Rašytoja Liuda Petkevičiūtė:
„TIKRAI NESITIKĖJAU šitokio
supuvimo Aukščiausiame Teisme!..“
 
Juozas IVANAUSKAS
 
 
2011 m. kovo 14 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog 2008 metų pabaigoje mirusio rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS knygoje „Durnių laivas“ yra keli teiginiai neva žeminantys Vytauto LANDSBERGIO ir jo tėvo Vytauto LANDSBERGIO-ŽEMKALNIO garbę ir orumą: „Paskleisti duomenys neatitiko tikrovės, vadinasi, saviraiškos laisvės įgyvendinimas tokiu būdu negalėjo būti pateisintas, nes šiuo atveju pažeidė Vytauto Landsbergio velionio tėvo, taip pat ir jo paties garbę ir orumą, knygoje paskleisti duomenys savo turiniu yra žeminantys asmens garbę ir orumą, galintys turėti įtakos asmens reputacijai, statusui visuomenėje“, – teigiama LAT nutartyje.
LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė: už tėvo žodžius turi atsakyti vaikai, tai yra rašytojo turto paveldėtojai ir jo teisių perėmėjai – dukra Liudmila PETKEVIČIŪTĖ ir du sūnūs – Vytautas ir Petras PETKEVIČIAI.
Teismas mano, kad rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS teisių perėmėjai neįrodė, kad jų tėvo knygoje „Durnių laivas“ parašyti teiginiai apie V.Landsbergio tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio draugystę su KGB, Adolfo Hitlerio palaikymą ir pan. būtų atitikę tikrovę.
 
303

LAT nusprendė, kad tikrovės neatitinka visi teiginiai, kuriuos prašė paneigti valdžioje esančios partijos ideologas Vytautas Landsbergis. Tiktai vienintelis pono V.Landsbergio prašymas liko nepatenkintas – LAT atsisakė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą – simbolinį vieną litą, kadangi buvo praleistas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą šiai žalai atlyginti.
Pasirodo, jog kelis metus besibylinėjantis su pirma laiko į kapus nuvaryto rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikais – Liuda, Vytautu ir Petru konservatorių ideologinis ruporas, europarlamentaras V.Landsbergis nesiekė žalos atlyginimo, o tik, kaip anksčiau pats tvirtino, jam svarbiausia, kad mirusiojo vaikai „tiesiog atsiprašytų“, nes jo tėvą, o ir jį patį esą įžeidžia knygoje pateikti teiginiai, kad jo tėvas – „Hitlerio draugas“, „kurį namo sugrąžino Maskva“, „ilgus metus bendradarbiavo su KGB“, neva buvo „strateginių žemėlapių kopijuotoju“, „bolševikų užverbuotu“ ir kt.
 
– Kokia buvo šviesios atminties rašytojo Vytauto PETKEVIČIAUS vaikų bei artimųjų pirmoji reakcija į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neseniai priimtą ponui V.Landsbergiui absoliučiai palankią – galutinę ir neskundžiamą – nutartį?
– Mama ir tėčio artimieji labai nusiminė. Aš pati tai galbūt mažiausiai nusiminiau, todėl kad aiškiai supratau, jog Lietuva, kaip teisinė valstybė, yra supuvusi ir perpuvusi. Nors kurį laiką bandžiau guostis mintimi, jog dar yra vilties sulaukti teisingumo ir negali taip būti, kad vaikai privalo atsakyti už tėvo žodžius ir jo kūrybą, tai dabar taip nebegalvoju.
Aukščiausiojo Teismo nutartis man labiau priminė liaudišką
 
304

Liuda Petkevičiūtė
Rašytoja Liuda Petkevičiūtė: „Bet kodėl gi panašios tragikomedijos apskritai vyksta Lietuvoje? Manau, tik dėl žmogaus nebaudžiamumo. Visiškai paleistos teisėsaugos vadžios, Lietuvoje įsigalėjo feodalizmas. Nejau šalį valdanti konservatorių gauja galvoja, kad tokia „tvarka“ tęsis be galo, o jie sau tvarkysis nebaudžiami – kažką paspaus, pašantažuos, o kažką paskatins ar papirks, ir viskas bus gerai?!..“
 
posakį: „Aš apie ratus, o jie apie batus“. Juk net nebuvo rimtos kalbos, kas ten ką apšmeižė ar neapšmeižė, o tik buvo kalbama apie tai, ar vaikai turi atsakyti už tėvo žodžius – jo knygos „Durnių laivas“ kai kuriuos teiginius, tariamai melagingus bei žeminančius kito asmens garbę ir orumą… Deja, tėčio jau nebėra tarp mūsų ir niekas jam neįrodė, kad jisai kažką apšmeižė!..
Klausimas – ar galima dėl to „purtyti“ mirusio rašytojo vaikus – LAT „sprendikams“ pasirodė per sunkus. Šia prasme Aukščiausiojo Teismo „ištarmė“ yra tiesiog anekdotiška. Panašiai, jeigu teisme nagrinėjant bylą apie tai – įtariamasis dalyvavo ar nedalyvavo žmogžudystėje, būtų pasakyta: žmogžudystė, vis dėlto, įvyko. O kadangi kažkas turi už tai atsakyti, tegul jis ir atsako… Kai tokio lygio sprendimus
 
305

priima Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, man darosi baisu.
Dabar aš galvoju, kad reikėtų surinkti LAT „sprendikų“, vadinamųjų teisėjų atvaizdus, biografijas ir visą apie šiuos sprendikus surinktą informaciją patalpinti į kompiuterio kietąjį diską – vis tiktai kada nors reikės jiems atsakyti už tokius „kreivus“ sprendimus bei nutartis!..
Bet kodėl gi panašios tragikomedijos apskritai vyksta Lietuvoje? Manau, tik dėl žmogaus nebaudžiamumo. Visiškai paleistos teisėsaugos vadžios, Lietuvoje įsigalėjo feodalizmas. Nejau šalį valdanti konservatorių gauja galvoja, kad tokia „tvarka“ tęsis be galo, o jie sau tvarkysis nebaudžiami – kažką paspaus, pašantažuos o kažką paskatins ar papirks, ir viskas bus gerai?!..
Filosofiškai nusiteikę žmonės man sako, kad ir kitose šalyse panašūs dalykai galimi, neva visas pasaulis yra labai pagedęs, o mes gyvename nuosmukio laikais. Remiantis indų Vedomis, šventaisiais raštais – šiuo metu žmonija išgyvena Kali Jugos erą, kuri tęsis dar 21 tūkstantį metų. Nežinau, galime visokių kalbų pasiklausyti, tiktai galvomis palinksėti, bet vis dėlto netolima istorinė patirtis rodo, kad tokios gaujos ilgai nešeimininkauja, nes vis tiek, anksčiau ar vėliau, kažkokiu tai būdu ateina joms galas…
– Aišku, galėtume ilgai filosofuoti apie blogio prigimtį, bet dabar atsakykite man į labai paprastą klausimą: ar LAT paskelbus galutinę ir neskundžiamą nutartį, tenkinančią visas pono V.Landsbergio ambicijas, nuleisite rankas?.. Atrodytų, siekiant teisingumo „amžiaus byloje“ – Landsbergis prieš Petkevičių – Lietuvoje toliau eiti lyg ir nėra kur, bet dar yra Europos Žmogaus Teisių Teismas. Ar žadate ten kreiptis?..
– Kadangi mūsų šeimos atžvilgiu žmogaus teisės yra
 
306

šiurkščiai pažeistos, be abejo, mes esame priversti gintis, kreiptis į Strasbūrą. Matyt, buvo teisus tie, kurie mus anksčiau perspėjo – kol konservatoriai bus viską užglemžę Lietuvoje, tol teisingumo siekis tegali priminti kovą su vėjo malūnais!.. Ką gi? Jeigu jiems atrodo garbinga smukdyti tokius paprastus, privačius žmogelius, kaip mes, tai mums belieka gintis. Ko gero, užteks mums tos tvirtybės eiti toliau ir kovoti. Antraip, kas gi mes būtume, jeigu dabar nuleistume rankas?.. Matyt, ne veltui Simono Daukanto rinktinėje yra tokia patarlė: „Ginkis žmogau, kol gyvas esi, nes negyvas neapsiginsi!..“. O kadangi mūsų tėtis jau nebegali gintis, tai ši kilni misija dabar tenka mums, Vytauto Petkevičiaus vaikams. Net nežinau, ką daugiau ir besakyti. Visi normalūs žmonės juokiasi. Manau, kad būtų tikrai juokinga, jeigu nebūtų graudu.
– Ir vis dėlto, prieš paskelbiant LAT galutinį verdiktą, ar puoselėjote bent menkiausias viltis, jog teisingumas nebus sutryptas pačiame aukščiausiame lygmenyje?
– Aš visada stengiuosi galvoti šviesiai, darau tam tikras proto mankštas, verčiu save mąstyti teigiamai. O jeigu imsime apie viską galvoti tik neigiamai, tai mumyse įsigalės nihilizmas, kuris man yra svetimas. Netgi sutikę nepažįstamą žmogų, pirmiausia tikimės, jog tai doras, sąžiningas žmogus. Ir tik tada, kai jis mus apvilia, pradedame galvoti kitaip. Tikrai nesitikėjau šitokio supuvimo Lietuvos Aukščiausiame Teisme!.. Kur jau kur, bet kad ten sėdėtų tokie „sprendikai“? Suprantu, Apeliaciniame teisme visko pasitaiko, bet kad Aukščiausiame Teisme būtų priimamos tokios nutartys!.. Man net sunku įsivaizduoti, kokie tai žmonės, kurie paskui dar drįsta pasirašyti po tokiais teismo sprendimais!..
Visos panašios nesąmonės Lietuvoje vyksta tik dėl NEBAUDŽIAMUMO.
 
307

Jeigu žmogui reiktų atsakyti už savo žodį, o juo labiau už savo veiksmą, tai jis prieš tai gerai pagalvotų. Bet dabar – kas jiems rūpi?.. Tokių „sprendikų“ svarstymas maždaugyra toks: „jeigu aš neįtiksiu ponui V.Landsbergiui, tai gali pakenkti mano karjerai. O jeigu aš neįtiksiu paprastiems žmogeliams, tai kas gi čia blogo?.. Man patogiau spręsti taip, o ne kitaip...“ Bet argi čia teismas? Ne, tai yra visiškas išsigimimas!..
Tie „sprendikai“, matyt, kol kas dar nesuvokia, jog priimdami teisingus sprendimus jie mažai kuo rizikuoja. Tai anksčiau tokie žmonės, kaip Stasys STUNGURYS, Liudas DAMBRAUSKAS už tiesos žodį į katorgas ir gulagus ėjo, bet tik ne dabar. Anais laikais tikrai būdavo pavojinga pakelti galvą. Dabar gi išlikti doru žmogumi – visai kas kita.
– Sakote – NEBAUDŽIAMUMAS dėl visko kaltas. O kodėl šis „baubas“ taip išvešėjo nepriklausomoje Lietuvoje?
– Manau, nebaudžiamumas tyčia puoselėjamas bei auginamas, nes tai labai patogu tiems, kurie valdžioje. Pasižiūrėkite, kas dabar alkūnėmis prasibrovęs prie valdžios lovio!.. Jeigu gyventume teisinėje, demokratiškoje valstybėje, tai argi galėtų ponas V.Landsbergis šitaip darkytis?!.. Jis jau seniai turėjo būti atsistatydinęs ir nustumtas nuo valdžios. Kalbant apskritai, jeigu Lietuvoje nebūtų panaikinta mirties bausmė, šis garbus ponas turėtų kaboti kartuvėse už savo darbelius!.. Kiekvienoje normalioje valstybėje skaičiuojami jai padaryti nuostoliai. Ir jeigu paimtume pono V.Landsbergio padarytus nuostolius Lietuvai, tai šiam žmogui neliktų jokios galimybės išgyventi normalioje teisinėje valstybėje.
Su broliais kartais juokaujame: kadangi dabar mus jau nuteisė už tėvo darbus, tai nuo šiol Lietuvoje bus vadinamasis
 
308

precedentas – lygiai taip pat ateityje bus galima teisti ne tik poną V.L., bet ir jo vaikus. O jeigu vaikai būtų baudžiami už pono V.Landsbergio darbelius, tai visus juos reikėtų tik iškarstyti. Bet kadangi Lietuvoje mirties bausmė atšaukta, tai V.Landsbergio palikuonys už tėvo nuodėmes, ko gero, turėtų būti susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos.
– Žodžiu, jums nekyla abejonių dėl konservatoriškojo „tėtušio“ pragaištingo įdirbio Lietuvai?
– Tai, žinoma, ne!.. Aš nežinau, ar bent vienam sveiko proto žmogui reikia aiškinti apie nedorus Vytauto Landsbergio darbelius?!.. Tik todėl ponas V.Landsbergis dabar labai puikiai jaučiasi – dėl tokio NEBAUDŽIAMUMO, kuris jam yra pats parankiausias.
Norint išvardinti visus V.Landsbergio juodus darbelius, pradedant nuo tarybinių laikų, ko gero, reikėtų labai ilgai varstyti rožinį, nes kiekvienas jo darbas – tai atskiras įvykis. Galėčiau pradėti kalbėti nuo to, ką aš žinau apie V.Landsbergį nuo pat savo vaikystės. Kai aš buvau maža mergaitė, visiems gerai buvo žinoma V.Landsbergio tėvo ir jų šeimos istorija. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo laikinosios profašistinės Lietuvos vyriausybės narys. O juk ir pats ponas V.Landsbergis, prieš tapdamas politiku, gyveno savo sumautą gyvenimą, kupiną klastų ir intrigų. Labai jau miglotomis aplinkybėmis ponas V.Landsbergis tapo profesoriumi, visokiais pasturgaliniais, nesąžiningais keliais skynėsi sau kelią, darė mokslinę karjerą… Man dabar sunku būtų paaiškinti: kodėl visais laikais taip nedorai elgdamasis ponas V.Landsbergis iki šiol liko nenubaustas?..
Savo gyvenime aš įsitikinau, jeigu kokį žmogų mylės Dievas ar kitos antgamtinės būtybės, tarkim, Angelai
 
309

Sargai, mylintys protai, gyvenantys Anapus, tai tada tam žmogui neduos suklysti. Dievo mylimas žmogus, padaręs ką nors netinkamai, iš karto gauna per nagus, per galvą ar kokią kitą vietą – tokiu būdu jis yra sustabdomas. O tokie žmonės, kurie nestabdomi savo nedorybėse ir prasižengimuose, tai jie nerūpi Dievui.
Pastaruoju metu, remdamasi sakmėmis, padavimais, istoriniais šaltiniais, viską kartu sudėjusi, bandau vaikams parašyti knygą apie Lietuvos ir lietuvio dvasią. Neabejoju, kad Lietuvos dvasia skiriasi, tarkim, nuo Belgijos, Vokietijos ar Anglijos dvasios. Juk ne šiaip sau pasaulyje yra pastebimas susiskaldymas valstybėmis, tautomis.
Kaupdama medžiagą savo naujai knygai, susidūriau su tokiomis sąvokomis, kaip Dievas Tėvas. Man parūpo išsiaiškinti, kas gi yra žmogus, kaip ir kodėl jisai gyvena? Kas būna po to, kai žemiškasis žmogaus gyvenimas nutrūksta? Kas su mumis nutinka, kai mes mirštame?..
Gyvenimo tąsos svarbą suprato, širdimi juto netgi gilioje senovėje lietuviai. Būtent iš tokio pajautimo radosi gyvenimo išmintis. Dažnai girdime sakant: Dievo žmogus, dievotas žmogus. Na, o šitas, tai velnio neštas ir pamestas. Tačiau liaudyje yra paplitęs dar ir toks priežodis: NEI DIEVUI, NEI VELNIUI – tai pats baisiausias atvejis, kas gali nutikti žmogui. Tas, kuris už savo blogus darbus yra nebaudžiamas, toks žmogus – neberūpi nei Dievui, nei velniui, jis tiesiog pražus!..
Žmogus, kuris savo klaidų neatperka ir nieko iš jo nebereikalaujama, toks žmogus ruošiamas pražūčiai. Yra labai sena lietuvių malda prieš mūšį ar šiaip pakliuvus į kokią didelę bėdą: „Dieve, duok mirti, bet ne pražūti!..“ Žmogaus mirtis tai dar nereiškia jo galo, nereiškia pražūties.
 
310

Mirtis – tai tik tąsa, virsmas. Dar toliau visko bus ir bus. Bet kai žmogus pražūva, tai jis pražūva visiškai, nes Dievas juo jau nebesirūpina, o velnias jo nenori.
– Jeigu pražuvusio žmogaus sąvoką, kuris jau neberūpi nei Dievui, nei velniui, taikote ponui Vytautui Landsbergiui, tai kaip tada galėtumėte paaiškinti gan demonstratyvų šio europarlamentaro religingumą Vilniaus Katedroje?
– Manau, tas jo religingumas – parodomasis. Lygiai taip parodomasis šio politiko rūpestis Lietuva!.. Nuolat demonstruodamas rusofobiją, ponas V.Landsbergis dangsto savo ankstesnį bendradarbiavimą su KGB. Ko vertas pono Vytauto Landsbergio religingumas, žinant visas jo piktadarybes? Jeigu žmogus tikrai būtų dievotas, tai jis negalėtų taip blogai elgtis ir daryti tokius nusikaltimus, kuriuos padarė Lietuvai ir lietuvių tautai. Manau, ant jo sąžinės guli ne vieno nekalto žmogaus žūtis, Lietuva baigia paskęsti kyšininkavime…
Tiesą sakant, man netgi gaila šio žmogaus. Kodėl gaila?.. Aišku, jo garbintojai ir pataikūnai patys kalti, kad taip ilgai leido šitam diktatoriukui, šiaušenai, žvirblių baidyklei daryti blogį, o paskui patys skundžiasi, dejuoja… Be abejo, jau seniai reikėjo Vytautą Landsbergį sustabdyti, kalbant apie žmogišką, žemiškąjį lygį. Na, o dieviškame lygmenyje tokie žmonės laikomi galutinai pražuvusiais.
Kiekvieno žmogaus šventa pareiga – susivokti, ką jis blogai daro. Netgi teisėje taikoma sąvoka – įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taip ir dvasiniame lygmenyje: jeigu žmogus leidžiasi suvedžiojamas tokių, kurie nei Dievui, nei velniui neberūpi, jisai tampa niekam tikęs
 
311

ir yra pasmerktas išnykti, pražūčiai. Tikra sarmata, kad toks žmogus šiuo metu atstovauja Lietuvą Europos parlamente. Tai net nebejuokinga...
– Žvelgiant į mūsų šviesią ateitį, galėtume teigti: landsbergizmas neišvengiamai bus pasmerktas pražūčiai, o nemirtingasis rašytojo Vytauto Petkevičiaus kūrinys „Durnių laivas“ plauks iš kartos į kartą?..
– Ką paprastai daro žmogus, pasiekęs kūrybinę brandą ir jausdamas, kad netrukus reikės atsisveikinti? Tėvas pasišaukia vaikus ir sako jiems: nugyvenau savo gyvenimą, greitai mums teks atsisveikinti, tad palieku jums savo priesakus… Na, o mūsų tėtis Vytautas Petkevičius tuos priesakus surašė trilogijoje – „Durnių laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“. Esu liudininkė, kad jis visa tai darė su dideliu užsidegimu, labai nuoširdžiai ir net gana švelniai. Apie tokį poną Vytautą Landsbergį, palyginus su tuo, ką žinojo apie šį asmenį, tėtis parašė labai švelniai, kultūringai, taupiais žodžiais. Jis tik parodė tokių žmonių darbus ir jų raidą Lietuvos istorijoje. Manau, ateityje rašytojo Vytauto Petkevičiaus knygos bus vertinamos, kaip vadovėliai, istorijos šaltiniai.
Jau dabar žmonės teiraujasi, kur galima būtų nusipirkti ir pasiskaityti Aukščiausiojo Teismo pasmerktą knygą „Durnių laivas“. Vytautas Landsbergis nori uždrausti, o mes išleisime pakartotiną knygos leidimą. LAT nusprendė, kadangi V.Landsbergis romane „Durnių laivas“ buvo apšmeižtas (nors niekas to taip ir neįrodė!..), mes esą turime pasirūpinti, kad ši knyga nebūtų platinama. Atrodo, į Lietuvą grįžta knygnešių laikai. Bet jeigu žmonės norės įsigyti šią knygą, tai bus galima išleisti Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą“ užsienyje. O kas gi gali uždrausti tai padaryti užsienyje, jeigu į Lietuvą grįžta knygnešių
 
312

Vytautas, Petras ir Liuda Petkevičiai
Vytautas, Petras ir Liuda Petkevičiai: „Deja, tėčio jau nebėra tarp mūsų ir niekas jam neįrodė, kad jisai kažką apšmeižė.“
 
laikai?!.. Tai nejau tie „sprendikai“ galvoja, kad jų užantspauduota nutartimi galima užspausti TIESOS žodį, kuris atspindi istorijos raidą?.. Nors apsiverskit savo grabuose, žmonės, bet galvokite, ką jūs darote!..
Visa tai jau buvo. Buvo carai, kurie draudė viską, kas tik įmanoma, ne tik knygas, bet ir lietuvišką žodį. Bet ar gali kas nors sulaikyti upės bėgimą?.. Todėl ir mes negalime taikytis su tokiomis teismų nutartimis ir kreipsimės į Strasbūrą. O uždraustoji knyga „Durnių laivas“, kurios dabar daug kas ieško Lietuvoje ir niekur negali rasti, manau, bus pakartotinai leidžiama užsienyje.
Pamenu, tėtis sakydavo, kad Lietuva serga. Ji serga labai sunkiai, o vaistai nuo šios ligos – TIESA, tiesos sakymas. Ir jeigu dabar Lietuvai mes neduosime būtinų vaistų – tiesos, tai ji išvis gali numirti. Valstybė, kurioje nebelieka tiesos, pasmerkta. Duok, Dieve, nepražūt Lietuvai!..
 
2011 m.
 
313

Gediminas Merkys  
 
PROF. HABIL. DR. GEDIMINO MERKIO EKSPERTINĖ NUOMONĖ, vertinant LAT galutinę ir neskundžiamą nutartį Vytauto Petkevičiaus–Vytauto Landsbergio byloje.
Vertinant LAT teismo sprendimą mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus – Vytauto Landsbergio bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys į Liustracijos komisijos pirmininko prof. Algimanto Urmono baudžiamąją bylą, kuria jis buvo nuteistas už viešą ekspertinės nuomonės reiškimą apie Šatrijos Raganą – Kazimirą Danutę Prunskienę.
Pats kadaise girdėjau Kazimiros Danutės Prunskienės reportažą-interviu, kur ji, niekieno neverčiama, prisipažino bendradarbiavusi su KGB, tačiau ne kaip pigi, paprasta „stukačė“, o kaip vadinamasis „įtakos agentas“. Be to, buvo parodytas ir TV žurnalistės Laimos Pangonytės analogiškas video reportažas. Dabar gi už pavienes autoriaus frazes romane „Durnių laivas“ atsakomybės perkėlimas Vytauto Petkevičiaus vaikams, mano nuomone, rodo, kad mūsų teismai eina šizofrenijos, istorijos falsifikacijos, teisingumo išniekinimo keliu.
Visi žino, kad V.Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis liaudyje vadinamojoje „žydšaudžių vyriausybėje”

314
 
1941 metais ėjo komunalinio ūkio ministro pareigas. Tai istorinis faktas. Ir nors tos vyriausybes naciai de jure nepripažino, bet ji kvazi-municipaliteto teisėmis de facto funkcionavo sąlyginai ilgą laiką, kadangi okupantams taip buvo patogu: esą elektrinėmis, kanalizacija, šiukšlėmis, gatvių žibintais geriau tesirūpina vietiniai.
KLAUSIMĖLIS sąžiningiems istorikams: ar kartais neteko minėtai ministerijai su gerb. komunalinio ūkio ministru Žemkalniu priešakyje, sakykime, tvarkyti, perimti pabėgusių ir/arba sušaudytų žydų turtą – namų, sandėlių, parduotuvių ir panašiai?.. Vos grįžusį iš Australijos į Lietuvą tokį atsiprašant ministrą, sovietai turėjo teisti ir „įsūdyti“ jam kokius 10 metų lagerio. O tuo tarpu sovietai, nežinia už kokius nuopelnus, padarė jį LTSR nusipelniusiu Architektu ir netgi nacionalizuotą nekilnojamą turtą jam grąžino!.. Leiskite paklausti – už kokius nuopelnus?!..
Vadinamoji žydšaudžių vyriausybė 1941 metais parašė kolegialų sveikinimo raštą Adolfui Hitleriui–išvaduotojui. Tai irgi istorinis faktas. Visa Ambrazevičiaus Vyriausybė tuo veiksmu prisipažino meilėje ir draugystėje Adolfui Hitleriui. Minėtų faktų šviesoje rašytojas V.Petkevičius turėjo teisę į metaforą, kalbėdamas apie tai savo romane „Durnių laivas“. Ir tam visai nebūtina, kad Hitleris ir Gebelsas dar ir pasikviestų V.Landsbergio tėvą ŽEMKALNĮ vegetariškų pietų…
Ar kartais nėra mūsų teisėjai istorijos mažaraščiai? Ar kartais jie nėra fanatiški vienos degraduojančios partijos gerbėjai?.. Kiek tiesos ir teisingumo tokiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo verdikte?!..
Beje, žinomas rašytojas VOLTERAS prieš 200 metų savo kandžiomis metaforomis pliekė Prancūzijos monarchiją, bažnyčią, bet niekas nei jo paties, nei jo turto paveldėtojų
 
315

nepūdė kalėjime ir neužsiundė teismais!.. Kas darosi su mūsų valstybe? Ir kas darosi su mūsų teismais?!.. Visų Kauno pedofilijos, Gureckių, Daugėlos, UAB „Samanėlės“ bylų akivaizdoje akivaizdžiai matosi, kad mūsų teisėsauga virsta kenkėjiška institucija, o teisėjo profesija pradeda asocijuotis su bukumu, cinizmu ir moraliniu nuopuoliu!..
 
Skaitytojo komentaras:
Vingių Jonas rašo: 2011 03 30, 11:31
Pacituosiu LAT nutartį: „Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui konstatavus, jog ginčo duomenys, paskleisti autoriaus kūrinyje, neatitinka tikrovės, žemina kitų asmenų garbę ir orumą, tai kasatoriams, kaip autoriaus kūrinio saugotojams, tenka pareiga būti atsakingiems, kad tokie duomenys nebebūtų platinami.“ [...]. „…kasatoriai nebuvo įpareigoti įrodinėti autoriaus nuomonės pagrįstumą, jie turėjo pareigą pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles ir įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne tik knygos autoriaus ankstesniais paaiškinimais, įrodyti paskleistų duomenų atitiktį tikrovei“. Bus labai įdomu išgirsti LIETUVAI atstovaujančios pusės atsiliepimo argumentus Strasbūro teisme, jei bus priimta Rašytojo Vaikų peticija. Paskleistų duomenų atitiktį tikrovei gali paneigti ar patvirtinti tik pats Autorius, o ne jo teisių perėmėjai. Todėl, manau, kad LIETUVA turės protingai paaiškinti, kokiomis įrodinėjimo taisyklėmis ir įstatymo leidžiamomis priemonėmis, teisių perėmėjai galėjo įrodyti Autoriaus paskleistų duomenų atitiktį tikrovei, kai procesinių teisių perėmėjai tų duomenų neskleidė? Be to, verta peržiūrėti LAT nutartyje cituojamus EŽTT sprendimus, nes bylų aplinkybės gali visai nesutapti.
 
316