LR Seimo komisija, tyrusi Pakaunės savanorių maištininkų neapdainuotus „žygdarbius“ bei Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, į liudytojų sąrašą įtraukdama sutartinai apsimelavusius liudytojus, prof. V.Landsbergį, dažnai pučiantį miglą į akis, kažkodėl „užmiršo“ apklausti žmones, išties žinančius bei galinčius padėti išsiaiškinti, kas yra šio politinio–kriminalinio nusikaltimo vykdytojai bei užsakovai. Nebuvo kviečiami liudyti rašytojas Vytautas Petkevičius, buvęs Krašto apsaugos ir gynybos komiteto pirmininkas, nei tuometinis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, nei disidentas Aleksandras BENDINSKAS, kurio prisiminimų knygą „Be pagražinimų“ 2006 m. išleido Vilniaus leidykla „Gairės“.

Visų Lietuvos okupacinių valdžių kalintas, tremtas į lagerius, atkūrus Nepriklausomybę – „savųjų“ sprogdintas, garbaus amžiaus disidentas A.Bendinskas 1989–1990 metais buvo pirmasis atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas, 1992–1996 kadencijos LR Seimo narys, nepartinis, išrinktas pagal sąrašą. Priklausė LDDP frakcijai, dirbo Krašto gynybos komitete. Nuo 2006 metų – Lietuvos vyresniojo amžiaus

Knygoje „BE PAGRAŽINIMŲ“ Aleksandras Bendinskas pasakoja apie tremtinio dalią bei išgyvenimus Lietuvos okupacijos metais, dalijasi mintimis apie mūsų šalies dabartį, nevengia skaudžių aktualijų, kritikuoja nepelnytai garbstomus žinomus politinius veikėjus. Garbusis autorius, pristatydamas savo kūrinį Lietuvos žurnalistų sąjungoje, prisipažino: „Šių dienų politiniai, administraciniai, ekonominiai, socialiniai klausimai privertė mane parašyti šią knygą. Visai negalvojau, kad teks rašyti, nes esu inžinierius, technokratas, ir man rašyti nelabai sekasi. Dabar skaitytojai galės įvertinti, kaip man pavyko. Tenoriu pabrėžti, kad pastarųjų metų įvykiai yra labai svarbūs Lietuvos gyvenime, todėl ir norėjau juos pavaizduoti. Tikiuosi, parašyti dar vieną knygą, atskleisti tas gilumines sroves, atplukdžiusias mus į šiandieninį, daugelio mūsų prieštaringai vertinamą, gyvenimą“.

Prisimindamas Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ištakas, A.Bendinskas gan ironiškai, vaizdžiai aprašo landsbergizmo atsiradimo fenomeną, jo pragaištingą įtaką tolesniam šalies augimui, skaidriems santykiams pilietinėje visuomenėje:

„V.Landsbergis, išrinktas pirmininku, nesuvokė, kad Sąjūdis, vis dėlto – ne jo tėvonija. Atrodo, pasiduota minčiai, jog jis yra stabas, o mūsų išeivija jį pripažino ir Mesiju, ir Moze. Manyta, kad ant Sąjūdžio bangos galima joti. O tai primena žydo jojimą ant kavalerijos žirgo... Ant Sąjūdžio bangos jota, jota. Ir pamatyta, kad... iš 35 Sąjūdžio tarybos narių liko... tik jis ir dar

Ar jums neatrodo, kad mūsų gyvenimas 1990–1992 metais priminė dainelę – „Už Raseinių ant Dubysos gyveno Petras Palubys, jis būt apjojęs visą svietą, bet netesėjo jo arklys...“ Perfrazuojant šią dainelę, šitas ponas būtų apjojęs, jei būt nuo arklio nenuslydęs, visą svietą, „megztoms beretėms“ iki užkimimo šaukiant: „Lands – ber – gis!“, kaip kadaise Rusijoje: “Le – ni – nas!..“

Skaičiau knygą apie žydus Stalino užnugaryje. Iš jos matyti – kas tada formavo visuomenę, suformavo ir Leniną. Vokiečių žvalgyba, norėdama pakenkti carui ir karo eigą palenkti savo naudai, davė 7 milijonus markių, kuriuos užblombuotame vagone atvežė į Rusiją – griaukite Rusijos imperiją!.. Aš nesakau, kad ta imperija buvo gera, bet Leninas tokią užduotį turėjo. Leninas, sako, buvo vokiečių agentas... Bet tai Leninas, o ne Landsbergis. Kiekvienas arklys išsikvepia. Raitelis pasijuto, kaip Mendelis, visai ant arklio užpakalio. Tai ne vienas pamatė. Laikas buvo įsikabinti nors į arklio uodegą, kad visai nenuslystų. Ir staiga – vėl kaip tas Mendelis šaukėsi viršilos – jis sušuko, žmonės, KGB apsėdo! KGB Lietuvą suės, Brazauskas parduos, o Seimas (nors ir pats tuo metu buvau Seime) palaimins pirkimo pardavimo aktą. Dabar tokiu arkliu garbės pirmininkas ar pirmininkas be garbės nepajos. Laikai ne tie. Arkliuko pašvinkusiu KGB pašaru nepašersi. Jau ir „voratinklių“ nėra, vėlus laikas, ne bobų vasara. „Voratinklių“ pynėjai aptilo. Ponas Gajauskas „nusivarė“ nuo kojų, o Varanauskas buvo įkliuvęs su cigaretėm ir gynė savo garbę ir orumą... Kaip čia pasidarė, kad jisai ir Mozė, ir patriotas, ir

Jei pasklaidytume spaudą, o ypač dešiniąją, matytume raudona linija nutiestą siūlą – visa, kas buvo seniau, yra bloga, o ką darė ponas Landsbergis ir landsbergininkai yra gera!.. O iš tikrųjų vis dėlto ne taip. Net popiežius Jonas Paulius II – Karolis Voityla po vizito Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, duodamas italų dienraščiui „La Stampa“ interviu, pabrėžė: „Net socialistinėje programoje yra tiesos grūdų. Žinoma, šie grūdai neturi būti panaikinti ar prarasti.“ Šventasis Tėvas priminė, kad „kapitalizmo šalininkai yra linkę užmerkti akis į tai, ką komunizmas padarė.“ Atsakydamas į klausimą, kodėl kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse komunistai grįžo prie valdžios, Jonas Paulius II aiškiai pasakė, kad tai nėra grįžimas į komunizmą. Tai greičiau yra reakcija į naujos valdžios neteisingumą...“

Konstatuodamas milžinišką kolūkių griovimo, grobstymo, vogimo žalą žemės ūkiui pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, šalį valdant konservatoriams, V.Landsbergiui ir G.Vagnoriui, knygos „Be pagražinimų“ autorius A.Bendinskas retoriškai klausia: „Tai buvo kaip tvanas, kuris nusinešė viską, kas pakely. O mūsų Respublikos vadovai? Argi nematė, kas vyksta?! Ar nesuprato, kur į kokią balą mes riedame? Bet veikė ta magiška jėga „unzer geliebter furer hat gesagt...“ (mūsų mylimas vadas pasakė). Ir garbės pirmininkas (be garbės) džiaugėsi, kad komunizmo citadelės (kolchozai) griūva ir kad Sąjūdis nuneš į įsivaizduojamą rojų. Ir nunešė. Respublika iki 1990 metų neturėjusi skolų, tarp

Dabar jau žinome – pasėtas chaosas šalies ekonomikoje ir žemės ūkyje padėjo 1992 metais rinkimus į Seimą laimėti ekskomunistams – brazauskinininkams: LDDP partija surinko per 52 proc. visų Lietuvos rinkėjų balsų!.. Tačiau trauktis iš politinės kovos arenos „Rezistentas Nr.1“ nė neketino. „Megztųjų berečių“ numylėtinis V.Landsbergis, regis, puoselėjo viltis kaip galima greičiau, jei ne demokratišku keliu, tai bent savanorių maišto kruopščiai suorganizuota „akcija–X“, susigrąžinti valdžios skeptrą. Juolab, šios V.L. ambicijos dar labiau sukilo, kai dalis emigracijos lietuvių po 1992 metais vykusių Seimo rinkimų pareiškė esą „mums gėda būti lietuviais“ ir pasisakė už diferencijuotą pagalbą Lietuvai. Tai yra: „Jei Landsbergis yra ir bus valdžioje – pagalba bus. O jei ne – pagalbos nėra. Tai kaip čia yra?, – stebisi A.Bendinskas savo knygoje „Be pagražinimų“, – Ar jie rėmė nepriklausomą Lietuvą, ar muzikologą? Įspūdis toks, kad jiems į Lietuvą nusispjaut. Landsbergis – tai viskas! Ar jie nekuria iš jo stabo, Dievo siųsto išganytojo? Atseit, tik jis Lietuvą apgynė ir sukūrė. Ir tik jis – „unser geliebter furer hat gesagt“ – vedė Lietuvą į... politinį, ūkinį, socialinį chaosą. O ar tik jam buvo siunčiamos ir perduodamos emigrantų aukos?..“

Į klausimą apie lietuvių emigrantų indėlį, tuo metu destabilizuojant padėtį šalyje, garbusis politkalinys ir

Be abejo, vertėtų kiek atidžiau, iš esmės pažvelgti į Lietuvos savanorių „žygdarbius“. Tai klausimas, kurį ilgokai narpliojo Seimo komisija, vadovaujama Loretos Graužinienės, tačiau... Blaiviai mąstantys žmonės, ko gero, galėjo net suabejoti – ar ši komisijai apskritai galėjo iki galo išsiaiškinti tiesą, kuri itin neparanki valdantiesiems? Pagaliau, net ir išsiaiškinus, kas yra šio maišto pagrindiniai užsakovai bei vykdytojai, kas nužudė Jurą Abromavičių, – vargu ar teisinio nihilizmo valstybėje gali būti patraukti baudžiamojon

Seimo komisijos nekviečiamas, „savųjų“ rankomis du kartus sprogdintas „molotovo kokteiliais“, bet, ačiū Dievui, likęs gyvas Aleksandras Bendinskas savo liudijimus pateikia prisiminimų knygoje „Be pagražinimų“ (išleista 600 egz. tiražu), skyrelyje „MAIŠTAS IR APDOVANOTIEJI“, kuriuos ir pateikiame skaitytojams:

„1993 metų rudenį grupė Lietuvos savanorių, kažkieno sukurstyti, ėmė maištauti prieš tuometinę valdžią. Apsiginklavę maištininkai išėjo į mišką, kai jau, atrodo, Šventas Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II baigė savo pirmąjį vizitą Lietuvoje. Maištaujantys savanoriai sudrumstė Lietuvos tikinčiųjų pakilią nuotaiką, norėjo sukelti šalyje suirutę, ketino savo ginklus nukreipti į Lietuvos žmonių teisėtai išrinktą valdžią ir kėlė rimtą grėsmę atkurtai Respublikai. Paslapties skraistė dengė tuos, kurie sukurstė maištininkus, nes jie vieni nebūtų išdrįsę griebtis ginklo ir rizikingų veiksmų.

Maištininkus reikėjo izoliuoti be kraujo praliejimo. Buvo imtasi visų atsargumo priemonių. Mes, Seimo nariai, budim naktį Seime... Ateina vidaus reikalų ministras R.Vaitiekūnas. Aš klausiu, na kaip? Ministras sako, kad jau žinoma, kur bazuojasi maištininkai. Domiuosi, jeigu panaudoti vidaus kariuomenę ir saugumiečius, kiek reikia minučių, kad būtų sunaikinti maištininkai? Ministras sako, na, dešimt, penkiolika, ne daugiau. Toliau svarstom, kaip tai padaryti. Jis turėjo žemėlapį, rodo, štai vienas keliukas veda, antras, trečias... Susodinam į kiekvieną sunkvežimį po šešiolika žmonių, gerai apginkluotų, su neperšaunamom liemenėm, važiuojam, du sraigtasparnius pasiunčiam ir sakom maištininkams, išeikit iš miško, palikę ginklus, iškėlę

Jau gegužės mėnesį mes žinojome, kad Kauno savanorių grupė kažkam rengiasi, kaupia ginklus. Nupirkta automatų. Buvo triukšmo, kad be Seimo žinios. Ginklus vežė į miestus ir miestelius, kur būta patikimų žmonių, turėjusių išeiti į miškus. Gal jiems viskas ir būtų pavykę, jeigu nebūtų viskas atidėta kiek vėlesniam laikui. Žinojome, kad maištininkai savanoriai neturės paspirties. Man bankininkas G.Konopliovas pasakojo apie besirengiančius maištauti savanorius. Jų vadai jį aplankė, prašė pinigų ir kitaip palaikyti. O jeigu nesutiks, grasino prikišdami, kad jis esą prekiauja ginklais. Maištininkai tikėjosi už tai kariuomenės, šaulių palaikymo. Jiems visa tai atrodė paprasta. Savanoriai pareikalauja, Prezidentas Brazauskas atsistatydina. Jie ir Seimą paleidžia. Perima visą valdžią gražiai, be jokio triukšmo, nežudant žmonių. Jie negalėjo sutikti ir nesutiko visą laiką, kad LDDP, tai yra, kairieji valdžioje. Bet kai reikėjo išeiti į miškus ir versti valdžią, pirmiausia „kiaulę padėjo“ Marijampolės savanoriai – suskilo. Dalis nori eiti, dalis – ne. Žmonės pradėjo mąstyti, ką darą...

Kaip pasielgia Alytus? Ten daugiau kaip pusė buvo linkusi išeiti. Išeina. Žygiuoja. Ateina iki Punios... Prasideda derybos. Nėra sukilimo. Ir Salantai nesusirengė. Ar jiems nedavė ženklo, ar kažkas kita. Taigi, šitos jėgos, kurios buvo pakeltos, susimėtė ir kauniečiai maištininkai liko vieni. Iš

Štai maždaug tokia buvo šito išėjimo į mišką teorija ir istorija. Aš jau buvau muštas bei luptas ir į visa tai žiūrėjau kitaip, nei žalias gimnazistas. Bet ši istorija dar be pabaigos. Pabaiga yra... iki maišto, kai „avansu“ vykdomi apdovanojimai „už žygdarbius kovinėmis aplinkybėmis“... Buvo kuriami didvyriai. O kaip kitaip pagalvosi? Nebūtų maišto – nebūtų ką apdovanoti, kad ir iš anksto.

Už kovinius „žygdarbius“ ir sumanų vadovavimą apsidovanoti prisistatė LR Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, pats save pirmuoju tarp keturių asmenų įsirašęs, pats pasirašęs apdovanojimo raštą, o toliau – Lietuvos „šulas“ Vytautas Landsbergis, Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas... (kovojo savo kabinetuose?). Tačiau, ką aš čia tuščiai kalbu, dar skaitytojas nepatikės, geriau pateiksiu dokumentą:

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, 1993 09 02 – 1428. Lietuvos Respublikos Prezidentūros Ordinų kancleriui. Pristatome apdovanojimui:

1. Už žygdarbius, atliktus kovinėmis aplinkybėmis ir sumanų vadovavimą krašto apsaugos kovinėms operacijoms apdovanoti 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu:

Audrių Butkevičių, Vytautą Landsbergį, Algirdą Saudargą, Česlovą Stankevičių.

2. Už drąsą ir dvasios tvirtybę, ištvermę ir pasišventimą, saugant valstybės sienas ir svarbius ūkio ir kitus objektus, apdovanoti 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu:

Aleksandrą Algirdą Abišalą.

3. Už pasiaukojimą, vykdant valstybinę užduotį sunkiomis aplinkybėmis, apdovanoti 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu... (Už šitokį pasiaukojimą buvo pristatyti apdovanoti Rimantas Baltušis, Audronis Beišis, Vytautas Benediktavičius, Pranas Dragunaitis, Jonas Gečas ir kt.).

Iš viso – 18 žmonių.

Pasirašęs pristatymo apdovanoti dokumentą A. Butkevičius, pats savo žygdarbį (kokį?) įvertino aukščiau visų. Gražu. Nei pridėti, nei atimti... Jeigu su maištininkais savanoriais būtų nepavykę susitarti, tikriausiai apdovanotųjų sąrašas būtų dar didesnis.

Toliau – dar gražiau... Mat įdomiausia, kad pristatymo apdovanoti raštas buvo parašytas dar maištui neprasidėjus, o pagarsintas, suprantama, jau „po visko“. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad maištas iš anksto buvo suplanuotas ir žinota, kaip jis baigsis, dar jam neprasidėjus!.. Galima pamanyti, kad šio dokumento 1 ir 2 punktuose įvardyti asmenys, turbūt, iš anksto buvo užtikrinti „kovinių operacijų“ sėkme.

Prezidentūros Ordinų kancleriui buvo įteiktas 23 lapų dokumentas su pristatytų apdovanoti pavardėmis. Kai šis dokumentas pakliuvo man į rankas, jau tada iš apdovanojimų galima buvo suprasti, kas šitam „spektakliui“ diriguoja...“

* * *

Taigi, gyvenant teisinio nihilizmo šalyje, Seimo komisija, tirianti Lietuvos savanorių banditiškus išpuolius, atlaidžiai „flirtuoja“ su idėjiniu šios sumaišties inspiratoriumi – „Rezistentu Nr.1“ – V.Landsbergiu, o taip pat su buvusiais maištininkais – „grybautojais“, nelegaliai laikančiais savo namuose kovinius ginklus. Kai vieni ir kiti sutartinai blefuoja, pristatomi valstybiniams apdovanojimams už tariamus

Visumoje, susidaro tikrai ne koks įspūdis, žvelgiant be pagražinimų į nūdienos realybę. Jau vien tai, kad „šlepetinis“ Prezidentas (CŽV agentas ir masonas?..), įvykdžius „teisiškai“ sankcionuotą sąmokslą prieš Prezidentą R.Paksą, antrą kartą tampa šalies vadovu, lemiamu momentu „užlūžus“ kompiuteriams, yra apsijungęs krikšto apeigomis su Abonento atžala ir „visiems lygiai teisingai“ eilę metų leido grobstyti Lietuvos turtą, o AMB drauge su meilinga „Draugystės“ viešbučio bufetininke (porelė, garsėjusi įtartinais sandėriais, nuostolingomis valstybei privatizavimo sutartimis) prieš rinkimus atvirai palaikė tą patį Abonentą ir jo slaptus sandėrius su „Rubikonu“, be abejo, gan ironiškai atspindi priešrinkiminį šūkį: „Kartu mes galime viską!..“ Tačiau iki tikrosios tvarkos ir teisingumo Marijos žemėje, deja, dar labai toli!..

Nepaisant visko, „Rezistentas Nr.1“ – prof. V. Landsbergis, daug niekšybių pridaręs Lietuvoje, net priglaudęs savo fonde norvegų tautos premiją Lietuvos žmonėms, pakilęs į Signatarų namų balkoną Vasario 16 dieną, kasmet tradiciškai rėžia mieliems tautiečiams prakalbas, sukeldamas ovacijas „megztųjų berečių“ minioje, o visa tai apvainikuoja grandiozinis koncertinis šou su fejerverkais Katedros aikštėje, labai jau tiesmukai reklamuojantis „šaunųjį“ Vilniaus merą A.Zuoką, sutartinai mojuojant Abonento partiją simbolizuojančiomis geltonomis pirštinėmis...