Lietuvos Aukščiausiajam teismui įteiktame Kasaciniame skunde europarlamentaro Vytauto Landsbergio po teismus tampomi mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikai – Liudmila, Petras ir Vytautas – prašo kasacine tvarka peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2009-12-23 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2–372–560/09 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 08 13 nutartį civilinėje byloje Nr.2A–540/2010.

AT priimtame atsakovų skunde, be kita ko, yra sakoma: „Kasaciniame skunde nurodome faktus, kurių nei vienas, nei kitas teismas neaptarė ir neįvertino (o tai šiurkštus procesinis pažeidimas), tačiau kurie tiesiogiai nurodo, kad būtent jais remdamasis Rašytojas susidarė tam tikrą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio tipažo apibūdinimą, kurį ir perteikė skaitytojui savo kūrinyje.

1. „Landsbergiui reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą, namo sugražino Maskva [...]“

Nagrinėjant baudžiamąją bylą, 2003 metais iškeltą rašytojui V. Petkevičiui pagal V.Landsbergio ieškinį, apklaustas Vilniaus 1 apylinkės teisme nukentėjusiuoju V.Landsbergis paaiškino, jog tėvui susiruošus grįžti į Lietuvą jis (V.Landsbergis) buvo nuėjęs ,,Grįžimo į Tėvynę

Ieškovas ir baudžiamojo proceso metu, ir šioje civilinėje byloje nurodė, jog jam reikėję garantijų, kad tėvo nepersekiotų. Anot jo, buvęs nueitas ilgas derybų kelias ir duoti tam tikri pažadai, kad grįžęs Lietuvon tėvas nebus persekiojamas. Ieškovas taip pat nurodė reikalus dėl tėvo grįžimo tvarkęs per Balį Dvarioną. Jam Komitete buvę pasakyta, jog reikią tėvo laiško, iš kurio matytųsi jį norint grįžti į tėvynę.

Rašytojas ne kartą duotuose parodymuose pabrėžė Vytautą Landsbergį-Žemkalnį buvus fašistinei Vokietijai palankios Laikinąja vadinamos 1941 metų Lietuvos vyriausybės nariu (buvo tos vyriausybės komunalinio ūkio ministras). Taipogi Rašytojas ne kartą nurodė, jog „...iš Lietuvos Laikinosios Vyriausybės iki nepriklausomybės atgavimo Lietuvon grįžo tik vienas V. Landsbergis-Žemkalnis“. Apklaustas teisme kaltinamuoju, o vėliau – atsakovu Rašytojas parodė, jog „jau seniai domėjosi stačiai stebuklingu V. Landsbergio-Žemkalnio atveju – kaip buvęs prohitlerinės Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministras ramiausiai 1959 m. grįžo į Lietuvą, be to, „jo niekas nepersekiojo, nerepresavo, o priešingai, suteikė neblogą darbą, puikias gyvenimo sąlygas ir net apdovanojo!!!“ (V. Landsbergiui-Žemkalniui tarybų

Iš tiesų šios bylos nagrinėjimas kasacine tvarka yra labai svarbus, kadangi ieškovas (V.Landsbergis) sukėlė ginčą dėl kelių iš bendros potekstės išplėštų sakinių grožinės literatūros kūrinyje, prisiminimų žanrui priskirtoje knygoje, o atsakovais į tą ginčą įtraukė paveldėtojus, velionio Rašytojo vaikus, primetęs jiems atsakomybę ir pareigą paneigti civiliniame kodekse įtvirtintą prezumpciją. Tuo tarpu bylos nagrinėjimui svarbi įrodinėjimo priemonė yra neatskiriamai susijusi su pačiu autoriumi, tai yra jo minčių ir jausmų perteikimu teismui. Iš esmės nėra suformuotos praktikos, ar pareiga paneigti prezumpciją, kurią turi ginčo duomenis paskleidęs asmuo, gali būti paveldima. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus šį kasacinį skundą ir ginčijamais klausimais priėmus nutartį, panašias bylas nagrinėsiantys teismai turėtų aiškias gaires dėl teisės taikymo ir aiškinimo, būtų panaikintas teisinis neapibrėžtumas dėl vaikų (paveldėtojų) civilinės atsakomybės už tėvų prisiminimuose dėstomus vertinimus, nuomones ar duomenis“.

– Praeitą savaitę paminėjote antrąsias šviesios atminties tėvo Vytauto Petkevičiaus mirties metines. Galima tik apgailestauti, kad liaudies mylimo rašytojo ramybę net ir po mirties drumsčia iki šiol nesibaigiantis teismų maratonas, pradėtas vieno iš Konservatorių partijos lyderio,

Man teko laimė lankyti tėtį ligoninėje būtent tuo metu, kai jam, matyt, jau buvo atėjęs laikas iškeliauti pas protėvius. Aš jį prausdavau, darydavome mankštą. Mačiau, jog tėtis buvo pasiryžęs dar gyventi, nugalėti ligą. Kol gyveno, tol stengėsi neapsileisti. Todėl kiekvieną dieną padėdavau jam atsikelti iš lovos ir jis darydavo mankštą. Už rankų paėmusi pasodindavau, judindavome drauge rankas ir kojas, visaip mankštinomės, sukiodavo galvą, kad jaustųsi žvalesnis, darydavo kvėpavimo pratimus.

Bet štai vieną dieną atėjome į ligoninę pas tėtį su mama ir aš iš karto pamačiau, kad jis visai prastai atrodo. Pradėjau aplink jį tupinėti, girdyti kisieliais, pasiūliau sultinio, bet jis visai nieko nenorėjo – nei valgyti, nei gerti. Ir staiga jis sako man gan griežtai, kaip kad anksčiau kalbėdavo. Šiaip paskutinėmis dienomis jis kalbėdavo labai tyliai, bet tą akimirką tėtės balsas pasidarė skambus, drūtas, ir jis sako man: „Ko tu čia apie mane tupinėji? Tai kada gi mes mankštą darysime?..“ Primygtinai prašoma atsakiau jam klausimu: „Tėti, gal jau šiandien nebedarykime tos mankštos, gal geriau kitą dieną?..“ Mačiau, kaip paraudo jo skruostai, akys tik žybt, antklodę švyst į šoną ir sako man: „Na, greitai!.. Duok rankas, pakelk mane!..“. Bet aš vis tiek dar bandžiau jį atkalbėti, todėl sakau: „Tėti, o gal nereikia?.. Ir daktarai nepataria per daug mankštintis, gal tu geriau pailsėk?..“. Bet jis man tvirtai atrėžė: „Jokių čia „pailsėk“, kol gyvas žmogus, tol jis turi kovoti!..“.

Kas tada man beliko?.. Jo prašoma paduodu jam rankas ir matau, kaip tėtis lovoje ima sėstis. Jau kuris laikas nebepajėgdavo to padaryti, o dabar staiga sėdasi, aš net savo akimis netikiu!.. Nustebusi klausiu jo: „Tėti, ar tau galva

Nors nuo ligos visai suvytęs, sumenkęs, tėtis nuleido kojas ant grindų ir sako: „Padėk man atsistoti“. Vis dėlto dar buvo gan sunkus. Bandžiau jį traukti į save, kaip grybą rauti. Matau, kaip sunku jam stotis, bet po truputį, po truputį, svirduliuodamas atsistojo ir laikosi už manęs. O aš savo akimis netikiu. Mama tik už galvos rankomis susiėmusi, visai sutriko, nebežino ką ir sakyti. Po to jis lėtai pasisuko į mane ir klausia: „Na, tai kaip aš?..“ – „Tėti, tu kaip karys!..“ – tai išgirdęs, jis tik nusišypsojo, tarytum nušvito, net ranką pakėlė: „Va, šito ir reikėjo, aš taip norėjau!..“ – ištaręs šiuos žodžius tėtis ėmė smukti žemyn ir pradėjo merdėti.

Mačiau, kaip jis užmerkė akis, prarado sąmonę, aš ėmiau klykti, mama rėkti, šaukti daktarus. Tuoj sulėkė gydytojai, paguldė mirštantįjį ant vežėčių ir skubiai į reanimaciją. Prijungė prie aparatų, atstatė širdies ritmą, kvėpavimo funkciją, bet tėtis sąmonės taip ir nebeatgavo, deja...

– Žodžiu, galima teigti, jog garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas Vytautas Petkevičius numirė kaip karys, stovėdamas, kovodamas iki paskutinio atodūsio?

– Būtent taip ir buvo. Tėtis kovojo iki galo ir numirė stovėdamas, būdamas pilnos sąmonės, kaip karys!.. Jam

– Sprendžiant iš jūsų pasakojimo, susidaro įspūdis, kad su šiuo taip ir nenugalėtu kariu įvyko priešmirtinis stebuklas, jums su mama stebint?

– Tokia buvo jo valia. Tokia tvirta buvo jo dvasia. Po to dar medikai reanimacijoje, prijungę aparatūrą, atgavo širdies plakimą. Tėtės priešmirtinis atsistojimas įvyko tarp penkių ir šešių valandų vakaro, o apie pusę dešimtos jisai numirė. Mūsų neleido būti reanimacijos palatoje, bet aš pati įsiveržiau atsisveikinti su tėvu, kadangi jau buvo aišku, kad jis neišgyvens.

Vėliau, kaip žinote, mums teko jį laidoti. Visos tos apeigos, atsisveikinant su mylimu, artimu žmogumi, palydos į kapines, karsto nuleidimas į duobę, užkasimas, be abejo, skaudina. Po tėtės mirties širdyje tapo labai tuščia. Jis gi mums visiems buvo, kaip ugnikalnis. Tai kūrybos žmogus – asmenybė, pripildęs ne tik mūsų gyvenimus, ko gero, ir visos Lietuvos gyvastį. O dabar, kai jis išėjo, mums tapo sunku, nyku, tuščia...

Nespėjus atslūgti laidotuvių sukeltam sielvartui, pasipylė V.Landsbergio inicijuoti kvietimai į teismą. Mus, Vytauto Petkevičiaus vaikus, tiesiog apstulbino ši afera, sumanyta V.Landsbergio ir jo parankinės advokatės L.Meškauskaitės. Mums nieko nežinant, jie nutarė mus teisti. Net nebuvo pranešta apie teismo posėdį, kuriame buvo nutarta, kad jog mes, rašytojo V.Petkevičiaus vaikai ir jo teisių perėmėjai, esame apkaltinami tėtės „nusikaltimais“.

Kai tik pradėjome gauti ieškovo V.Landsbergio kvietimus į teismą, mes parašėme atsikirtimą, kuriuo išreiškėme

Visi 2009-ieji metai mums buvo labai niūrūs, o 2010-ieji – dar niūresni, nes su kiekvienu bylos nagrinėjimu teismuose

Mes vis dar puoselėjame viltį ir tikėjimą, kad tiesa anksčiau ar vėliau privalo prasimušti pro bet kokias užtvaras. Mylime tiesą, kaip ją mylėjo mūsų tėtė. Ir nepasikliaujame aplink sklandančiais gandais, kad esą nieko čia nebus, belieka tik apsikloti paklode ir šliaužti link kapinių, kadangi viskas Lietuvoje perkama ir parduodama, o konservatoriai visur tik šmirinėja ir smaugia visus be jokio teismo.

Atrodytų, nei tiesos, nei teisingumo paprastiems mirtingiesiems Lietuvoje pasiekti neįmanoma, bet mes galvojame ir viliamės – o gal dar yra kokių tai prošvaisčių?.. Ypač aš tuo tikiu. Ir ta proga džiaugiuosi, kad pasidarė lyg ir šviesiau tunelio gale, kai mūsų skundą priėmė Aukščiausiasis Teismas. Sužibo menka vilties kibirkštėlė ir prasidėjo visai kitas periodas mūsų gyvenime.

Pasirodo, kiek nedaug žmogui tereikia. Aš iš karto atsigavau, pradėjau plaukti šviesūs prisiminimai apie tėtę, apie rašytojo Vytauto Petkevičiaus veiklą, visą jo didybę ir drauge nepaprastą kuklumą. Prisimenu jo išdidumą, kuri aš griežtai atskiriu nuo pasipūtimo. Tai buvo paprastas ir mielas žmogus, labai paslaugus kitiems ir kartu nepaprastai orus, išdidus, niekada neleidęs sau smukti žemiau nusistatytos dorovės kartelės. Pamenu, tėtis dažnai man sakydavo:

Pastaruoju metu, taip šviesiai minėdama savo tėvą, pradėjau „kapstytis“ po jo kūrybinį palikimą, dėlioti, klasifikuoti rankraščius, korespondenciją. Viso to negalėjau daryti ištisus metus dėl patiriamo teismų spaudimo ir padėties beviltiškumo. O dabar žiūriu ir stebiuosi, kokios tai didybės būta, kiek parašyta įvairiausių straipsnių, kitų publikacijų!..

Rašytojas Vytautas Petkevičius atsiliepdavo į kiekvieno pagalbos šauksmą, jeigu koks nuskriaustasis kreipdavosi į jį su prašymu. Kur kas pypteldavo, kur pasireikšdavo kokia nors neteisybė, visur būdavo jo reaguota, eita, stengtasi padėti. Tarkim, dėl paprasčiausio kolūkiečio Albino Tamošiūno, kurį pirmininkas „užsisėdo“, imdavo skriausti, dėl eilinio traktorininko ar melžėjos, patekusios į bėdą, visur galėjo eiti, belstis ieškodamas teisybės. Liaupsindavo dorus, paprastus žmones, gindavo juos, jeigu šie patekdavo į bėdą ar patirdavo valdžios spaudimą.

Tik dabar bandau peržvelgti kūrybinį tėtės palikimą, jo archyvą, laiškus... Kokia neaprėpiama pažinčių platybė, tūkstančiai gautų laiškų!.. Ir kaip jis suspėdavo į viską reaguoti, tiesiog nesuprantu. Šalia viso to, juk reikėjo jam ir namus Birštone pastatyti, bites prižiūrėti (turėjo net 50 avilių), ir vaikus užauginti, o vėliau su anūkais, proanūkiais pabendrauti. Tėtė buvo ne tik rašytojas, jis buvo tikras lietuvininkas, bitininkas, doruolis, aplinkinių Birštono gyvenviečių garbinamas žiniuonis.

Sunku net patikėti, kaip jis spėdavo vienu metu tiek daug darbų atlikti, tiek visko prirašyti. Sunku būdavo pranokti tėvą produktyvumu daugumai iš mūsų. O kiek per visą Vytauto Petkevičiaus gyvenimą knygų išleista. Suskaičiavome,

Jo parašyti romanai tikri luitai, ypač tas – „Paskutinis atgailos amžius“ arba „Grupė draugų“ – savo laiku sukėlė daug diskusijų. Subangavo užsistovėję vandenys nuo puntukų, tėvo numestų į mūsų literatūros liūną. Pasirodo, tarybiniais metais V.Petkevičiaus romanas „Grupė draugų“ sukėlė tokius pat bangavimus, kaip ir jo kur kas vėliau parašytas kūrinys „Durnių laivas“. Tada sujudo, sukruto visas raudonasis širšynas, visa ta nomenklatūra raudonoji, kadangi buvo pasikėsinta į tamsybininkų jaukumą ir jų privilegijas. Prieš nieką neatsiskaitantys tarybiniai partiniai veikėjai – „grupė draugų“ – staiga buvo išviešinti ir parodyti visuomenei. O kas tada dėjosi, prasidėjo kolektyvinis puolimas prieš tėvą, rašytojo maišymas su purvais. Bet netgi tarybiniais metais pasielgti taip, kaip dabar elgiasi V.Landsbergis, tampydamas mus po teismus, niekas nedrįso!..

– Jei sakote, kad pagaliau nušvito šviesa tunelio gale, tai gal žinote, kada jūsų kasacinis skundas V.Landsbergio byloje prieš V.Petkevičių bus nagrinėjamas Aukščiausiame Teisme?

– Ačiū Dievui, kad tą mūsų skundą AT apskritai priėmė! O kada jis bus nagrinėjamas, mes dar nežinome. Tikiuosi, ten sėdi galvoti žmonės ir atsakingi. Svarbu ne tai kada, bet kad būtų priimtas teisingas, objektyvus sprendimas šioje byloje. Kiek teko girdėti, mums gali tekti palaukti teismo posėdžio gal 2–3 mėnesius. Čia svarbu ne laikas. Svarbu tik tai, kad žmogui, kuris dar yra gyvas, ne robotas ir ne kokia nors šiukšlė, paliekama šiokia tokia viltis. Svarbu žinoti, kad esi laikomas žmogumi, tad puoselėji viltį juo likti ateityje.

Iki šiol mes buvome murkdomi teismuose visokiausių

Na, o kalbant apskritai, Vytauto Landsbergio veikla mums atrodo graudžiai juokinga. Tačiau, kai jis pradeda taip nedorai elgtis su mūsų tėvu ir visa mūsų šeima, tada jau pasidaro nebe juokinga. Tiesiog fiziškai pajuntu, kaip visa tai

Kartais net norisi į viską numoti ranka ir gyventi, kaip grybui. Ko gero, taip gyvena daugelis. Atseit, tegul jie ten, vadinamasis „elitas“, šurum–burum kažką daro, tyliai tvarkosi savo reikaliukus, o mes čia, apatinis luomas, tik sėdėkime ir džiaukimės, kol dar apskritai leidžiama mums kvėpuoti.

– Šiaip ar taip, dar viena ne itin maloni V.Petkevičiaus vaikams akistata su ponu V.Landsbergiu, matyt, bus neišvengiama Aukščiausiame Teisme?

– Aš jau ne kartą esu kalbėjusi apie savo požiūrį į V.Landsbergį, tiesiog nebenoriu viso to kartoti. Šiandien man kur kas maloniau išsakyti savo požiūrį ir šviesius atsiminimus apie tėvą. Nuo pat kūdikystės laikų menu jį, kaip didžiulį, didžiulį kalną – proto, išminties, atjautos kalną. Nuo vaikystės mane tiesiog stulbino tėtės atjauta.

Pavyzdžiui, prisiminkime Vytauto Petkevičiaus apsakymą „Tik trys vilkiukai“. Ten jis yra įsijautęs į vilkės kailį. Šiame apsakyme bandoma perteikti, ką išgyvena vilkė, kai ateina nedoras žmogus ir išgaišina jos vilkiukus. Grįžusi iš medžioklės vilkė atranda išmaitotus savo vaikus. Sunku net apsakyti, ką tada jaučia motina, praradusi savo vaikus, tačiau tėtė gebėjo įsijausti ne tik į vilkės, bet ir į bet kurio žmogaus kailį, ypač skriaudžiamo, naikinamo, žudomo.

Tėtis labai niršo ant asmenų, kurie tiesiog gadina kitiems žmonėms gyvenimus, gadina orą. Jis labai nemėgo supuvėlių. Net ir mano anūkai pastebi, kad tėtis buvo labai griežtas, bet nepaprastai teisingas, nepaprastai atjautus kitiems žmogus. Bet, neduok Dieve, jeigu kas nors pabandydavo šalia jo pabūti niekšeliu!.. Tada jis pasidarydavo labai griežtas ir reaguodavo be jokio pasigailėjimo. Tėtis sakydavo: jeigu mes būtume nepakantesni blogiui, tai jo mažiau būtų mūsų gyvenime.

Blogio tema jis netgi yra parašęs apybraižų knygą „Kaip gimsta baubas?“ Nepakantumas blogiui – kiekvieno pareiga. O jeigu žmogus yra pakantus blogiui, vadinasi, jisai apsileidęs. Tarkim, jeigu žmogus nesipraustų, ilgainiui apniktų parazitais ir pasiligotų. Tėtės nuomone, žmogus privalo būti švankus, valyvas, sveikas, švarus. Toks žmogus, pamatęs kokią nors negerovę, privalo ją tučtuojau ištaisyti.

– Man regis, kiek asmeniškai teko pažinti Rašytoją, nepakantumas blogiui, melui, netiesos sakymui, glūdėjo „užprogramuotas“ Vytauto Petkevičiaus prigimtyje?

– Artimieji net nebandydavo jam meluoti. Jis turėjo labai išlavintas jusles ir iškart atskirdavo tiesą nuo melo, kurio jis baisiai nemėgo. Visą gyvenimą tėtis stengėsi būti teisingas. Toks jisai buvo, toks ir išliko mano akyse.

Jeigu pasiremtume indų tikėjimu bei religija, kur žmonės skirstomi į dvasinius luomus (kuo aš tvirtai tikiu), tai mano tėtis, ko gero, būtų priskirtas karių luomui. Tikriems kariams būdingas garbės jausmas, orumas, tiesa, šviesa, gėris, grožis. Beje, visa tai atsispindi ir Lietuvos himne. Ko gero, Vincas Kudirka buvo iš to paties karių luomo, todėl ir į Tautos giesmę jis sudėjo žodžius, kurie liudija karių tikėjimą. Šviesa, tiesa, gėris, grožis – nemirštančios vertybės, vardan kurių karys nebijo paaukoti savo gyvybės. Kur kas baisiau už mirtį kariui yra nusižengimas šioms vertybėms, išdavystė.

Pažymint antrąsias liaudies pamėgto rašytojo Vytauto Petkevičiaus mirties metines, mums, jo artimiesiems, šis taurios sielos žmogus asocijuojasi su šviesa, tiesa, teisingumu.

Labai panašus jausmas buvo apnikęs, kai Anapilin iškeliavo lietuvių mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius. Tada atrodė, kad Lietuvoje nebeliko žmonių, kurie tęstų jo pradėtą vagą. Vėliau išėjo Gintaras Beresnevičius, tada irgi paliko tuštuma. O dabar, kai prieš dvejus metus pasitraukė

Tikra nežinia, kaip toliau Lietuvoje bus su tiesos žodžiu, nes prastas naujosios kartos auklėjimas davė savo vaisius. Jaunimui žinias diegia visokie dvasios skutai, atplaišos, kurie dabar visur save bruka ir yra pristatomi, kaip kultūros „elitas“. Deja, tokio „elito“ pavyzdys mūsų jaunimui tiesiog pražūtingas!.. Juk ne veltui yra sakoma: žuvis pūva nuo galvos. Besilygiuojanti į tokį išpuvusį „elitą“ didžioji dauguma žmonių paprasčiausiai genda, taip ir neatradusi, neišugdžiusi savyje tikrųjų vertybių. Tokiu būdu visuomenė yra demoralizuojama, gadinama tariamo „elito“ pastangomis.

Tačiau jeigu mums pavyktų įkurti nors ir nedidelį V.Petkevičiaus vardo fondą drąsiam tiesos žodžiui remti, galbūt jis suveiktų kaip citrinos rūgštis, galinti pristabdyti tą visuomenės gedimą, akivaizdų žmonių demoralizavimą. Manau, būtina pašlovinti, išreikšti padėką žmonėms, kurie nebijo ištarti tiesos žodį ir moka perteikti savo poziciją įtaigiai. Galų gale, įtaigus tiesos sakymas, tai ne tik kilni žmogaus misija, bet ir pasiaukojantis darbas.

Mokėti atskleisti tiesą ir parodyti, kaip viskas iš tikrųjų yra – tai sunkus, alinantis darbas. Tokius žmonės, kurie nesavanaudiškai dirba šį kilnų, labai reikalingą darbą, nesitikėdami iš to pralobti, susikaupti pasakiškus turtus, visus juos mes turime gerbti ir vertinti, dvasine prasme – juos reikia pakylėti. Deja, šiandien Lietuvoje tokių žmonių mažuma. Dauguma, nusižiūrėjusi į vadinamus „didžiūnus“ bei tariamą „elitą“, tiktai kuičiasi, kaip kokie kurmiai savo urvuose, vengdami pažvelgti į tiesą.

* * *

Čia Lietuva, čia nesąmonių kraštas!.. Kaip gali vaikai atsakyti už tėvo parašytus ar pasakytus žodžius. Iš kur vaikai gali žinoti, ar tėvas rašė ar sakė tiesą, ar ne? O gal tai tikra tiesa?.. VAIKAI NEGALI ATSAKYTI UŽ TĖVŲ KLAIDAS VIEN DĖL TO, KAD JIE VAIKAI. Tikras absurdas – tėvas kapuos, o vaikai tampomi po teismus. Normaliam pasaulyje, mirus kaltinamajam, byla iškart nutraukiama. Atrodo, kad šią bylą turėtų pamatyti Strasbūras. Juk vaikai niekuo nekalti šiuo atveju, nes jie tik vaikai. ATSIPEIKĖKITE, TEISĖJAI, KAD IR KOKĮ SPAUDIMĄ DARYTŲ ĮTAKINGI ASMENYS!..

* * *

Manau, kad visų šitų debatų pabaiga bus tik tada, kada paaiškės, kaip galėjo anais „baisiais“ laikais ponas Landsbergis-Žemkalnis, buvęs ministru prie vokiečių, o paskui emigrantu, RAMIAI grįžti iš Australijos ir toliau dirbti savo darbą – projektavo iš esmės oficiozinius pastatus. Kaip ta suprasti? Viena iš dvejų: arba labai jau gąsdina KGB šmėkla, arba ponas bendradarbiavo su šita įstaiga. Trečio tiesiog būti negali!.. Tai reiktų visus taškus čia sudėlioti ir viskas paaiškės. Liko laukti neilgai, greit KGB išslaptins to periodo archyvinę medžiagą ir tauta pakraups!..

* * *

Geresnės lietuvių autorių knygos, kaip V.Petkevičiaus „Durnių laivas“, dar nesu skaičiusi. Daug teiginių šioje knygoje verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, kodėl V.Landsbergio tėvas,

LIUDYTOJO K. A. PURVINSKO PARODYMAI civilinėje byloje “Dėl Vytauto Landsbergio ieškinyje pateiktų Vytautui Petkevičiui kaltinimų už publicistiniame kūrinyje „Durnių laivas“ jo mirusio tėvo Vytauto Žemkalnio apšmeižimą“:

„1945–1949 metais Vytautas Landsbergis, niekieno nepersekiojamas ir nevaržomas, sėkmingai mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, o 1950–1955 studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. 1952 m. vasario 22 d., būdamas antrame kurse, pasiprašė priimamas į VLKJS narius ir 1952 m. balandžio 9 d. jį priėmė į „šlovingąjį“ komjaunimą, o VLKJS Vilniaus miesto komitetas tų pačių metų balandžio 11 d. nutarimu (protokolo Nr. 21) patvirtino šį priėmimą į komjaunuolių šeimą. Stodamas į šlovingąjį komjaunimą, savo autobiografijoje Vytautas Landsbergis taip rašė: „RAUDONOJI ARMIJA IŠVADAVO LIETUVĄ IR MANE SU MAMA“. Kaip labai aktyvų ir patikimą komjaunuolį, 1953 metais studentą V. Landsbergį išrinko Konservatorijos komjaunimo organizacijos (tuomet joje buvo apie 150 komjaunuolių) Komiteto nariu.

Kaip žinia, be KGB ypač smulkaus filtro tuo metu nieko nerinkdavo į komjaunimo komitetą. Ypač tai buvo sekama ir kontroliuojama prestižinėse aukštosiose mokyklose. Būdamas aktyviu ir patikimu komjaunimo komiteto nariu, studentas V. Landsbergis dalyvavo beveik visuose Konservatorijos partinės organizacijos susirinkimuose ir jos biuro posėdžiuose, aktyviai gvildeno

V.Landsbergį, jam dar besimokant Lietuvos konservatorijoje, dirbti KGB slaptu agentu užverbavo buvęs Lietuvos KGB žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Rainių kankinių egzekutorius N.Dušanskis, o jo patikimumą ir tinkamumą KGB agento darbui garantavo Slavinų klanas. Todėl, baigęs muzikos mokslus ir įgijęs muzikanto kvalifikaciją, V.Landsbergis ir buvo paskirtas valstybės gerai apmokamu marksistu-leniniečiu su užverbuoto KGB agento įvardintu slapyvardžiu “Dėdulė“.

Kai tauta buvo palikta priešo savivalei, dezinformuojama ir mulkinama, Vytautas Landsbergis visą okupacijos laiką netrukdomai kopė aukštyn karjeros laiptais. 1957–1974 metais niekieno nepersekiojamas ir apgaubtas partine šiluma, dirbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyr. dėstytoju ir docentu, o 1974–1978 m. – Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete docentu. 1969 m. – TSRS Aukščiausioji atestacinė komisija jam suteikė menotyros mokslų kandidato mokslinį laipsnį, o 1978 m. – ir profesoriaus mokslinį vardą. Tarp pristatytų dokumentų profesoriaus vardui gauti yra ir KGB Lietuvos padalinio neprieštaravimas, nors tokio KGB palaiminimo Nuostatai moksliniams laipsniams ir moksliniams vardams

Vytauto Landsbergio, aršaus antibolševiko ir 1941 06 23 Kauno antibolševikinio sukilimo dalyvio bei buvusio J.Ambrazevičiaus vadovaujamos vyriausybės nario–komunalinio ūkio ministro sūnaus, TSRS KGB ir tarybinė valdžia ne tik niekada nepersekiojo, netardė ir nekaltino, nešalino nei iš aukštosios mokyklos nei vėliau – ir iš aukštų užimamų pareigų, o visą laiką labai gerbė, mylėjo ir leido kopti vis aukštesniais karjeros laiptais.

1945–1949 metais Vytautas Landsbergis, niekieno nepersekiojamas ir nevaržomas, sėkmingai mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, o 1950–1955 metais jis studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje Vilniuje. Būdamas Konservatorijos antrojo kurso studentas, 1952 02 22 Vytautas Landsbergis pasiprašė priimti į šlovintąjį komjaunimą ir jį be jokių išlygų ar apribojimų į komjaunimą priėmė. Kaip labai aktyvų ir TSRS KGB bei tarybinės valdžios patikimą komjaunuolį po vienerių metų, tai yra 1953 metais, Vytautą Landsbergį išrinko visos Konservatorijos komjaunuolių organizacijos komiteto nariu. Tuo metu Konservatorijos komjaunimo organizacijoje kartu su studentu Vytautu Landsbergiu buvo apie 150 komjaunuolių. Pažymėtina, kad tuo metu be kruopštaus socialinės padėties ir socialinės kilmes patikrinimo bei KGB pritarimo joks komjaunuolis negalėjo būti renkamas komjaunimo komiteto nariu. Ypač tai buvo sekama ir KGB kontroliuojama prestižinėse aukštosiose mokyklose, kuriai buvo priskirta ir Lietuvos TSR valstybinė konservatorija.

Kaip minėta, Vytautas Landsbergis per visus tarybinius metus niekieno nevaržomas ir netrukdomas vis aukščiau ir ausčiau kopė karjeros laiptais. 1957–1974 metais jis dirbo tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyr. dėstytoju ir docentu, o 1974–1978 metais – Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete docentu. 1969 m. už atliktus atitinkamus mokslinius darbus jam buvo suteiktas menotyros mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis, o 1978 m. – ir profesoriaus mokslinis vardas. Nuo 1978 m. iki tautinio atgimimo Vytautas Landsbergis dirbo Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje profesoriumi. Už didelius nuopelnus tarybiniam menui ir aktyvią visuomeninę veiklą 1982 09 29 LKP CK biuro, su grifu “visiškai slaptai“, nutarimu Vytautui Landsbergiui buvo suteiktas tuo metu labai prestižinis Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Už M.K.Čiurlionio ir kitų menininkų kūrybos studijas 1975 m. Vytautui Landsbergiui buvo paskirta ir Lietuvos TSR valstybinė premija. Be to, ir Vytauto Landsbergio žmonai Gražinai Landsbergienei (buvusiai Sibiro tremtinei, – K.P.) 1980 03 14 LKP CK biuro, su grifu „visiškai slaptai“, nutarimu „Už nuopelnus vystant ir plėtojant tarybinį muzikinį meną ir aktyvią visuomeninę veiklą“ taip pat buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardas“.