už įmonei padarytą žalą, nepaisant teisės“, ir kad ginčai galės būti sprendžiami tik JAV.
„Laisvas laikraštis“ gavo kelių šių buvusių „Williams“
 
123

vadovų laiškus. Viename jų rašoma: „Lietuvos žmonės nusipelnė, kad „Mažeikių nafta“ būtų Baltijos ekonominiu inkaru. Lietuva turi būti didžiausiu šio sumanymo naudos gavėju, o kiti partneriai turi gauti jiems priklausantį teisingą atlygį. Kai ateis tinkamas laikas, galėsime apsvarstyti, kaip to pasiekti“.
Mano nuomone, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, „Williams“ gali būti kaltinamas sukčiavimu. „Williams“ tapo strateginiu investuotoju pristatęs verslo planą, pagal kurį Lietuva turėjo gauti didžiulę naudą („Mažeikių nafta“ būtų grąžinusi apie 400 milijonų JAV dolerių valstybės garantuotą skolą, taip pat sukūrusi daugiau darbo vietų bei padidinusi valstybės pajamas per pajamų mokesčius, ir t. t.). Jeigu būtų laikytasi šio plano, daugelis iš šių pažadų jau galėjo tapti realybe. Dėl neaiškių priežasčių beveik tuoj pat po sutarties pasirašymo „Williams“ atsisakė svarstyti, kaip įgyvendinti pažadėtąjį verslo planą. „Williams“ naudojo visokiausius, įskaitant ir finansinius, pasiteisinimus. Aš pats asmeniškai galiu paneigti finansines klastas. Rinka paneigs visa kita. Jeigu būtų įgyvendintas pristatytasis ir priimtas verslo planas, „Mažeikių nafta“ šiandien jau būtų grąžinusi didžiąją jos skolos dalį (400 milijonų JAV dolerių senos skolos + 570 milijonų JAV dolerių naujos skolos, skirtos verslo planui).
Esu girdėjęs, kad Interpolas/valstybės saugumas/KGB vykdė tyrimą, kuris atskleidė, jog į asmenines p. Scheelo, p. Majorso, p. Schneiderio, p. Viossato ir turbūt vieno ar dviejų vyriausiųjų „Williams“ vadovų sąskaitas plaukė neteisėti pinigai. Jei iš tiesų taip buvo, „Williams“ (ir atskiriems jo darbuotojams) galimi įvairiausi kaltinimai. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, logiška, kad taip galėjo būti, nes kitokiu atveju, kam protingam verslininkui nuolatos mokėti
 
124

Mažeikių nafta
 
2,00 – 2,50 JAV doleriais už barelį per brangiai už žaliavą (300000 – 500000 JAV dolerių virš normos kiekvieną dieną). Prieš pat išsiuntimą namo mes sumažinome šį diferencinį tarifą iki 0,50–1,00 JAV dolerio. Bet po to, per mėnesį, diferencinis tarifas vėl pakilo iki 2,00 – 2,50 JAV dolerio. Vertėtų pasistengti gauti šio tyrimo ataskaitą, jei tik ji iš tiesų egzistuoja. Tam tikri Rusijos šaltiniai man yra sakę apie šią ataskaitą ir aš neturiu priežasčių jais abejoti.
Manau, kad yra pakankamai įrodymų, be tariamos Interpolo ataskaitos, kurie įrodytų apgaulingus „Williams“ verslo veiksmus (galima pavadinti sukčiavimu), o tada būtų galima atgauti „Mažeikių naftos“ kontrolę. Be to, „Williams“ tikslingai (dėl kažkieno asmeninės naudos arba dėl kažkokio pažado, duoto „Yukos“) taip „nuvarė“ „Mažeikių naftą“, kad Lietuvos Vyriausybė neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti „baltąjį riterį“ – Yukos, kaip išgelbėtoją. Pradžioje aš galvojau, kad „Williams“ korporacija įdarbino visiškai nekompetentingus darbuotojus, tačiau tai, kaip buvo valdoma „Mažeikių nafta“, buvo TOBULAS
 
125

nekompetentingumas, toks, koks yra beveik neįmanomas. Užkulisiuose turėjo būti kažkoks planas.
Lietuvos Vyriausybei, atrodo, pavyko įrodyti, kad „Williams“ pardavimas buvo neteisėtas. Dabar Lietuvos Vyriausybė turi įrodyti, kad „Williams“ sukčiavimo būdu užvaldė „Mažeikių naftą“ ir panaudojo slaptą planą sugriauti ją iki griuvėsių tam, kad „Yukos“ būtų pripažinta nauja strategine investuotoja. Kai tai bus įrodyta, bus atvertas kelias “eksproprijuoti“ „Mažeikių naftą“ iš „Yukos“ (prieš tai reikia pasiruošti turėti kitus Rusijos tiekėjus). Tokiu atveju „Jukos“ galės reikalauti restitucijos (žalos atlyginimo) tiktai iš „Williams“. Mažų mažiausiai „Williams“ bus skolingas Lietuvos Vyriausybei 33 proc. nuo 250 milijonų JAV dolerių, kuriuos investavo Lietuvos Vyriausybė (82,5 milijonų JAV dolerių, o Lietuvos Vyriausybė bus skolinga „Williams“ už jo 75 milijonų JAV dolerių investicijas). Toks scenarijus duotų Lietuvos Vyriausybei 7,5 milijonų JAV dolerių gryno pelno ir grąžintų jai „Mažeikių naftą“. Tai yra pati minimaliausia galimybė Lietuvos Vyriausybei. Jeigu būtų įrodytas sukčiavimas, Lietuvos Vyriausybė turėtų atgauti „Mažeikių naftą“, o „Williams“ būtų atsakinga už šimtų milijonų dolerių žalą.
Bus svarbu tinkamai susitvarkyti su „Jukos“. Šiuo metu Rusijoje „Jukos“ yra „parijus“ ir dabar yra tinkamas laikas ją išstumti. Tačiau reikalai keičiasi. Kita gera strategija yra padaryti „Williams“ atsakingu „Jukos“ už tai, kad pardavė jai tai, ką užvaldė sukčiavimo keliu. Apjungus abi strategijas, akcentuojant antrąją, neduotų „Jukos“ jokio pagrindo ginčytis. Po to, kai Lietuvos vyriausybė turės „Mažeikių naftą“, ji galės leisti „Lukoil“, „Jukos“, TNK ir galbūt kitoms kompanijoms dalyvauti kaip tiekėjoms arba smulkiosioms
 
126

akcininkėms. „Lukoil“ gaus tiekti JAV spec. produktus savo daugiau kaip 3000 JAV Rytų pakrantėje esančioms degalinėms, ‚Jukos“ gaus patikimą žalios naftos eksporto tašką, o TNK gaus tam tikrus produktus, ir t.t. Tam, kad tai įvyktų, „Mažeikių naftai“ reikės nešališkos valdytojų komandos, kurią remtų Lietuvos vyriausybė“.
 
Kas sukompromitavo V.Andriukaitį?

Vytenis Andriukaitis 2004 m. jau buvo surinkęs nemažai duomenų apie „Williams“ aferas Lietuvoje, ir rengėsi bylinėtis su šia kompanija JAV, tačiau staiga kilo „Rubicon group“ skandalas. Kažkas paviešino STT įrašytus telefoninius pokalbius apie tai, kad „Rubicon group“ vadovai tarėsi su V.Andriukaičiu ir kitais Seimo nariais dėl jų paramos priimant „Rubicon group“ palankius įstatymus. V.Andriukaitis tuo metu atsisakė Seimo nario mandato ir kelis metus bylinėjosi su prokuratūra, kol galiausiai įrodė, kad jis yra nekaltas, tačiau byla prieš „Williams“ taip niekada ir nebuvo iškelta.
 
V. Andriukaitis, paklaustas, kam reikėjo jį sukompromituoti tuo metu, kai jis rengėsi pradėti teismo procesą JAV dėl „Williams“ padarytos žalo atlyginimo, ir ar „Rubicon group“ istorija nėra susijusi su „Williams“ byla, atsakė, kad jis gali taip įtarti:
„Tikras faktas yra tas, kad aš tuo metu jau kaupiau medžiagą, suradau liudininkus, pasiekiau susitarimą, kad liudininkai galės atvykti į Lietuvą liudyti, sukaupiau visą „Williams“ kompromituojančią medžiagą ir ją nunešiau į prokuratūrą, STT, Vyriausybei bei Prezidentui V.Adamkui,
 
127

– pasakojo V.Andriukaitis, – parengiau medžiagą šešioms valdžios instancijoms, ir ją įteikiau FNTT, STT, VSD, Generalinei prokuratūrai ir Seimo vicepirmininkui Č.Juršėnui bei Vyriausybei. Visa medžiaga buvo taip sudėliota, kad buvo aišku, kad Lietuva gali pradėti procesą prieš „Williams“, ir galėtų siekti, kad tas teismas vyktų JAV, nes ten registruota „Williams International Company“. Maniau, kad Lietuva gali bandyti prisiteisti padarytą žalą, ir kad yra liudininkai, kurie sutinka duoti parodymus su ta sąlyga, kad būtų užtikrintas jų konfidencialumas ir slaptumas. Jie sutiko duoti parodymus apie tai, kas darėsi „Mažeikių naftos“ virtuvėje tuo metu, kai ją valdė „Williams“.
Kaip tik tuo metu ir blykstelėjo „Rubicon group“ skandalas. Pats V.Andriukaitis sako, kad jam sunku atsakyti, ar tai buvo susiję dalykai, ir kad šią istoriją turėtų tyrinėti bent sau parlamentinė komisija. „Mano nuomonė tokia, kad sutapo keli skirtingi procesai, kurie ėjo daug kam naudinga kryptimi. 2004 m. sausį STT atliko kratą „Rubicon“ būstinėje, kuri suteikė medžiagos tolimesniems veiksmams, nors STT jokių veiksmų nesiėmė iki pat birželio, kai iškratė partijų būstines, – pasakojo V.Andriukaitis, – po to prasidėjo Prezidento Rolando Pakso skandalas. Mano surinkta medžiaga pateko į prezidentūrą ir tuomet R.Paksas pareiškė, kad jis turi tokią medžiagą, su kuria galima sutriuškinti visą Seimą. Po to pas R.Paksą apsilankė V.Uspaskich, kuris taip pat po susitikimo sakė, kad jis matė labai kompromituojančią politikus medžiagą“.
Trečias žaidėjas, kuriam buvo naudinga V.Andriukaičio minėta situacija, buvo A.Paulauskas. „Kai įvyko apkalta prieš R.Paksą ir jam buvo užkirstas kelias dalyvauti rinkimuose, A.Paulauskas tapo laikinuoju Prezidentu, ir gavo mano surinktą medžiagą, – pasakojo V.Andriukaitis, – šioje medžiagoje
 
128

A.Paulauskas pamatė sau gerą šansą ir pareiškė, kad jis ketina burti „valstybininkų – visuomenininkų sąjūdį“ ir su juo eiti į rinkimus, tačiau Europarlamento rinkimai parodė, kad jo partija smarkiai pralošė. Tačiau A.Paulauskas tuomet galvojo, kad turėdamas tą „kompromatą“, jis gali sujungti savo partiją su socialdemokratais, ir galbūt tapti naujos partijos vadovu. Mane pasiekė tokios žinios“.
 
„Kompromato“ niekas nepaviešino
 
Žodžiu, V.Andriukaičio surinktas „kompromatas“ plačiai pasklido, tačiau niekur žiniasklaidai nenutekėjo. „Tuomet įsijungė kiti varikliai, ir buvo pradėtas šantažuoti A.Brazauskas ir pradėtas daryti spaudimas socialdemokratas, – sakė V.Andriukaitis, – manau, kad A.Brazauskas buvo šantažuojamas įvairiomis kaltinimų versijomis, ir „Alitos“, ir viešbučio „Draugystės“, ir „Vakarų skirstomųjų tinklų“ privatizavimu, ir žemės perdavimu „Rubicon group“. Man pats A.Brazauskas minėjo, esą nesąmonė, kad jį kaltina visokiomis istorijomis ir bando jam užkabinti, nors jis ten nieko dėtas“.
 
Kodėl Vyriausybė niekada
taip ir nepradėjo bylinėtis su „Williams“?
 
„Aš manau, kad Vyriausybei pritrūko politinės valios tam žingsniui, pritrūko drąsos ir kompetencijos, – mano V.Andriukaitis, – matyt, Vyriausybė netikėjo, kad ši procesą galima laimėti. Ir aš esu labai nusivylęs mūsų valstybės institucijomis, tiek VSD ir STT, kuri atsakė, kad šioje istorijoje neįžiūri korupcijos“.
 
129

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad visos instancijos persiuntė medžiagą Generalinei prokuratūrai, pastaroji ją perdavė Mažeikių rajono prokuratūrai, ir ten ji ir „nugulė“. „Greičiausiai buvo pabijota, kad Lietuva stos prieš savo galingą sąjungininką JAV, – sakė V.Andriukaitis, – nors aš žinau, kad tokių bylų pasaulyje nemažai, ir kad kai kurios valstybės bylinėjosi su atskiromis JAV korporacijomis dėl jų neskaidrios veiklos“.
Kodėl JAV valdžios įstaigos nesureagavo, jeigu žinojo, kad „Williams“ Lietuvoje pažeidinėja JAV įstatymus – kyšininkauja? „Tai yra labai patyrusio JAV teisininko komentaras, kuris mano, kad byla prieš „Williams“ būtų labai rimta, ir pagrindas jai labai rimtas, ir jis su savo komanda galėtų imtis šios bylos, – pasakojo V.Andriukaitis, – tačiau vėliau viskas taip ir užgeso. Manau, JAV Vyriausybė nesureagavo tik todėl, kad Lietuva oficialiai nesikreipė dėl šių dalykų išaiškinimo. Kodėl nesikreipė? Mano nuomone, pritrūko drąsos ir politinės valios. Po to, kai mane sukompromitavo, aš pralaimėjau Seimo rinkimus, ir visas tyrimas nutrūko. Jeigu būtų buvę priešingai, aš būčiau privertęs Lietuvos vyriausybę ne kurti kažkokią komisiją, kurios išvados nesukuria jokių teisinių pagrindų, bet siekti, kad Lietuva pradėtų teisinį procesą prieš „Williams“. Deja, aš buvau nustumtas į šoną“.
Paklaustas, ko siekė, ir ar jis tikėjosi, kad bus galima panaikinti „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį, V.Andriukaitis atsakė, kad jis tikėjosi, kad bus galima pasiekti, kad „Williams“ atlygins Lietuvos Vyriausybei padarytą žalą (apie 1,5 mlrd. Litų – aut. pastaba). „Jeigu pagal JAV teisę būtų įrodyti neskaidrūs dalykai ir sukčiavimai, tuomet, žinoma, mes būtume siekę nutraukti „Mažeikių
 
130

naftos“ privatizavimo sutartį, – sakė V.Andriukaitis, – JAV teisininkai manė, kad duomenų pradėti bylą prieš „Williams“ pakanka. Beliko tik du dalykai – Vyriausybei juos iškviesti, suteikti visą medžiagą ir parengti dokumentus teismui. Tačiau to nebuvo padaryta“.
 
„Jukos“ aferistai
 
V.Andriukaitis mano, kad po to, kai Rusijoje prasidėjo byla prieš „Jukos“ dėl mokesčių nemokėjimo, Rusijos spec. tarnybos susidomėjo ir „Jukos“ valdoma „Mažeikių nafta“. „Matyt, „Jukos“ sužinojo, kad Rusija bandys konfiskuoti jų turtą už Rusijos ribų, nes Rusijoje visas “Jukos“ turtas jau buvo areštuotas“, – sakė V.Andriukaitis.
Pasak V.Andriukaičio, su savo turima medžiaga jis kreipėsi į VSD, jos šefas Arvydas Pocius sutiko V.Andriukaitį, ir pareiškė, kad tai yra labai rimta medžiaga. „Jis pats man sakė, kad reikėtų pradėti tyrimą, ir viskas tuo baigėsi, daugiau aš pas jį nebebuvau“, – pasakojo V.Andriukaitis.
 
Kaip atsirado suklastota pažyma?
 
Kaip žinia, 1999 m. lapkričio mėn. tuometinis Seimo pirmininkas V.Landsbergis spaudos konferencijoje sakė, kad „Didžiosios Britanijos karo akademijos“ analitikai per dvi savaites išsiaiškino, kad iš „Mažeikių naftos“, ją valdant direktoriui G.Kiesui, buvo pavagiama po 500 mln. litų kasmet. Vėliau paaiškėjo, kad V.Landsbergio minėta studija yra klastotė, ir ta informacija buvo paneigta, tačiau pas G.Kiesus, pradėjęs domėtis, kas atliko jo šmeižto kompaniją, buvo nužudytas. Minėtą studiją man davė buvęs ‚„Williams“
 
131

atstovas Darius Šilas, kuris taip pat painiojosi dėl jos autorystės – iš pradžių teigė, kad ją atliko „Sandhersto karo akademija“, vėliau – „kažkokie rusai“. Pats V.Andriukaitis sakė, kad girdėjo apie šią studiją iš V.Landsbergio.
„Daugelyje pasaulio valstybių yra „hakeriai“, kurių tikslas yra suformuoti visuomenės nuomonę apie privatizuojamą objektą, norint jį užvaldyti, – kalbėjo V.Andriukaitis, – šią sistemą yra įvaldę daugelis tarptautinių kompanijų, kurios samdo analitikus, žiniasklaidą, formuoja nuomonę. Manau, kad ir V.Landsbergio minėta studija yra tipiškas „hakerių“ veiklos pavyzdys“.
„Laisvo laikraščio“ paklaustas, ar nemano, kad tai galėjo būti A.Sadecko valdomos firmos „Ekskomisarų biuras“ darbas, nes jai dar 1998 m. „Williams“ užsakė atlikti „Mažeikių naftos“ „kriminogeninės veiklos analizę“, V.Andriukaitis atsakė, kad „vadinasi, ir „ekskomisarai“ yra „hakeriai“.
Paklaustas, ką mano apie versiją, kad Gediminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas buvo nužudyti todėl, kad pradėjo domėtis šios „studijos“ autoriais, t.y. tais, kurie realiai privatizavo „Mažeikių naftą“, V.Andriukaitis atsakė manantis, kad „šioje versijoje yra labai daug tiesos“. „Nenustebčiau, jeigu ši versija atskleistų dar daugiau visokiausių povandeninių srovių, – sakė V.Andriukaitis, – dabar tuos dalykus tirti galėtų tik oficiali parlamento komisija, arba valstybinės institucijos, niekas daugiau. Ištirti šiuos dalykus tėra politinės valios problema. Kada aš supratau, kad tai yra milžiniška afera, kuri atnešė labai daug žalos Lietuvai, aš tęsiau šią veiklą pats vienas, ir labai daug rizikavau. Jūs įsivaizduokite, kiek man reikėjo įdėti pastangų, kad amerikiečiai pradėtų manimi pasitikėti, ir su manimi kalbėtis. Aš
 
132

išlaikiau savo duotą jiems žodį, neatskleidžiau jų tapatybių ir nenaudojau jų parodymų politiniams tikslams. Kokioje sunkioje situacijoje aš atsidūriau, kai visą gyvenimą skyręs politinei kovai, staiga buvau apipiltas purvu. Niekaip negaliu pamiršti savo pokalbių su A.Brazausku 2004 m. rugpjūčio 4 d. jo kabinete, kai aš jau buvau atsisakęs Seimo nario mandato. Tačiau nuo pat skandalo dėl „Rubicon“ pradžios jis nė karto nebuvo su manimi susitiks aptarti šios problemos, nors aš buvau Socialdemokratų partijos kūrėjas ir buvęs pirmininkas. Prašiausi daug kartų pas A.Brazauską, tačiau jis atsisakė, ir nedavė jokio atsakymo, tik spaudoje samprotavo, kad gal aš tuos pinigus „paėmiau gegužinei“. Pagaliau rugpjūčio 4 d. mane pasikvietė A.Brazauskas ir jis man pasakė: „Matai, man čia priekaištauja dėl „Siemens“ arenos žemės, dėl „Alitos“, skleidžia pramanus, tai supranti, ar tu negalėtum išeiti iš partijos?“. Taip tiesiai A.Brazauskas man pasakė vietoj to, kad siūlytų garbingai įrodyti, kai tai tėra melas. Tada atsakiau, kad aš neisiu į partijos sąrašą, tačiau balotiruosiuosi savarankiškai, ir teisme įrodysiu, kad nesu kaltas. Kai tai padariau ir sugrįžau į partiją, nedaug kas mane pasveikino, ir tik vėliau pripažino, kad partija manęs negynė“.
 
V.Landsbergis ir jo gauja
 
Kaip žinia, „Mažeikių nafta“ buvo padovanota „Williams“ tuo V.Landsbergio motyvu, kad tik ji neatitektų rusams, ir kad „negalima Ivano prileisti prie vamzdžio“. Praėjus keliems metams, jau 2003 m., tas pats Seimas pakeitė savo įstatymą, draudžiantį „Mažeikių naftą“ parduoti „ne euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkantiems
 
133

investuotojams, ir tada V.Landsbergis sveikino visą Seimą. Šis įstatymo pakeitimas buvo reikalingas, kad „Mažeikių nafta“ atitektų Rusijos bendrovei „Jukos“. Kodėl pagal V.Landsbergio logiką vieni rusai geri, o kiti blogi? „Visa tai yra humoras, – sakė V.Andriukaitis, – nes kai kapitalas sukraunamas iš kokios nors MMM (aferų arba pinigų piramidžių – aut.), ir po to laikomas Odesos banke, ir iš ten pervedamas į Šveicariją, iš ten – į Tel Avivo banką, paskui į Niujorką, ir paskui – atgal į Olandiją, tai toks kapitalas jau vadinamas „atitinkančiu eurointegracinius kriterijus“. Tai istorija, kuri reikalauja nagrinėjimo“.
V.Andriukaitis pasakojo, kad „Williams“ savo interneto svetainėje paskelbė, kad įsigijo „Mažeikių naftą“, nors sutartis dar nebuvo pasirašyta, ir tada „Williams“ akcijos biržoje staigiai pabrango.
V.Andriukaitis mano, kad visas V.Landsbergio spektaklis apie „blogus rusus“ buvo suvaidintas tik tam, kad „Mažeikių naftą“ perduoti „Jukos“ tiems patiems rusams. Todėl tam, kad apgauti visuomenę, esą Lietuva eina į Vakarus, ir buvo pasitelktas „Williams“ – jam atiduota „Mažeikių nafta“, iš jos „Williams“ išplovė viską, ką galėjo (apie 1,5 mlrd. litų), ir tada jau ji buvo atiduota „Jukos“. „Williams“ paėmė iš „Mažeikių naftos“ viską, ką galėjo, pasididino savo akcijų vertę JAV biržoje, ir vėliau perdavė įmonę Chodorkovskiui, ir išėjo iš čia, – sakė V.Andriukaitis.
2004 m., kai Rusijos Vyriausybė areštavo visą „Jukos“ turtą Rusijoje dėl mokesčių aferų, iškilo grėsmė, kad bus konfiskuota ir „Mažeikių nafta“ Rusijos vyriausybės naudai. Tuomet V.Andriukaitis kreipėsi į ūkio ministrą Petrą Čėsną, kad tas greitai inicijuotų bylą prieš „Williams“ dėl sukčiavimo, ir teismo keliu „Mažeikių naftos“ akcijos būtų sugražintos
 
134

valstybei. „Vyriausybė, pasirėmusi šiais argumentais, galėjo žengti žingsnį į teismą prieš „Williams“, – sakė jis – su P. Čėsna buvau susitikęs penkioms minutėms, tačiau ‚Jukos“ ėmėsi žygių, kad Rusijos vyriausybė negalėtų areštuoti „Mažeikių naftos“ akcijų (perdavė jos akcijų valdymą Olandijoje registruotai ofšorkinei bendrovei „JUKOS Finance B.V.“). Kodėl A.Brazauskas neinicijavo bylos prieš „Williams“, nors prieš tai dažnai kritikavo „Williams“? A.Brazauskas visada yra atsargus, pabijojo, kad jį ims pulti konservatoriai, pabijojo precedento bylinėtis su JAV.
Beje, labai gali būti, kad A.Sadeckas, kuriam 2004 m. atsiskaitė STT, ir organizavo tą provokaciją prieš V.Andriukaitį – paviešino tuos jį kompromituojančius pokalbius. Tokiu būdu V.Andriukaitis buvo sukompromituotas kaip kyšininkas, išėjo iš Seimo, ir nebegalėjo daugiau tęsti „Williams“ veiklos tyrimo.
 
Koks B.Lubio vaidmuo?
 
Kai kurie LL šaltiniai yra įsitikinę, kad visam „Mažeikių naftos“ privatizavimui, kaip ir dabartiniam „Leo LT“ projektui vadovauja oligarchas Bronislovas Lubys. Jis jau buvo įkliuvęs plaunantis „Mažeikių naftos“ pinigus, tačiau tikrieji pinigai – apie 1,5 mlrd. litų nuėjo tiems, kurie „Williams“ laikais pirko naftą brangiau, nei ji kainavo, ir pagamintą benziną pardavinėjo pigiau, nei jo savikaina, atiduodami visą jos pelną kažkokiems tarpininkams.
Kita vertus, žinant B.Lubio įtaką Rusijos verslininkų elite, neatmenama, kad visa „Mažeikių naftos“ privatizavimo parodija buvo surengta tam, kad nemokamai atiduoti ją B.Lubio verslo partneriams. Iš pradžių buvo sužaistas spektaklis
 
135

dėl „Williams“, o paskui „Mažeikių nafta“ perduota kitai Rusijos įmonei „Jukos“. Vėliau paaiškėjo, kad „Jukos“ tebuvo eilinė aferistų gauja, kuri išplovė milijardus dolerių iš Rusijos biudžeto, ir jos savininkui Chodorkovskiui teko sėsti į kalėjimą. Taip įmanoma tik Rusijoje, kurioje dar veikia įstatymo valdžia, ir kurios dar nevaldo oligarchai. Kita vertus, žinant, kad tikrieji „Mažeikių naftos“ savininkai visada slėpdavosi po įvairių „ofšorinių“ bendrovių pavadinimais, pvz., „Williams International Company“, „Yukos Finance B.V.“, sunku sužinoti, kas buvo tikrieji Lietuvos naftos giganto savininkai. Tačiau faktas, kad jie kontroliuoja visas Lietuvos jėgos struktūras, akivaizdžiai pademonstravo V.Andriukaičio pavyzdys. Pabandęs vienas kovoti prieš 1,5 mlrd. litų pavogusius vagis, jis buvo apipiltas purvais ir sunaikintas kaip politikas.
 
Ar JAV Vyriausybė užsimerkė
prieš „Williams“ kyšininkavimą?
 
JAV teisininkai, kurių pavardės redakcijai žinomos, V.Andriukaičiui patarė teisme įrodyti, kad „Williams“ Lietuvoje sukčiavo. Jų laiške rašoma: „Klausimai, kuriuos Jūs iškėlėte, yra labai sudėtingi ir verti gerokai detalesnio bei labiau apgalvoto atsakymo nei aš galiu pasiūlyti pagal turimą informaciją ir per tokį trumpą laiką. Todėl tai, kas išdėstyta, prašau vertinti tik kaip preliminarias mintis. Jei jos Jums pasirodys įdomios, mums reikės šiuos klausimus aptarti daug nuodugniau, kad galėtume priimti pagrįstą sprendimą. Žemiau pateiktuose trumpuose komentaruose sutelkiu dėmesį į civilinius, o ne baudžiamuosius veiksmus, dėl kurių būtų galima kaltinti „Williams“. Baudžiamosios teisės pažeidimus
 
136

geriausia palikti Lietuvos teisėsaugos institucijoms.
Remiantis informacija, gauta ryšium su arbitražo teismu prieš „Williams“ dėl Būtingės naftos terminalo, paaiškėja, kad korumpuota „Williams“ veikla atvedė prie vadinamųjų investicijų į Mažeikių naftos terminalo kompleksą. Kiek apie tai žinojo arba kaip kitokiu būdu tokius veiksmus toleravo JAV Vyriausybė, neaišku. Tačiau buvo tam tikrų požymių, kad JAV Valstybės departamentas apie tai žinojo ir tyliai tam pritarė. Jeigu, gavus papildomus dokumentus ir atlikus papildomą tyrimą, būtų galima dar sustiprinti kaltinimus korupcija, tai būtų tinkamas predikatas (pagrindas) siekti sutarties panaikinimo, kaltinant sukčiavimu, arba piniginės kompensacijos Lietuvos Respublikai už šiuo sandoriu padarytą žalą.
JAV Vyriausybės sankcija (įstatymu numatyta bausmė) nebus pagrindas gynybai. Jeigu „Williams“ sukčiavo siekdama išgauti Vyriausybės pritarimą jos akcijų dalies pardavimui „Jukos“, tai taip pat galėtų būti pagrindu sandorio anuliavimui arba juo padarytų nuostolių atlyginimui.
Viena galima kliūtis yra vadinamoji senatis. Pavyzdžiui, daugelyje JAV jurisdikcijų galioja šešerių metų senaties terminas sukčiavimu grindžiamai atsakomybei. Tai reikštų, kad jeigu sukčiavimas įvyko ir nukentėjusioji šalis ją nustatė prieš daugiau kaip šešis metus, bet kokia byla, siekiant kompensuoti sukčiavimu padarytą žalą, yra neįmanoma. Taikant tai šioms aplinkybėms, prašau nepamiršti, kad pirminis Williams sandoris buvo pasirašytas 1999 m. spalio mėnesį, beveik prieš šešerius metus. Taigi Respublika gali artėti prie meto, kuomet kai kurie galimi sukčiavimo veiksmai, netgi jei jie tikrai buvo padaryti, gali tapti nebaustini.
 
137

Dėl aukštų Vyriausybės pareigūnų, prisidėjimas prie šių veiksmų, kuriuos mes siektume įvardinti kaip sukčiavimą, yra atviras klausimas. Pavyzdžiui, jei p. Kaktys buvo patikintas, kad už savo nekilnojamąjį turtą gaus aukštesnę nei rinkos nuomą, o tai paskatino jį apsispręsti pasirašyti „Williams“ sandorį, ir šis palankus finansinis susitarimas nebuvo žinomas Vyriausybei, tai galėtų būti vertinama kaip JAV Korumpuotos veiklos užsienyje akto (US Foreign Corrupt Practices Act) pažeidimas (atskleistas arba neatskleistas), taip pat kaip sukčiavimas, jei jis buvo nuslėptas. Tačiau manytina, kad tokiems veiksmams paskatinti reikėtų daugiau nei palankios nuomos kainos. Tikėtina, kad tokių finansinių paskatų šaknys yra daug gilesnės. Dėl buvusio JAV ambasadoriaus darbo „Williams“ konsultantu, – nežinau, apie tokį darbą draudžiamą reglamentavimą. Yra ribojimai buvusiems JAV Vyriausybės pareigūnams vykdyti lobistinę veiklą Kongreso narių atžvilgiu. Man reikėtų išsiaiškinti, ar tokie apribojimai taikomi ambasadorių darbui JAV kompanijose užsienyje. Šiuo metu tokių apribojimų nežinau.
Jeigu Lietuvos Respublika, remdamasi kaltinimais korupcija, siektų panaikinti sutartį arba reikalautų atlyginti nuostolius, padarytus parduodant valstybinį turtą, tarptautinėje bendruomenėje ji nebūtų vienintelė. Kitos šalys, tokios, kaip Indonezija, jau yra pateikusios panašius ieškinius. Jeigu Lietuvos Respublika būtų suinteresuota toliau kelti prieš „Williams“ kaltinimus sukčiavimu, bylinėjimosi vieta būtų ypač svarbi“.
 
 
 
 
 
 
138