Disidentas Liudas Dambrauskas
Apie KOVO 11-OSIOS
TRAGIZMĄ
 
Juozas IVANAUSKAS
 
 
Kalbant apie valstybės valdymo problemas, liaudiškas posakis „Žuvis pūva nuo galvos“ – neretai taikomas aukščiausiems šalies pareigūnams, kurių priimami sprendimai pakerta žmonių pasitikėjimą Lietuvos valdžia, didina socialinę atskirtį, sėja nesantaiką, skaldo visuomenę. Pavyzdžiui, pakanka sugretinti buvusio šalies vadovo V.Adamkaus kai kuriuos „žygdarbius“ – neva valstybės ir jos gyventojų labui „skaudama širdimi“ suraitytą parašą, tvirtinant oligarchinį, korupcinį sandorį „LeoLT“, ir bemaž tuo pat metu šio prezidento Seimui teikiamas Kovo 11-osios Akto signatarų rentų įstatymo pataisas, už kurias Seime balsavus 59 parlamentarams kažkas Lietuvoje pasijus lygesnis už lygius, teisesnis už teisius ir be jokios sąžinės graužaties kas mėnesį, iki gyvos galvos galės reikalauti iš valstybės (visų mokesčių mokėtojų sąskaita) po pusšešto tūkstančio litų!..
Negana to, visai šiai niekšybei įteisinti ir pateisinti pasitelkiama pompastiška retorika, nieko bendro neturinti nei su istorinio laikotarpio realijomis, kai visa Tauta, viltingai sukilusi, troško laisvės ir nepriklausomybės, nei su šių dienų oligarchinės, korupcinės valdžios vykdoma „moralia politika“. Pasak prezidento V.Adamkaus, „valstybė privalo įvertinti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų indėlį į valstybingumo atkūrimo procesą ir įtvirtinti
 
326

tokias socialines garantijas, kurios išreiškia pačios valstybės požiūrį į savo istoriją.“
TAČIAU norint dešifruoti šį prezidentūros klerkų nugludintą tekstą, tereikia atsiversti buvusio politkalinio, disidento, šviesaus atminimo Liudo Dambrausko pomirtinę knygą „Išeinančiojo mintys“ ir susipažinti su 1996–2003 m. jo apmąstymais bei liudijimais, apžvelgiant nepriklausomos Lietuvos valstybės vystymosi raidą:
„Kovo 11-osios Aktas kai kam buvo „naujo gyvenimo“ pradžia. Liūdniausia, kad ta pradžia daugelis tikėjo. Tuo metu buvo nuodėmė galvoti, kad po nepriklausomybės, demokratijos ir laisvės skraiste kuriasi politinių savanaudžių valstybė.
Kalbant apie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 15 metų sukaktį, reikia nepamiršti, kad pati Sąjūdžio idėja buvo kilni, tačiau tos idėjos įgyvendinimas pateko į organizuotų nusikaltėlių rankas. Aukščiausios Tarybos, vėliau pasivadinusios Atkuriamuoju Seimu, deputatai, save įvardiję nepriklausomybės signatarais, be gėdos jausmo save apdovanojo žemės sklypais, ordinais.
Prie naujos valstybės vairo stoję vadovauti buvę sovietinės nomenklatūros aktyvistai gana „vieningai“ veikė. Lietuvos gyventojų skurdinimas vyko, galima sakyti, oficialiai. Išpūstos, atseit pateisintos valdininkų algos, sukūrimas įstatymų, leidžiančių privatizaciją atiduoti į vagių ir aferistų globą, suteikimas komerciniams bankams plačių teisių teikti paskolas be tikros garantijos, kad paskolinti pinigai bus grąžinami. Vadinamieji „naujieji“ patriotai ėmė viską, kas įmanoma, privatizuoti. Praktiškai tai tapo apsukrių „politikierių“ pasipelnymo technologija, liaudies kalboje vadinama „prichvatizacija“. Taip buvo sunaikintas, išparduotas
 
327

paprastų Lietuvos žmonių sukurtas visuomeninis turtas. Pelningi strateginiai valstybės pramonės objektai atsidūrė užsienio kapitalistų rankose.
Žinoma, pasinaudojo ir savi aferistai, kurie, prilindę prie valdžios lovio, „sėkmingai“ griovė normalios valstybės pagrindus. Todėl džiaugtis kažkokiais laimėjimais netenka. Per tą laikotarpį paaiškėjo, kad einama prie valstybės sunaikinimo.“

(L.Dambrauskas. Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai. V.: Gairės, 2005 m., psl. 377-378)

Jeigu aukščiau pacituotų eilučių autorius Liudas Dambrauskas būtų išgyvenęs iki šių dienų, esu tikras, jo širdgėla ir sielvartas dėl Lietuvos ateities būtų žymiai gilesnis. Akivaizdu, jog pastarieji mūsų šalies oligarchinio užvaldymo metai, savanaudžių, ambicingų, amoralių politikų įsitvirtinimas valdžioje – kur kas fundamentaliau pagrindė pačius skaudžiausius L.Dambrausko apmąstymus bei įžvalgas, 2001 m. (autoriui dar gyvam esant) Vilniaus leidykloje „Gairės“ išleistoje knygelėje „Kovo 11-osios tragizmas“:
„Lietuvos politinį gyvenimą užliejo aklo patriotizmo nuotaikos, kurias be didelių pastangų privatizavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. O į Sąjūdį sugarmėjo įvairių pažiūrų žmonės – nuo sąžiningų Lietuvos piliečių, siekiančių demokratinės nepriklausomybės iki buvusių aktyvių komjaunuolių, komunistų ir įvairiausio plauko politinių spekuliantų, svajojančių apie asmeninį pasipelnijimą. Nors juos visus jungė tie patys lozungai, propaguojantys bendrą patriotinį tikslą – Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau už tų lozungų slėpėsi kai kurių politikų savanaudiški siekiai.
 
328

Knygos viršelio faksimilė Liudo Dambrausko knyga

Sąjūdžio veikloje ypatingą aktyvumą tuo metu parodė buvusi tarybinė nomenklatūra. Partinė biurokratija, apsivaliusi nuo politinių kalinių ir disidentų įtakos, tapo pagrindiniais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo „įkvėpėjais“, vėliau save be jokios gėdos įvardiję nusipelniusiais signatarais, užėmę valstybės valdyme „profesionalių“ politikų vaidmenį.
Taip susiklostė to meto politinė situacija, kad „atgimimo sąjūdžio“ daugumą sudarė tarybiniais laikais išugdyti „dalykiniai“, pakankamai korumpuoti kadrai, kurių prisitaikėliškumo uoslė buvo ženkliai tobulesnė už eilinių Lietuvos gyventojų. Pajautę laisvosios rinkos pranašumą prieš planinį tarybinį ūkį, jie sušvytėjo savo politiniu išradingumu, paversdami pačią turtingiausią tarybinę respubliką skurdžių kraštu.
Manyčiau, išvengti politinių klaidų, pereinant iš autoritarinio
 
329

Mitingas
 
režimo į demokratinį, praktiškai buvo neįmanoma. Tačiau jų reikšmė ir gausumas priklauso nuo piliečių politinio subrendimo, ko mums ir stigo. Naujo demokratinės valdžios organizavimą patikėjom savanaudžiams, karjeristams, buvusiems tarybinio režimo kolaborantams, kurie savo aktyvumu užpildė politinę aplinką. Jie, atsidūrę beveik tuščioje politinėje erdvėje, rūpinosi ne tiek naujos valstybės ateitim, kiek savo asmenine gerove.
Šiandienės mūsų reikmės ir skurdas daug kam kelia abejonių Kovo 11-osios Akto to meto patriotinių siekių nuoširdumu. Argi tai buvo tarptautinės reikšmės dokumentas, atkuriantis 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvos valstybingumą, ar savanaudžių politikų Lietuvos žmonių apgaulės aktas? Ano meto istorinių įvykių analizė kelia rimtų abejonių dėl Kovo 11-osios Akto tarptautinės reikšmės.
Tiesa, kai kas bando net 1918 metų Vasario 16-osios Aktą sumenkinti. Atseit, Vasario 16-osios Aktas buvo
 
330

paskelbtas pavienių asmenų – Tarybos, o ne Seimo iniciatyva. Suprantamas superpatriotų noras išrasti naują valstybingumo atkūrimo datą. Tą norą pagimdė brangiai kainuojančių apsišaukėlių signatarų armija.
Teisiniu požiūriu 1990 m. Kovo 11-osios Aktas nieko naujo nepaskelbė, o tik patvirtino 1990 m. vasario 7-osios LTSR Aukščiausios Tarybos nutarimą, kad Lietuvos buvimas TSRS sudėtyje neteisėtas ir negaliojantis. Žodžiu, atmesta ir paneigta 1940 m. klastotė apie neva savanorišką Lietuvos įstojimą į TSRS ir jau atliktas aiškus teisinis aktas, atkuriantis 1918 metų Vasario 16-osios Akto nepriklausomybę.
Kovo 11-osios Akto autoriai nepasižymėjo jokiais išskirtiniais nuopelnais, galbūt išskyrus tai, kad daugelis jų buvo tarybinio režimo rėmėjai ir netgi KGB organų patikėtiniai, o patekę į Seimo išrinktųjų sąrašą ir pasinaudoję paprastų Lietuvos piliečių patriotinėmis nuotaikomis, be gėdos jausmo pasiskelbė save nusipelniusiais „tautos signatarais“. Naujieji signatarai, priartėję prie valdžios lovio, kuklumu nepasižymėjo – susigalvojo sau didesnių nuopelnų, privilegijų, išimčių, už ką būtų galima sau prisiskirti sklypus, ordinus, solidžias pensijas, partijų postus, o tarnavimą valstybei pavertė asmenine savitarna, godumu, garbėtroškų tuštybe. Taip pirmasis pagrindinis Kovo 11-osios Akto „nuopelnas“ Lietuvos valstybingumui buvo valstybingumo pavertimas melžiama karve ir suteikimas įvairaus plauko politiniams spekuliantams signatarų pažymėjimų, suteikiančiu išskirtines teises tą karvę melžti.
Manyčiau, kad Kovo 11-osios valstybės tragizmo šaknys įsitvirtino jau pačių vadinamųjų signatarų apetituose bet kokia kaina pasipelnyti iš susidariusios situacijos.
 
331

Tam buvo sukurtos pseudoteisinės prielaidos organizuotam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų atsiradimui, biurokratijos ir valdininkų valstybinio masto korupcijos įsitvirtinimui.
Prisiminkim organizuotą Lietuvos bankų bankrotą ir valdžios bejėgiškumą bei teisinį nihilizmą išaiškinant Lietuvos žmonėms padarytų suktybių kaltininkus. Ir kas gali šiandien iš valdžios vyrų išdrįsti mesti akmenį į Lietuvos turčius: babilius, lubius, kakčius, abišalas ir panašius, aktyviai prisidėjusius prie valstybės nuskurdinimo? Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per Kovo 11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą.
Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąja mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras.
Juodosios mafijos įsigalėjimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir laikinas reiškinys, o dėsningas teisėsaugos organų veiklos bejėgiškumo rezultatas. Žodžiu, atsirado realios sąlygos korupcijai, organizuotam stambiam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų įsigalėjimui. Taip susikūrė galinga mafijinė valstybės struktūra, kurios ištakų reikia ieškoti pačioj valdžioj. Įsigilinus į mūsų valdžios
 
332

praturtėjimą, niekam nekelia abejonių, kad bankų, gamyklų bankrotai, privatizacija – tiksliau „prichvatizacija“, išpardavimas strategiškai svarbių valstybei objektų („Mažeikių nafta“, Telekomas, elektros „padovanojimas“ Baltarusijai), valstybinių paskolų miglotas panaudojimas – tai atviras valstybingumo griovimas, kuriuo tiesiogiai privalėjo pasirūpinti Valstybės saugumo departamentas. Niekas iš valdžios neišdrįso pasidomėti Valstybės turto fondo veikla, kurio vadovai pasakiškų atlyginimų ir premijų pavidalu sėkmingai apvaginėjo valstybę stambiu mastu.“

(L.Dambrauskas. Kovo 11-osios tragizmas. 12-19 psl.)
 
P. S.

Naujosios kartos lietuvaičiai, gimusieji nepriklausomoje valstybėje, kuriems tiesiog privalu aiškintis, studijuoti, domėtis „Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarų indėliu į valstybingumo atkūrimo procesą“ bei „valstybės požiūriu į savo istoriją“, visuomet turi galimybę pasirinkti ir nuspręsti – kieno lūpomis kalba TIESA: „šlepetinio“ prezidento V.Adamkaus, besirūpinančio solidžiomis Kovo 11-osios Akto signatarų rentomis vargingųjų bei skurstančiųjų mokesčių mokėtojų sąskaita, o gal vis dėlto nusveria disidento L.Dambrausko mintys?.. Dukart politinio kalinio, mirtininko, paaukojusio – tiesiogine to žodžio prasme savo gyvenimą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, kovai už dvasiškai turtingesnį, gražesnį, socialiai teisingesnį gyvenimą, liudijimai neturėtų būti užmiršti jaunosios kartos, net ir tada, kai švietimo ir mokslo programos, sukurptos prolandsberginio mankurtizmo dvasioje, absoliučiai ignoruoja šio taurios sielos žmogaus – Tautos sąžinės – balsą.
 
333

Ach, tie signatarai, ach, tie parlamentarai!.. Arba, kaip pasakytų mūsų Tautos didžiavyris Liudas Dambrauskas: „Pagaliau koks skirtumas, kas to vargšo žmogelio kraują čiulpia: ar Seimas, ar Vyriausybė. Politinių parazitų Lietuva negailestingai išnaudoja avinų Lietuvą, o pastaroji ne tik maitina siurbėles, bet ir sukuria demokratijos įvaizdį...“
 
Mitingas  
 
P. P. S.

2010 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo 92-ąsias metines, Simono Daukanto aikštėje, priešais Prezidentūrą, buvo iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos tradiciškai pakeliamos kiekvieną Vasario 16-ąją. Nepriklausomybė, Lietuvos valstybės patriarchai ir Baltijos šalių vienybė – tradiciškai pagerbiami trimis salvėmis iš senovinio pabūklo. 2010 m. vasario 16 d. ceremoniją prie prezidentūros stebėjo apie tūkstantį žmonių, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vilkėdama kostiumą tautiniais motyvais, kreipėsi į Lietuvos žmones:
„Šią dieną prieš 92-ejus metus dvidešimt Tautos šviesuolių
 
334

pasirašė nepaprastai svarbų dokumentą – Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą. Jis skelbė, kad Lietuvos Taryba atstato nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Šie tobulai surikiuoti žodžiai tiksliai nusakė kelią, kurį pasirinko lietuvių tauta...
Vasario 16-osios Akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovės, nei išskirtinės privilegijos – tik laisvė. Šiandien esame laisvi. Džiaukimės laisve, branginkime ją ir tvirtinkime kasdieniais savo darbais, kaip tai darė Nepriklausomybės Akto signatarai. Tegul visuomet Vasario 16-oji būna mūsų laisvės ir nacionalinio orumo šventė“, – iškilmingai kalbėjo susirinkusiems valstybės vadovė D.Grybauskaitė, užmiršdama pridurti, jog tų laikų politikai turėjo daugiau padorumo. Dabarties gi politiniai veikėjai – vieni maudosi materialinėje gerovėje, kiti naudojasi privilegijomis, o treti mėgaujasi laisve, nors jau seniai turėtų būti už grotų!..
Kai kurie tautiečiai, išreikšdami savo pilietinę poziciją, internetinių portalų komentarų skiltyje bandė oponuoti Prezidentei D.Grybauskaitei. Štai, pilietis Jonas P., neslėpdamas nusivylimo šiuolaikine Lietuva, pasiuntė tautiečiams tokią žinutę – SOS:
 
Jonas P., 2010 02 16 16:01
 
DEMAGOGIJA. Istorijos neužbrauksi. Prieš 92 metus Lietuvai užteko DVIDEŠIMT Tautos šviesuolių, idant jie nusakytų lietuvių Tautai kelią. Šiandien, deja, jau reikia 141 „šviesuolio”, kad sugriautų ir sunaikintų Lietuvos valstybę!..
 
335

Demagogijos viršūnė: „Nepriklausomybės aktas – laisvės dokumentas inspiravo ir 1990-ųjų Kovo 11-osios aktą – šiuolaikinės, modernios Lietuvos pamatą“. Kokią šiuolaikinę, modernią Lietuvą šiandien mes turime?!.. Ar kas nors Tautos atsiklausė: kokią valstybę, kokią santvarką norime kurti. Įgrūdote nuogus, aklus, basus, „brandžiame” socializme gyvenusius žmones (gal dar prisimenate: „dabartinė mūsų karta gyvens komunizmo sąlygomis“?..) į laukinio „kapitalizmo” džiungles – ir kapstykitės...
Apie kokią mistinę vienybę mes galime kalbėti? Kas ir su kuo turėtų vienytis: prabangoje, šiltnamio sąlygomis gyvenantys kaliniai (belickai, vertelkos) su patiltėse, šiukšlynuose ir šiluminėse trasose gyvenančiais laisvais Lietuvos piliečiais; tie patys kaliniai su likimo valiai paliktomis jų aukomis, nužudytų vaikų tėvais, broliais, seserimis; po teismus tampomos vaikelius pagimdžiusios motinos su nuo sovietmečio teismuose „tebedirbančiais“ teisėjais; kedofilai su pedofilais ir juos palaikančiais prokurorais; per 20 metų milijardieriais tapusieji lubiai, numavičiai, marcinkevičiai, stoniai su 300 tūkstančių oficialiai registruotų „laisvų“ bedarbių; laisvos Lietuvos žemes susigrobę žiemeliai su bežemiais „runkeliais“?!.. JŪS VISI VIENYKITĖS, o mes, valdžioje esantys, vogsime, tvirkinsime mažamečius vaikus, atostogausime Tailanduose, parceliuosime valstybės turtą, griausime ir naikinsime valstybę!.. Ne apie tokią vienybę šiandien reikia šūkauti, bet visu balsu rėkte rėkti: LIETUVOS VALSTYBĖ PAVOJUJE. GELBĖKITE!..
 
 
 
336

Kritikas, 2010 02 16 21:54
 
Vasario 16-toji, šventa diena kiekvienam Lietuvą Tėvynę mylinčiam ir šią dieną nesiverčia liežuvis politikuoti. Tačiau bėgu šiandien į sueigą prie Signatarų namų, pro Vyriausybės rūmus ir Vinco Kudirkos paminklą. Žmonės fotografuoja, šalia bėgioja vaikai, o prie paminklo – nė gėlelės, vienui viena žvakelė ir ta pati užgesusi, visai kaip mūsų sielos!.. Net širdį suspaudė. Neskaičiavau, turbūt, dešimtį kartų šiandien skambėjo Lietuvos himnas – Tautinė giesmė, o jos autorių deramai pagerbti ne tik mes, net Vyriausybė prie savo slenksčio pamiršo... Nesiteisinu, tai ir mano kaltė, bet nejučia braunasi pragaištingi klausimai: gal ir Lietuva, kaip ir jos dainius, tėra jau seniai pamiršta dekoracija? Argi dėl tokios Lietuvos tiek kraujo pralieta? Ar Vyriausybė ir kitos valdžios tėra tik tam, kad mokesčius rinktų ir juos švaistytų, jei nesugeba sniego pusnių net šventinėse vietose išsklaidyti?.. Gal Lietuvą šiandien kausto ne sunkmetis ir žiema, o tik žiemos šaltis ir pusnys mūsų sielose?.. Atleiskit už nešventines mintis, bet tylėti nebegalima, stingulys ir cinizmas pastaruoju metu pasiekė neleistinas ribas ir jau atėjo laikas Pavasario šauklį kviesti!.. Per ilgą žiemą labai daug prisnigo, matyt, bus didelis potvynis...
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
337

 
Kaip priedą prie knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ pateikiame ir 2001 metais leidykloje „Gairės“ išėjusios Liudo Dambrausko knygos „Kovo 11-osios tragizmas: Mūsų valstybingumo keliai ir šunkeliai“ pilną tekstą. Paspauskite ant knygos viršelio.