Filologas, žurnalistas, buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius, šiuo metu leidyklos „Gairės“ direktorius Povilas MASILIONIS gimė 1939 07 09 Nakonių kaime (Anykščių raj.). Mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijęs universitetinį išsilavinimą, 1964–1970 m. dirbo Molėtų rajono laikraščio „Pirmyn“ redaktoriaus pavaduotoju, o 1972–1988 m. – Jonavos raj. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriumi, Politinio švietimo namų konsultantu ir net LKP CK spaudos sektoriuje instruktoriumi. Atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje, 1988–1993 metais P.Masilionis dirbo žurnalų „Komunistas“, „Politika“ vyr.redaktoriaus pavaduotoju. 1999 m. leidykla „Gairės“ išleido P.Masilionio publicistinių straipsnių rinkinį „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.

Atidesni skaitytojai, rimčiau besidomintys laisvos, nepriklausomos Lietuvos istorija, jos politinės raidos metamorfozėmis, socialinės pertvarkos lūžiais, be abejo, turėtų atkreipti dėmesį į publicistinę, disidentinę literatūrą, išleidžiamą leidyklose „Politika“ ir „Gairės“. Šių dukterinių leidyklų veikla, jų darbas grindžiamas ne tiek verslo, kiek

Lietuvos nepriklausomybės metais dirbdamas leidyklos „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“) direktoriumi, Povilas Masilionis pagrįstai gali didžiuotis tokiomis šioje leidykloje išleistomis, liaudies pamėgtomis ir politikos funkcionierių keikiamomis (matomai, tautos „patriarcho“, prof. V.Landsbergio ypač niekinamomis) knygomis, kaip Vytauto Petkevičiaus trilogija: „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintys“, „Kovo 11-osios tragizmas“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“, Romualdo Grigo, Alberto Ružo „Lietuviškieji „...izmai“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godos“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ bei kita panašia literatūra.

Aštrių publicistinių straipsnių knygoje, apimančioje daugiau kaip dešimties metų Lietuvos atgimimo laikotarpį, „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“ autorius Povilas Masilionis su humoro gaidele prisipažįsta: „Pamenu, dar ūsai nedygo, o jau rašydavau į laikraščius. Vėliau – ir į žurnalus. Kartais ir išspausdindavo. Ir honorarą gaudavau. Jei būčiau jį taupęs kokį pusšimtį metų, gal ir šiai knygai išleisti dabar nereikėtų „medžioti“ rėmėjų... Dabar, kai visi rašyti moka, yra sakoma taip: jei gali knygos neleisti – neleisk! Negaliu, atsakau. „Baltieji metraštininkai“ savo knygomis nepriklausomą Lietuvą užtvindė, – tuoj visi nuskęsime toje rašliavoje. Tik „juodieji metraštininkai“ kažkodėl tyli. Ir be reikalo jie tyli! Koks gi tautos Atgimimas, kokia šalies Nepriklausomybė be „juodųjų metraštininkų“? Labai jau dangiškai sterili!..

Šiandien negaliu tiksliai pasakyti, kada manyje visam

„Mums, jau gerokai pagyvenusiems atkūrusios nepriklausomybę šalies piliečiams, praktiškai visas sąmoningas gyvenimas prabėgo tarybų valdžios metais – dabar jau sustabdyto socializmo statybos eksperimento sąlygomis. Mes dirbome, kūrėme, bandėme prisitaikyti prie to eksperimento netobulumų ar priešinomės jiems, tačiau dauguma iš mūsų ir šiandien išliko neprisitaikiusiais prie naujųjų sąlygų ano socialistinio eksperimento kūdikiais. Gyvenimu nusivylusiais, bet vis dar „gerų valdžios dėdžių“ belaukiančiais, kapitalizmo stresams imuniteto taip ir neįgijusiais, epochos lūžio neretai psichiškai sužalotais žmonėmis. Todėl tarp daugybės nusižudžiusiųjų, kuriais Lietuva pirmauja visame pasaulyje, pagyvenusieji šalies piliečiai neužleidžia savotiškų lyderių pozicijų (nejaugi mes, priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonės, taip be kovos ir pasiduosime?).

Kas kita jaunimas. Jauniems lengviau grumtis, lengviau prisitaikyti lietuviškojo laukinio kapitalizmo džiunglėse, tačiau ir jie, anoje epochoje gimę, neturi (ir jau neturės!) to imuniteto, kuris gaunamas kartu su motinos pienu. Imuniteto kapitalistiniams santykiams tarp žmonių, būdingiems laukinių žvėrių gyvenimui. Gal dėl to jaunieji lietuviukai, nepritapę savoje šalyje, jau užtvindė visą, bent kiek civilizuotesnį, kapitalistinį pasaulį. Jei taip ilgiau tęsis, kas galės paneigti

Mano oponentai – ir tarybiniais metais, ir dabar (tik kiti!) – kartoja tą patį: esą aš gyvenimą tapąs labai jau tamsiomis spalvomis, esą aš kviečiąs tautą (anksčiau – liaudį!) į mūšį su vėjo malūnais. Nesiginčysiu! Visais laikais buvo ir yra reikalingi donkichotai. Net atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Ir šiandien, kosminiu greičiu judėdamas į trečiąjį tūkstantmetį, gali drąsiai kalbėti išmoningojo bajoro Don Kichoto Lamančiečio laikų poeto žodžiais: “Ieškau gyvasties mirty, / Ieškau ligoje sveikatos, / Kelio iš užburto rato, / Laisvės tolimoj tremty, / Mulkių sambūry Sokrato.“

Kur tas Sokratas, galintis filosofiškai apmąstyti mūsų šiandienę būseną: argi išsiveržėm iš vienos sąjungos (TSRS) tik tam, kad savanoriškai kištume galvas į kitą – ne ką geresnę – sąjungą (ES) ir net į NATO? Mūsų vedliams tai, matyt, labai aktualu, – juk reikia kažkaip apsaugoti nuo galimų būsimųjų revoliucijų savo prisiplėštą turtą. O kitiems? Nejaugi ir kitiems Lietuvos piliečiams planuojamas nepriklausomybės praradimas yra jų gyvenimo tikslas? Nesinori tuo tikėti!

Kokią Lietuvą aš norėčiau palikti savo gyvenimo saulėlydyje? Žinoma, tik nepriklausomą, neprisijungusią prie jokių sąjungų ir blokų. Žinoma, tik socialistinę, protingai valdomą socialdemokratinės pakraipos partijų. Žinoma, tik ekonomiškai klestinčią, visus darbščius savo vaikus mylinčią šalį. Tokią Lietuvą aš ir matau savo vizijose.“ (P.Masilionis. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“).

Būtent apie tokią, socialiai teisingą, laisvą, ekonomiškai klestinčią Lietuvą, jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais ne tik svajojo, bet drauge su savo bendražygiais kūrė, kantriai darbavosi šia linkme žurnalistas P.Masilionis,

Tarkim, politinis V.Landsbergio portretas, pateiktas „Politikos“ žurnalo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“, pasak autoriaus P.Masilionio, „sukėlė tokį „herojaus“ susierzinimą, kad jis net savo sveikinime tuometiniam opozicijos lyderiui Algirdui Brazauskui 60-mečio proga nepamiršo piktai paminėti ir „Politikos“ žurnalo. Vėliau A.Brazauskas šių eilučių autoriui papasakos: „Susistabdė Vytautas Landsbergis mane parlamento posėdžių salės tarpdury ir maldaute maldavo padaryti jums poveikį. Aš jam atsakiau: negaliu, nes jie jau savarankiški...“ Ne vienas „Politikos“, o vėliau – ir „Gairių“ žurnalo numeris su „Juodojo metraštininko“ straipsniais netyčia „užsimesdavo“ spaudos kioskuose. Per nepilną dešimtmetį ne kartą sulaukta – raštu ir žodžiu – įvairiausių grasinimų. Net iki pažadų susprogdinti redakciją...“

Nepaisydamas anoniminių grasinimų susidoroti, net ir sulaukęs garbaus amžiaus P.Masilionis nemano, kad jau atėjo laikas pasitraukti į užtarnautą poilsį. Pratęsdamas bei puoselėdamas jam artimą kairiųjų pažiūrų ideologinę liniją, buvęs žurnalo „Gairės“ vyr.redaktorius įsteigė leidyklą „Gairės“, kurioje yra leidžiamos buvusių disidentų, politkalinių – L.Dambrausko, S.Stungurio, V.Skuodžio, A.Bendinsko ir kitų žinomų politikų prisiminimų, jų liudijimų knygos. Aštrios publicistinės literatūros autoriai – „amžinieji disidentai“, nusivylę šiandienos politinių lyderių, įvairių partijų bei partijų vadovų veikla, gan kritiškai ir atsakingai vertina mūsų nepriklausomybės raidą, todėl susilaukia išskirtinio daugumos politikų, politologų, o ir šiaip pilietiškai angažuotų skaitytojų dėmesio.

Buvęs ilgametis TSKP, o vėliau LDDP partijos narys P.Masilionis, šiuo metu jau nebepriklauso jokiai partijai. Pasiteiravus, kodėl buvo priverstas atsisveikinti su savo kolegomis bendrapartiečiais, atsako labai paprastai: „Matote, kai LDDP susijungė su socialdemokratų partija, jie aiškiai pasuko į dešinę. Nors jų programoje, atrodo, yra ir gerų dalykų, tačiau praktiškai – visa veikla liudija, kad tai stambųjį kapitalą remianti partija. Šiandieniniai Lietuvos socialdemokratai gana stipriai „sudešinėjo“, o tai manęs jau netenkina, nes esu kairiųjų pažiūrų žmogus. Mano supratimu, ši partija eina ne tuo keliu, kuriuo turėtų eiti. Yra žinoma, kad apie 70 proc. Lietuvos gyventojų yra kairiųjų pažiūrų, o mūsų partijos daugiausia yra dešiniosios arba centro partijos. Liūdna, kad dabartiniu metu Lietuvoje nėra rimtos partijos, kuri atstovautų kairiųjų interesams. Tiesa, yra Socialistų partija, bet ji labai silpna ir nežinia, ar kada nors ji bus stipresnė.“

...Nevengiantis atviro, „neretušuoto“ dialogo su visuomene, siekiantis socialinio teisingumo, P.Masilionis neišvengiamai užsitraukia įvairių partinių bosų nemalonę. Tarkim, pasirodžius V.Petkevičiaus knygai „Durniškės“, kai kurie Socialdemokratų partijos vadovai net nustojo sveikintis ir griežia dantį ant leidėjo. Lygiai taip, S.Stungurio, A.Bendinsko prisiminimų knygos, netgi, V.Astrausko publikuotos mintys arba knyga „Sniečkaus fenomenas“, kurioje gan atvirai, be užuolankų kalbama apie buvusį kompartijos vadovą, susilaukia įvairių priekaištų bei nusistebėjimų: „O kam to reikia?..“ Tuo tarpu P.Masilionis yra įsitikinęs, kad tokių knygų labai reikia, nes: „Mūsų tikslas yra palikti kiek galima daugiau istorinės tiesos. Juk, iš tikrųjų, istorija šiandien „retušuojama“, ją stengiamasi pertvarkyti. Jeigu mes sugebame net Aukščiausią Tarybą atbuline data pavadinti Atkuriamuoju Seimu, tai, žinoma, yra negerai. Gaila, kad eiliniai piliečiai

Sunku būtų nesutikti su gerbiamo žurnalisto, leidėjo P.Masilionio nuomone, kad teisingumas mūsų visuomenėje yra blokuojamas. Tai pastebima nuo pat Sąjūdžio užgimimo pradžios, juolab, kad „konservatoriškos ideologijos“ ištakos stebėtinai sutampa su landsbergizmo atsiradimu bei įsigalėjimu Lietuvoje. Prof. V.Landsbergis, skanduojančios minios akivaizdoje staiga pasijutęs „Rezistentu Nr.1“, ropšdamasis į valdžios olimpą, tiesiog išvaikė sau neparankius, tikruosius disidentus, sovietmečiu tremtus į lagerius bei guldžiusius galvą už laisvą ir nepriklausomą Tėvynę Lietuvą. Apie naujai iškeptą tautos „patriarchą“ ėmė burtis įvairaus plauko pataikaujančios, mokančios įsiteikti profesoriui vidutinybės, skatinamos savanaudiškų siekių, noro valdyti,

Komentuodamas šios pragaištingos Lietuvai ideologijos – landsbergizmo – atsiradimo ištakas, P.Masilionis glaustai reziumuoja: „1988 metų birželio 3 dieną susikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, į ją nepakliuvo nei vienas buvęs disidentas. Spalio mėnesį įvykus Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui ir išrinkus 35 asmenų Tarybą, buvusiems disidentams taip pat neatsirado joje vietos. Mūsų išleistos knygos „Durniškės“ autorius Vytautas Petkevičius šiame kūrinyje plačiai aiškina buvusių kovotojų už socialiai teisingesnę santvarką nušalinimo nuo aktyvios veiklos priežastis. Jo nuomone, tuo buvo suinteresuotos į Sąjūdžio vadovybę pakliuvusios vidutinybės. Tai, matyt, tik viena svarbių priežasčių. Buvę disidentai Atgimimo metais ir patys nesiveržė į valdžią, nenorėdami pakenkti visuomenės laisvėjimo procesui. Vėliau, žinoma, savanaudės vidutinybės neužleido jiems valdžios.“

Kas kitas, jei ne tos „savanaudės vidutinybės“, įsitvirtinusios valdžioje, palaikomos „megztųjų berečių“ choro, sukūrė apsišaukėlio patrioto V.Landsbergio, kuris, pasak rašytojo V.Petkevičiaus, „iš prigimties yra nepaprastas bailys“, kultą?.. Savo straipsnyje „Pagirdytas minios drąsa“ Povilas Masilionis bando įminti šią mįslę:

„Kaip sudėti į vieną krūvą aną (sovietmečio periodo – J.I.) atsargų, neryžtingą, net bailoką Vytautą Landsbergį ir šitą, dabartinį – kovingą, užsispyrusį, nepripažįstantį jokių kompromisų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką? Ar čia ta pati, ar jau kita asmenybė? Nejaugi karštas riterių kraujas, ilgus metus abejingai snaudęs šio žmogaus gyslose, taip pavėluotai iš esmės pakeitė profesoriaus gyvenimo būdą, net jo charakterį? Šitas metamorfozes dar ilgai nagrinės

V.Landsbergio šiandienės stiprybės, kaip ir jo ryškios metamorfozės esmė slypi jo neabejotiname talente įžvelgti ir pajungti sau minios jėgą. Atsitiktinai, tik keliems mėnesiams (V.Petkevičius straipsnyje „Išblėsęs mitas“ tvirtina, kad ne atsitiktinai, o su tarybinių saugumiečių palaiminimu. – P.M.) Atgimimo bangos pakeltas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis staiga pajuto, kad vienintelė reali jėga revoliucijų metu – tai minios jėga. Ir iki šiol sėkmingai ją eksploatuoja. Landsbergio drąsa – ne riterio drąsa, paprastai lydintį didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa. Jo kovingumas – kompromisų nepripažįstantis minios kovingumas. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir V.Landsbergį juose. Jis kalbėjo drąsiai – taip, kaip norėjo minia. Minia ėmė šaukti “Lands–ber–gis!“, regėdama šiame žmoguje drąsos įsikūnijimą.“

Taigi, „pagirdytas minios drąsa“, naujai iškeptasis „Rezistentas Nr.1“ ilgainiui tapo neatsiejama nepriklausomos Lietuvos istorijos dalimi, savotišku dualizmo simboliu, iš toli spindinčiu, iš arti – dvokiančiu... Ir galbūt todėl visi, kam yra miela bei artima ši „konservatoriška ideologija“, apraizgiusi bei įsišaknijusi bemaž visose nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijose, turėtų būti amžiams dėkingi tam „minios pagirdytam drąsuoliui“, kuris pasėjo Marijos žemėje sunkiai beįveikiamą landsbergizmo virusą...

Paprašytas trumpai charakterizuoti landsbergizmo atsiradimo fenomeną, žurnalistas P.Masilionis, pasiremdamas savo politine – istorine patirtimi, pastebi:

„Landsbergizmo fenomeno keliais sakiniais neišnagrinėsi. „Gairių“ leidykla 2006-aisiais metais išleido žurnalisto Alberto Ružo knygą „Trys lietuviškieji „...izmai“, kur duota taikli landsbergizmo charakteristika. Pasirodžius šiai knygai, į diskusiją

Teisingumo vardan „Juodasis metraštininkas“ Povilas Masilionis pripažįsta: „Atmosfera Lietuvoje po truputėlį keičiasi. Negali sakyti, kad niekas čia nesikeičia. Be abejo, keičiasi: žmonės pasidarė tolerantiškesni. Daugelis pamatė, kad jau pusė Lietuvos baigia išsivažinėti iš Tėvynės, o ta mūsų valdžia, deja, ne visada sugeba eiti koja kojon su eiliniu žmogumi. Tai – pats bjauriausias dalykas!.. Dabar, kai yra laisvas žodis, galima visus viešai kritikuoti, ko niekad anksčiau nebūdavo. Bet kas iš to, jei niekas iš valdžios nebekreipia dėmesio į tą kritiką, į tuos žmonių pasiūlymus?.. Jie eina savo keliu, kaip jiems geriau atrodo... Labai gerai, kad atsirado tos „pirmosios kregždės“ Socialdemokratų partijos jaunimo gretose, bet jeigu nebus suburtas platesnis likusio Lietuvoje pažangaus jaunimo frontas, tai kažką iš esmės šalyje pakeisti bus tikrai sunku. Ir aš labai abejoju, ar artimiausiais metais mes sulauksime ženklesnių permainų...“