Liudas Dambrauskas
 
KOVO 11-OSIOS TRAGIZMAS
Mūsų valstybingumo keliai ir šunkeliai
 
 
I
 
1990 metų kovo 11-osios data simbolizuoja ne tik 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, bet ir pačios Tarybos Sąjungos griūtį. Būtų klaidinga tvirtinti, kad lietuvių tauta tarybiniais laikais prarado valstybingumo troškimą. Vasario 16-osios akto sužadinta tauta išliko gyva. Tačiau tarybiniai laikai užsitęsė pusšimtį metų, per kurį išaugo nauja karta. Ši karta formavosi visai skirtingoj aplinkoj negu jų tėvai. Įgyti šeimoje moralės ir tautiškumo principai ne tik prieštaravo brukamai mokykloje tarybinei ideologijai, bet buvo laikomi antivalstybiniais. Jau nuo pat mokyklos suolo bolševikinė mokykla formavo mokinių elgsenoj dviveidiškumą, politinį prisitaikėliškumą, savanaudiškumą. Taip tarybinis režimas suformavo naujo kosmopolito tipą – homo sovieticus, kuris sudarė tarybinės Lietuvos valdininkijos branduolį, pagal turinį atitinkantį visus komunistinės nomenklatūros reikalavimus. O komunistinė nomenklatūra buvo ta Tarybų Sąjungos jėga, kuria rėmėsi diktatūrinis režimas, palaikantis skelbiamoj beklasėj visuomenėj klusnią vergiško darbo valstybę. Taip tarybinis režimas suformavo naujo tipo pilietį, paversdamas jį beteisės visuomenės darbo jėga. Piliečiai tapo įteisintais valstybės nuosavybės vergais, turinčiais priverstinę pareigą į darbą. O priverstinis darbas, kokioj formoj jis būtų brukamas, nėra nei kūrybingas, nei našus, ir ta valstybė būna pasmerkta skursti, kol pati pagaliau suyra.
Žodžiu, diktatūrų egzistavimas paprastai sąlygojamas piliečių išnaudojimu ir jų skurdu. Manyčiau, kad komunistinio režimo krizė glūdėjo nuo pat tarybinės valdžios įsikūrimo, tačiau tuo metu komunistų jėga primesti piliečių socialinės nelygybės pašalinimo būdai išalkusiai, nuskurdusiai, carizmo paniekintai liaudžiai buvo artimesni negu miglotų buržuazijos ideologų pažadai.
1917 metų revoliucijos padariniai įspėja ir dabartinius naujai besikuriančių valstybių politikus, kad socialinė nelygybė yra lėto veikimo bomba. O jeigu yra bomba, vadinasi, ji gali kiekvienu momentu sprogti... Šiandieną vargu ar kyla abejonių dėl Tarybų Sąjungos griūties priežasčių. Tarybiniai ideologai, sunaikinę caro režimą paties caro sukurtos socialinės priespaudos bomba, patys iš caro režimo klaidų nepasimokė, o sukūrė savo režimo nomenklatūrai ir biurokratijai klestėti dar didesnę skurdinimo ir žmogaus teisių pažeidimų valstybinę struktūrą, negu buvo caro laikais.
Tokiu būdu Tarybų Sąjungos griūtis buvo neišvengiamas visuomenės vystymosi dėsnis, kuris turėjo anksčiau ar vėliau įvykti. Todėl galbūt nereikėtų pervertinti atskirų asmenybių įnašo į tarybinės imperijos demokratėjimo procesus, privedusius prie komunizmo žlugimo. Tai buvo neišvengiama.
Be abejo, negalima neigti istorinių asmenybių reikšmės, kurios paprastai gali pagreitinti arba sulėtinti politinių evoliucijų eigą. Jau pačioj Komunistų partijoj brendo demokratijos poreikis, kurį diktavo krašto ekonominė krizė ir visiškas nusivylimas tarybiniu socializmu. Bandymas M. Gorbačiovo „perestrojka“ gelbėti pačios Sąjungos imperinį vienalytiškumą, sukuriant autoritarinio režimo ir demokratijos hibridą, ne tik nestabilizavo tarybinės sistemos išlikimo, bet pagilino jos politinę krizę. Šiek tiek pravėrus geležinės uždangos langą į demokratiją, buvo neįmanoma nepajausti šviežio vakarietiško oro. Tarybų Sąjungos politinės reformos atsidūrė prieš dilemą: arba dar daugiau griežtinti planinės ekonomikos kontrolę, arba pasirinkti laisvosios rinkos modelį. Išgirtoji tarybinio socializmo planinė ekonomika savo pasiektais rezultatais pati save demaskavo ir jos laikymasis galėjo išprovokuoti karinį socialinį sprogimą. Tačiau perėjimas prie laisvosios rinkos reikalavo naujos valstybinės politikos, kuri nesiderino su autoritariniu režimu, vadinasi, ir su CK monopoliu. Įvyko tai, kuo mažai kas tikėjo. Be kraujo praliejimo CK buvo priverstas atsisakyti išskirtinio neklystančio organo teisių valstybėje.
Žodžiu, taip buvo išjudintas KP monolitas – tarybinės valstybės stabilumo pagrindas. Silpnėjant komunistų diktatui, tarybinėse respublikose ėmė reikštis tautinės priespaudos išsivadavimo ženklai. Ypač galinga tautinio atgimimo banga palietė Pabaltijo respublikas. Reikėtų pažymėti istorinės reikšmės įvykį, kai Lietuvos komunistai, vadovaujami Algirdo Brazausko, pirmieji Sąjungoj pasiskelbė savarankiška Lietuvos partija ir išėjo iš Tarybų Sąjungos komunistų partijos sudėties. Kiek vėliau Lietuvos komunistų pavyzdžiu pasekė ir kitų respublikų komunistai. Žodžiu, komunistinis monolitas subyrėjo ir pati Sąjunga neteko rišamosios medžiagos. Susidarė palankios istorinės prielaidos tarybinėms respublikoms siekti ne tik ekonominio, bet ir visiško politinio savarankiškumo.
Įsikūręs 1988 metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis turėjo visiškai skirtingą tikslą negu M. Gorbačiovo „perestrojka“. Sąjūdis aiškiai siekė ne tik ekonominio, bet ir politinio savarankiškumo, kuriame brendo aiškus nepriklausomybės atkūrimo idėjos realizavimas. 1939-ųjų metų Molotovo-Ribentropo pakto protokolai tapo vieši, kurie tam tikra prasme visam pasauliui praskleidė Pabaltijo kraštų tragedijos uždangą. Tarybinio režimo ekonominė krizė privedė Sąjungą prie valstybinio bankroto. Griežtai valstybės kontroliuojamas planinis ūkis buvo bejėgis konkuruoti su laisvąja Vakarų rinka. Didėjantis pragyvenimo lygio skirtumas tarp Rytų ir Vakarų gyventojų buvo viena iš priežasčių, skatinančių atsisakyti tarybinio socializmo. Be to, Vakarų demokratijos įtakoj autoritarinis režimas, kaip prieštaraujantis piliečių prigimčiai, buvo priverstas demokratėti. Todėl tarybinių respublikų demokratėjimo procesai, nežiūrint senosios nomenklatūros priešinimosi, buvo neišvengiami.
Reikia pripažinti, kad ne visos tarybinės respublikos buvo subrendusios demokratiniams pakitimams. Visiškai suprantama, kad demokratinės tradicijos Pabaltijo respublikose buvo ryškiausios, juolab, kad tos respublikos vėliausiai buvo įjungtos į tarybinę orbitą. Jose dar išliko gyvos tautinės tradicijos, pasireiškiančios per disidentinį judėjimą, platesnį vakarietiškos demokratijos supratimą ir nepriklausomybės troškimą. M. Gorbačiovo „perestrojka“, išjudindama komunistinės diktatūros varžtus, tuo pačiu sudarė palankią istorinę prielaidą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui imtis tautinės iniciatyvos 1918 metų nepriklausomybės atkūrimui.
Lietuvos politinį gyvenimą užliejo aklo patriotizmo nuotaikos, kurias be didelių pastangų privatizavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. O į Sąjūdį sugarmėjo įvairių pažiūrų žmonės – nuo sąžiningų Lietuvos piliečių, siekiančių demokratinės nepriklausomybės, iki buvusių aktyvių komjaunuolių, komunistų ir įvairiausio plauko politinių spekuliantų, svajojančių apie asmeninį pasipelnijimą. Nors juos visus jungė tie patys lozungai, propaguojantys bendrą patriotinį tikslą – Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau už tų lozungų slėpėsi kai kurių politikų savanaudiški siekiai.
Sąjūdžio veikloje ypatingą aktyvumą tuo metu parodė buvusi tarybinė nomenklatūra. Partinė biurokratija, apsivaliusi nuo politinių kalinių ir disidentų įtakos, tapo pagrindiniais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo „įkvėpėjais“, vėliau save be jokios gėdos įvardiję nusipelniusiais signatarais, užėmę valstybės valdyme „profesionalių“ politikų vaidmenį.
Taip susiklostė to meto politinė situacija, kad „atgimimo sąjūdžio“ daugumą sudarė tarybiniais laikais išugdyti „dalykiniai“, pakankamai korumpuoti kadrai, kurių prisitaikėliškumo uoslė buvo ženkliai tobulesnė už eilinių Lietuvos gyventojų. Pajautę laisvosios rinkos pranašumą prieš planinį tarybinį ūkį, jie sušvytėjo savo politiniu išradingumu, paversdami pačią turtingiausią tarybinę respubliką skurdžių kraštu.
Manyčiau, išvengti politinių klaidų, pereinant iš autoritarinio režimo į demokratinį, praktiškai buvo neįmanoma. Tačiau jų reikšmė ir gausumas priklauso nuo piliečių politinio subrendimo, ko mums ir stigo. Naujos demokratinės valdžios organizavimą patikėjom savanaudžiams, karjeristams, buvusiems tarybinio režimo kolaborantams, kurie savo aktyvumu užpildė politinę aplinką. Jie, atsidūrę beveik tuščioje politinėje erdvėje, rūpinosi ne tiek naujos valstybės ateitim, kiek savo asmenine gerove.
Šiandienės mūsų nesėkmės ir skurdas daug kam kelia abejonių Kovo 11-osios Akto to meto patriotinių siekių nuoširdumu. Ar tai buvo tarptautinės reikšmės dokumentas, atkuriantis 1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvos valstybingumą, ar savanaudžių politikų Lietuvos žmonių apgaulės aktas? Ano meto istorinių įvykių analizė kelia rimtų abejonių dėl Kovo 11-osios Akto tarptautinės reikšmės.
Tiesa, kai kas bando net 1918 metų Vasario 16-osios Aktą sumenkinti. Atseit Vasario 16-osios Aktas buvo paskelbtas pavienių asmenų – Tarybos, o ne Seimo iniciatyva. Suprantamas superpatriotų norai išrasti naują valstybingumo atkūrimo datą. Tą norą pagimdė brangiai kainuojančių apsišaukėlių signatarų armija.
Teisiniu požiūriu 1990 m. Kovo 11-tos Aktas nieko naujo nepaskelbė, o tik patvirtino 1990 m. vasario 7-osios LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, kad Lietuvos buvimas TSRS sudėtyje neteisėtas ir negaliojantis. Žodžiu, atmesta ir paneigta 1940 m. klastotė apie neva savanorišką Lietuvos įstojimą į TSRS ir jau atliktas aiškus teisinis aktas, atkuriantis 1918 metų Vasario 16-tosios Akto nepriklausomybę.
Kovo 11-osios Akto autoriai nepasižymėjo jokiais išskirtiniais nuopelnais, galbūt išskyrus tai, kad daugelis jų buvo tarybinio režimo rėmėjai ir netgi KGB organų patikėtiniai, o patekę į Seimo išrinktųjų sąrašą ir pasinaudoję paprastų Lietuvos piliečių patriotinėmis nuotaikomis, be gėdos jausmo pasiskelbė save nusipelniusiais „tautos signatarais“. Naujieji signatarai, priartėję prie valdžios lovio, kuklumu nepasižymėjo – susigalvojo sau didesnių nuopelnų, privilegijų, išimčių, už ką būtų galima sau pasiskirti sklypus, ordinus, solidžias pensijas, partijų postus, o tarnavimą valstybei pavertė asmenine savitarna, godumu, garbėtroškų tuštybe. Taip pirmasis pagrindinis Kovo 11-osios Akto „nuopelnas“ Lietuvos valstybingumui buvo valstybingumo pavertimas melžiama karve ir suteikimas įvairaus plauko politiniams spekuliantams signataro pažymėjimo, suteikiančio išskirtines teises tą karvę melžti.
Manyčiau, kad Kovo 11-tosios valstybės tragizmo šaknys įsitvirtino jau pačių vadinamųjų signatarų apetituose bet kokia kaina pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Tam buvo sukurtos pseudoteisinės prielaidos organizuotam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų atsiradimui, biurokratijos ir valdininkų valstybinio masto korupcijos įsitvirtinimui.
Prisiminkim organizuotą Lietuvos bankų bankrotą ir valdžios bejėgiškumą bei teisinį nihilizmą išaiškinant Lietuvos žmonėms padalytų suktybių kaltininkus. Ir kas gali šiandieną iš valdžios vyrų išdrįsti mesti akmenį į Lietuvos turčius: babilius, lubius, kakčius, abišalas ir panašius, aktyviai prisidėjusius prie valstybės nuskurdinimo? Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per Kovo 11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą.
Šalia oficialios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąja mafija, kuri lyg ir už įstatymų ribos, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras.
Juodosios mafijos įsigalėjimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir laikinas reiškinys, o dėsningas teisėsaugos organų veiklos bejėgiškumo rezultatas. Žodžiu, atsirado realios sąlygos korupcijai, organizuotam stambiam nusikalstamumui, mafijinių struktūrų įsigalėjimui. Taip susikūrė galinga mafijinė valstybės struktūra, kurios ištakų reikia ieškoti pačioj valdžioj. Įsigilinus į mūsų valdžios praturtėjimą, niekam nekelia abejonių, kad bankų, gamyklų bankrotai, privatizacija – tiksliau prichvatizacija, išpardavimas strategiškai svarbių valstybei objektų („Mažeikių nafta“, Telekomas, elektros „padovanojimas“ Baltarusijai), valstybinių paskolų miglotas panaudojimas – tai atviras valstybingumo griovimas, kuriuo tiesiogiai privalėjo susirūpinti Valstybės saugumo departamentas. Niekas iš valdžios neišdrįso pasidomėti Valstybės turto fondo veikla, kurio vadovai pasakiškų atlyginimų ir premijų pavidalu sėkmingai apvaginėjo valstybę stambiu mastu. Argi ne pasityčiojimas iš mūsų valdžios, kai spaudoj apgailestaujama, kad Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centro veikla nuostolinga, o tuo tarpu direktorius per mėnesį gaudavo 7888 litus, direktoriaus pavaduotoja – 4439 litus, vyriausioji finansininkė – 5754 litus. Še tau ir valstybė! Atviras valstybės biudžeto apiplėšimas, tačiau niekas nepastebėjo nusikaltimo. Tokioj nusikaltėlių terpėj ir Lietuvos teisėsaugos organai, ir Saugumo departamentas jaučiasi teisūs, nes patys nesuinteresuoti kirsti šakos, ant kurios sėdi – juk savo dalį iš valdžios atsiima „sąžiningai“ milžiniško atlyginimo pavidalu.
Žinoma, galima kaltinti šio rašinio autorių už Lietuvos valdininkų orumo negerbimą. Bet kaip užčiaupti bumas tų, kurie kelių šimtų litų atlyginimo negauna keletą ir net keliolika mėnesių. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie neteko darbo, kurių „gerbūvis“ priklauso nuo sąvartynų turtingumo.
Lietuvoje skurdas tapo valstybine vidaus politika, kuri ugdo ne tik žiaurų žmonių nusivylimą, bet ir tautos dvasinį nuosmukį. Šiandieną, norim to ar ne, turime sutikti, kad tarybiniais laikais žmonių rankomis ir prakaitu sukurtas visuomenės turtas dabartinių superpatriotų baigiamas paglemžti. Keista, kad mūsų krašto auksaburniai, gaudami didelius atlyginimus ir premijas, visiškai nejaučia sąžinės graužimo, kad aktyviai dalyvauja krašto apiplėšime. Piliečių mulkinimas, prasidėjęs su Kovo 11-tosios džiaugsmo aktu, įgavo viešą pavidalą. Sąvokos „laisvė“, „nepriklausomybė“, „demokratija“ kai kuriuose visuomenės sluoksniuose tapo pasityčiojimu – keiksmažodžiu. Oi, ir sunku bus ne sykį apgautiems, apvogtiems Lietuvos piliečiams patikėti savo valdžios pažadais, kad ne už kalnų mūsų laukia išsvajotoji Europa ir galinga NATO, kur, atrodo, gyvensime kaip pas poną Dievulį užpečkyje. Ką gi, gražūs pažadai, tik va, ar jie įtikins ne sykį apviltą, apgautą, valdininkų apvogtą visuomenę?
O vis dėlto susimąstykime, atmetę pažadų demagogiją į šalį, ką gali duoti dabartinio ekonominio lygmens Lietuvai Europos Sąjunga. Kiek reali karinė NATO jėga mūsų valstybingumui apginti? Pirmiausia pradėkim nuo to, kiek realios mūsų politikų galimybės patekti į ES ir ko galėtų laukti lietuvių tauta, tapdama pilnateise Europos Sąjungos nare.
Manyčiau, reikėtų nepamiršti 1940-ųjų metų – mūsų nepriklausomybės žlugimo. Tiesa, to meto nepriklausomybės praradimas negali būti tapatinamas su įstojimu į ES. Šį sykį niekas prievarta mūsų nebruka j Europos Sąjungą, ir gyventojams nėra pavojaus būti išgabentiems gyvuliniais vagonais j Sibirą, tačiau lietuvių Lietuvoje mažėja spartesniais tempais, negu tarybiniais laikais. Nors dar mūsų valstybė nėra ES narė, neseniai spaudoje aimanuota, kad kai kurios Europos šalys negali apsiginti nuo nelegaliai atvykstančių lietuvių antplūdžio. Tūkstančiai tokių nelegalų Prancūzijoj, Vokietijoj, Ispanijoj, Italijoj, negaudami darbo, „okupavo“ sąvartynus, organizavo plėšikų gaujas. Padidėjo tuose kraštuose sunkių nusikaltimų, žmogžudysčių. Žodžiu, kol mūsų politikai siekia oficialaus priėmimo į ES, kai kas jau bando Europoj užimti vedančias pozicijas prie sąvartynų. Sunku įsivaizduoti, kas būtų, jei Lietuvos gyventojai laisvai galėtų nardyti Europoje. Todėl neatsitiktinai kai kurios ES narės iš anksto reikalauja 5-7 metams drausti Lietuvos piliečiams savo nedarbo problemas spręsti Europos Sąjungos teritorijoj. Še tau, žadėtoji ES... Tačiau mūsų politikų tokia Lietuvos diskriminacija nejaudina. Artai nesitaikstymas su primetamu Lietuvos gyventojams žemesnės rasės statusu?
Man regis, pasitikėti Vakarų valstybių altruizmu ir žadamos ES ekonominės pagalbos stebuklais būtų tas pats, kas anais – sunkiais lietuvių tautai – laikais maitinimasis panašiomis iliuzijomis apie greitą amerikiečių išvadavimą iš tarybinės priespaudos, kai pasmerkėm mirčiai miškuose patį pažangiausią Lietuvos jaunimą. Atrodo, lietuviškam naivumui ribų nėra, ypač juo sugeba pasinaudoti dabartinės užsienio politikos kombinatoriai, išspausdami sau maksimalią materialią naudą. Tačiau nuo tos naudos eiliniams Lietuvos piliečiams vargu ar bus lengviau. Manyčiau, Lietuva galėtų svajoti apie lygiateisę ES narystę po 15-20 metų ir tik tuo atveju, jei sugebėtų per tą laiką išsilaisvinti iš dabartinių mafijinių struktūrų, turinčių tiesioginę įtaką dabartinei valdžiai.
Nors bandoma įtikinamai meluoti, kad ekonomiškai stiprėjam, tačiau pragyvenimas ženkliai brangsta, nedarbas auga ir toliau. Turint per 20 milijardų įsiskolinimų, vargu ar ES bus pasiryžusi tas skolas padengti. Be to, ekonomistai prognozuoja tų skolų augimą. O kur dar palūkanos – apie 1,5 milijardo?
Nauji įsipareigojimai Europos Sąjungai (narystės mokestis, Ignalinos atominės elektrinės likvidavimo išlaidos) gali po kelerių metų dabartinį įsiskolinimo dydį ženkliai padidinti. Įrodinėti Lietuvos žmonėms, kad Europos Sąjungoj mūsų laukia šviesi ateitis, kai pačioj valstybėj bręsta socialinis sprogimas, yra tam tikra prasme nusikaltimas prieš tautą. Susidaro įspūdis, kad dabartiniai politikai, pradedant Seimu, baigiant prezidentūra, vesdami kraštą prie valstybingumo praradimo, Lietuvos turtų išpardavimo, masinio žmonių nuskurdinimo, tarsi sąmoningai ruošia ateities Grūto parke sau deramą vietą šalia 1940 metų raudonųjų patriotų...
Pažvelkime į Europos Sąjungos ateitį kiek kitu kampu. Iš istorijos žinome, kad Europa nepasižymėjo vieningumu. Gilios nacionalinės tradicijos, aštrios teritorinės problemos, skirtingos kultūros ir atskirų valstybių tikslai, net iki šiol vykstanti kai kurių religijų kova už erdvę Europą daugiau skaldo, negu ją vienija. Kita vertus patikėti vieninga Europos Sąjungos ekonomine programa dargi prieštarauja laisvosios rinkos logikai, kur pagrindą sudaro konkurencija. O tokioj konkurencijoj nei pasigailėjimo, nei moralės negali būti. Varomoji jėga – tik pelnas. Įsivaizduokime Lietuvą, dalyvaujančią pragyvenimo lygio varžytinėse tarp kitų Europos Sąjungos narių. Lietuviams lieka tik stumdytis prie šiukšliadėžių bei sąvartynų arba užimti patogesnę elgetavimo vietą Europos didmiesčiuose.
Jau dabar ryškėja kai kurių valstybių nepasitikėjimas Europos Sąjungos struktūra. Juk tai brangiai kainuojanti biurokratinė institucija Europos centre, išlaikoma mokesčių mokėtojų lėšomis. Istorijos faktai patvirtina, kad panašios sąjungos išvis yra neilgaamžės, ypač kai „suklijuotos“ iš mažų ir didelių valstybių. Maža tauta praranda ne tik savo mentalitetą, bet ir teritoriją.
Neatrodo, kad lenkų „meilė“ Lietuvai nuo Liublino unijos būtų visiškai išblėsusi. Todėl lenkai su entuziazmu palaiko Lietuvos įstojimą į ES, nes tai atvertų duris be karo ir kraujo kolonizuoti ne tik į Vilniaus kraštą, bet jie neatsisakytų prasiskverbti ir iki Klaipėdos uosto. Juk tai sena lenkų svajonė.
Nesuprantamas mūsų politikų optimizmas, sakyčiau, daugiau panašus į avantiūrizmą, kai sukuriamas Europos Sąjungos mitas, panašus į brolių Grimų pasakų turtingą laimės šalį. Galbūt tai mūsų skurdžiams skaudančių dantų užkalbėjimas. Vienuolika metų Lietuvos visuomenė begėdiškai maitinta pažadais vargu ar susižavės naujų pasakų autoriais. Žinoma, būtų galima Lietuvos įstojimą į ES pateisinti neišvengiamu asimiliacijos procesu, su kuriuo susiduria mažos tautos, patekusios į didžiųjų globą. Tačiau ar verta skubėti į Europos tautų mėsmalę – ES? Atsargumas šiuo atveju gėdos nedaro.
Be abejo, nedėkingai paliečiau kiekvieno lietuvio patriotizmą, sugebėjimą rasti tautinio išlikimo jėgų pačiais sunkiausiais laikais. Atseit, kas gali bandyti sumenkinti lietuvių tautos išlikimą prieš laisvų tautų siaubą – bolševizmą? Ką gi, nenorėčiau savųjų menkinti, tačiau galbūt nereikėtų pervertinti dabartinio patriotizmo. Sutinku, kad lietuviai gana kantriai ir vieningai atlaiko nuoskaudas, masinius persekiojimus, tačiau laisvės, demokratijos jie per daug nevertina. Regis, Lietuvos išeivija, lyginant su tarybinių laikų Lietuva, gyveno laisvame pasauly – nejautė nei skurdo, nei priespaudos. Ir kas iš jų vaikų liko po 50 metų?
 
II
 
Kaip mes Europos Sąjungą bedabintume, vis dėlto reikėtų būti politiniu trumparegiu, kad joje nepastebėtume mažų, ekonomiškai silpnų valstybių suvereniteto praradimo pavojaus. Žinoma, tokioms valstybėms, kaip Danija, Belgija, Liuksemburgas ir kitoms, pasiekusioms panašų ekonominį lygmenį, šis pavojus ženkliai mažesnis, tačiau Lietuvai, per vienuolika nepriklausomybės metų mūsų valstybininkų nuskurdintai ir į ekonominį liūną įklampintai, skverbimasis į Europos Sąjungą daugiau panašus į valstybingumo likučių laidotuves negu tautos gerovės kūrimą.
Iš esmės pasirenkamas marionetinis politinis judėjimas. Abejojančius Europos Sąjungos stebuklais bandoma nuraminti; atseit tai ekonominė, o ne politinė sąjunga ir joje agresyvių bei savanaudiškų siekių negali būti. Gaila, kad šiais laikais ne politika ekonomikai vadovauja, o priešingai. Suvereniteto praradimas per ekonominius ryšius dar pusė bėdos, ypač mažai valstybei jis neišvengiamas, tačiau kai šis praradimas reiškiasi per mūsų valstybės žemės bei pelningų objektų nusavinimą, tai tampa pavojingu ne tik valstybingumui, bet ir tautinės kultūros išsaugojimui bei tęstinumui.
Paprastai valstybingumą lemia tautos branda, todėl dvasinių vertybių išsaugojimas yra mažos tautos išlikimo garantas. Šiuo metu savanaudžių politikų įtakoj Lietuvos gyventojai tapo savotiškais įkaitais. Vyko ir toliau tebevyksta eilinių Lietuvos gyventojų skurdinimo politika. Susikūręs apgaulingu būdu turtuolių luomas puikiai jaučia pavojų iš tų, kurie yra ne sykį apgauti. Vargu ar galima tikėti stebuklinga ES galia, kai tos Sąjungos propaguotojų bei organizatorių patriotizmas „kvepia“ dideliu pasipelnymu. Regis, neseniai savo kailiu patyrėm vienos sąjungos skonį. Tiesa, ji mums buvo primesta prievarta, tačiau joje tauta gebėjo išsaugoti tautinį mentalitetą. Reikia manyti, Europos Sąjungoj prievartos nejausime, tačiau ar nebus ženkliai pavojingesnė mūsų išlikimui vakarietiška demokratija, kurioje mes užimsime antraeilių Europos piliečių vaidmenį? O tai rimtas pavojus, kad toks pažeminimas ne vieną jaunuolį lietuvį paskatins išsižadėti savo protėvių genties. O ką jau kalbėti apie mūsų tautinės kultūros tęstinumą!
Už daug ką Rytų kaimyną galime kaltinti, tačiau vargu ar jis kaltas už dabartinės nepriklausomos Lietuvos ūkininkų skurdą, masinį nedarbą, įvairiausių nusikalstamų grupuočių (tiek legalių, tiek tariamai šešėlinių) šeimininkavimą. Laukinio demokratinio kapitalizmo daigus importavome iš Vakarų. Sunku patikėti, kad ėriuko kailyje vilkas pakeistų savo prigimtį. Atseit, Europos Sąjungoj žadamos Lietuvos ūkininkams dotacijos suteiks jiems tvirtą ekonominį pagrindą konkuruoti Vakarų laisvoj rinkoj. Iš kur toks kilnus dosnumas!? Mažai kas susimąsto, kad tos žadamos dotacijos – tie patys Lietuvos gyventojų pinigai, patekę į Europos Sąjungos biudžetą už mūsų pačių narystę. Reikia manyti, kad narių įmokos ne tik padengia Europos „labdaringas dotacijas“, bet ir didelė dalis tų įplaukų pasilieka pačioj Europos Sąjungoj brangiai kainuojančio biurokratinio aparato išlaikymui. Nekelia abejonių, kad ir parazituojančių valdininkų, prisidengiančių Europos Sąjungos veikla, ženkliai padaugės.
Dabartiniam Lietuvos ūkininkui žadamos Europos Sąjungos dotacijos primena sunkiai sergančiam siūlomą klizmą. Padės – nepadės, bet nors skurstančiam ūkininkui viltį suteiks. Didelio proto nereikia, kad suprastume, jog Lietuvos žemės ūkiui lenktyniauti su našia vakarietiška technologija nėra jokių perspektyvų. Sunku bus įtikinti Lietuvos kaimietį, kad jo kolega vakarietis, pats sukdamas galvą, kur parduoti žemės ūkio produkcijos perteklių, bus suinteresuotas Lietuvos ūkio progresu. Ar nebus Lietuvos ateitis Europos Sąjungoj – usnimis apleista žemė?
Kai kas iš Lietuvos politikų mano, kad geriausia išeitis žemę parduoti Vakarų piniguočiams. Žodžiu, uždirbtume eurų, o žemės niekas iš Lietuvos neišsiveš. O kad ją valdys vokietis, lenkas, o gal ir turtingas rusas ar čigonas, kokia čia bėda – nereikės praradusiems žemę lietuviams ieškoti turtų Europos Sąjungos šiukšliadėžėse ar kovoti dėl geresnės vietos sąvartynuose, nes darbą gaus pas naują jo žemės savininką. Nevaidinkim politikoj aklų kačiukų ir prisiminkim, kaip žydai įkūrė savo valstybę. Ten irgi prasidėjo nuo arabų žemių supirkimo. Ir niekas iš arabų tos žemės neišsivežė, ji liko Palestinoj, tik be palestiniečių. Šiandieną ir žydai, ir arabai lieja kraują už tą žemę. Ar neatsitiks panašus vaizdelis su Lietuva, kai be kraujo ir be karo neteksime savo protėvių palikimo, kur kiekviena pėda apšlakstyta tos žemės gynėjų krauju?
Susižavėjo Lietuvos politikai, ypač kai kurios artimos, sakyčiau, giminingos jiems mafijos struktūros užsienio investicijų „labdara“. Gink Dieve, neprieštarauju sąžiningų investicijų atėjimui į Lietuvos ekonomiką. Tačiau turime nepamiršti, kad kiekviena investicija suinteresuota ne humaniškumu, socialiniu to krašto teisingumu, o kuo didesniu pelnu, kurį paprastai stengiasi praryti turtingieji. Tai natūralus laisvos rinkos kapitalizmo dėsnis – turtingieji ir toliau turtėja, nes pinigai daro pinigus, o skurstantys toliau skursta, nes skurdas yra bejėgis kovoti su kapitalizmo išdaigom. Tokiu būdu, kalbant apie investicijų naudą Lietuvos piliečiams, ypatingai svarbus yra jų skaidrumas ir sąžininga investicijų pelno kontrolė, ko Lietuvoje iki šiol nebuvo ir dar nematyti. Galbūt dabartinių užsienio investitorių atėjimą į Lietuvą būtų teisingiau pavadinti strategiškai svarbių valstybės ūkio objektų skubiu išpardavimu.
Neneigiu, kad tame nešvariame versle kai kas iš mūsiškių į savo kišenes ir milijonus susikrovė, tačiau Lietuvos gyventojai nuo to patyrė tik skurdo gilėjimą. Įsitikinome savo kailiu per Telekomo, „Mažeikių naftos“, kitų strateginių objektų privatizaciją. Monopolininkais tapę naujieji šeimininkai tuoj pat parodė savo nagus – pakilo kai kurių paslaugų kainos net keleriopai, nemažai darbininkų atsidūrė gatvėj. Dar gražiau, kai „Mažeikių naftos“ gamybinius nuostolius įsipareigojo padengti ne gamyklos savininkas, o valstybė. Ir tokias valstybės bei gyventojų apiplėšimo sąlygas sukūrė Lietuvos derybininkai. O kad amerikiečių derybininkai savęs nenuskriaustų, juos konsultavo buvęs Ministras pirmininkas, Kovo 11-osios signataras Aleksandras Abišala. Keista, kad nei aktyvi Abišalos komjaunuolio praeitis, nei dabartinė politinė veikla nesukėlė jokių įtarimų Lietuvos saugumo departamente.
Žodžiu, iš minėtų faktų nesunku susidaryti šiokį tokį vaizdą, kas mūsų laukia Europos Sąjungoj. Gal nereikėtų savęs kvailinti ir tikėti kai kurių žurnalistų naivumu, kad tik Europos Sąjunga nubrauks mūsų milijardinius įsiskolinimus ir apmokės vargšams Lietuvos ūkininkams už ačiū paimtą jų produkciją. Nereikėtų savęs apgaudinėti, kad Europos Sąjunga padės likviduoti Lietuvoje bedarbių problemą. Lietuvoje nedarbas jau pasiekė kritinę ribą. Nors oficialiai skelbiama apie 13 proc. bedarbių, tačiau neoficialiai, ir tai visi pripažįsta, nedarbas kai kuriose vietovėse jau pasiekė 25-30 proc.
Susimąstykime, ar nesame socialinio sprogimo išvakarėse? Nedarbas ir išsvajotoje Europos Sąjungoje yra skaudi jos socialinė rykštė, žinoma, ne tokiu laipsniu kaip Lietuvoje. Laisvos konkurencinės rinkos sąlygomis nedarbas turi tendenciją tik didėti, nes tai sąlygoja naujų, našių pramonės technologijų pažanga. Tikėtis mūsų bedarbiams gauti darbo Europos Sąjungoj yra beviltiška, nes pastaroji, kaip minėjau, linkusi keletą metų išvis neįsileisti mūsų darbininkų.
Turime su širdgėla sutikti, kad per vienuolika metų mūsų nepriklausomybė tapo daugiau simbolinė, sakyčiau, bolševikinio auklėjimo komjaunuolių išviršinio kailio keitimu į patrauklesnį ir kartu naudingesnį apdarą. Deja, ir čia galimybės ribotos. Todėl mūsų politikai, įklampinę kraštą į skurdą, kito išsigelbėjimo kelio nemato kaip ES ir NATO. Tačiau ar tai išsigelbėjimas? Jeigu taip, tai tik tų, apsukriųjų, kurie jau pajuto, kad ne tiek svarbu, ar pateksime į Europą, ar ne, bet jau vien pačios idėjos propagavimas užtikrina jiems ženkliai sotesnį gyvenimą ir saugesnį užnugarį. Euroentuziastas mane ramino, jeigu lietuvių tauta per 50 metų nepalūžo Tarybų Sąjungoj, tai Europos Sąjungoj jai žūti jokio pavojaus nėra. Ten juk laisva visuomenė, priverstinių darbų nėra. Ką gi, gal ir teisus euroentuziastas – ten laisva visuomenė. Tik va alkanam bedarbiui iš tos „laisvės“ menkas džiaugsmas.
Manyčiau, kad Europa išvis stovi didelių socialinių reformų kelyje. Tačiau ar tų reformų užteks taikiai sukurti socialiai orientuotą laisvąją rinką, parodys ateitis. Atrodo, Europos socialdemokratai iškėlė socialiai orientuotos laisvosios rinkos problemą neatsitiktinai, nes joje sociologai mato pačios Europos išsigelbėjimą. Kitas kelias galėtų Europą privesti prie globalinio karo. Tačiau neatrodo, kad monopolinis kapitalizmas, iš prigimties būdamas agresyvus, egoistinis, antisocialinis, be kovos pasitrauktų iš pasaulinės rinkos arba aktyviai imtųsi dalyvauti Europos socialinių problemų sprendime.
Manyčiau, kad Europos Sąjungos ideologai turi kilnių tikslų – ieškoti naujų žmonijos bendravimo formų, nukreiptų sukurti stabilią ekonominę sąjungą, maksimaliai išsaugančią laisvosios rinkos principus. Tačiau sakoma, ir pragaras gerais norais grįstas.
Marksizmas turėjo nemažai socialiai svarbių sprendimo elementų, bet kas iš jo išėjo, kai jo teiginiais ėmė spekuliuoti padugnės ir kriminaliniai nusikaltėliai? Panašiai atrodo Europos Sąjungos idėjos mūsų nešvarių politikų rankose, kurie vien iš Europos Sąjungos propagavimo susikūrė sau ir savo šeimoms puikų šiltnamį. Sunku įsivaizduoti laisvosios rinkos sąlygomis stabilią ekonominę sąjungą iš valstybių su skirtingomis kultūromis, pragyvenimo lygmenimis, tautinėmis tradicijomis. Tokia Sąjunga bus panaši į mėsmalę, kurioj mažų valstybių su žemu pragyvenimo lygiu vaidmuo bus bereikšmis.
Vargu ar galima tokiai tautų mišrainei pranašauti ilgaamžiškumą. Būtų naivu įtikinėti, kad Europos Sąjungoj neims tarp savęs varžytis įvairių tautų nacionalistinės tendencijos. Panašios nacionalistinės tendencijos sugriovė galinga kariuomene ir milžinišku represijos aparatu remiamą kosmopolitizmo tvirtovę – Tarybų Sąjungą.
Reikia manyti, Europos Sąjunga, susikūrusi demokratiniais pagrindais, tokio represinio užnugario neturės, o demokratiniais pagrindais susikūrusios sąjungos gyvybingumą slopins kiekvienos narės nacionaliniai interesai ir vidiniai ekonominiai nesutarimai, kurie ir sąlygos Europos Sąjungos ilgaamžiškumą.
Sąjungai iširus vargu ar visos jos narės sugebės atgauti visišką valstybingumą. Bent Lietuvai, turint omeny jos prasiskolinimą ir žemą ekonominį lygmenį, be to, matant intelektualinio potencialo nutekėjimą į Vakarus, vargu ar pavyktų išsaugoti valstybingumą. Bėgdami nuo rusų meškos galime patekti į Vakarų šakalų gerklę. Ar nebus Lietuvos vardas palaidotas užmirštų išmirusių Europos tautų istorijos kapinyne? Vis dėlto verta apie tai susimąstyti.
Apie kokį valstybingumą ateity galėsime svajoti, jeigu kaip tauta būsime ištirpę Europos Sąjungoj – praradę savo identiškumą. Tarybinių laikų komjaunimo išugdyti dabartiniai politikai niekuomet nejautė sentimentų tautai, todėl be širdgėlos linkę svetimiems parduoti ne tik kraštui gyvybingus ūkio objektus, žemę, bet ir krašto suverenitetą paaukoti naujiems šeimininkams.
Manyčiau, Arvydo Juozaičio (Kauno diena, 2001 06 01) įspėjimas, jog „lietuvis turėtų nepamiršti, kad NATO ir visos kitos sąjungos – laikinos; kad lietuvio uždavinys – netapti labiau laikinam už sąjungas“, labai teisingas, ypač kai mūsų politikų taip aklai propaguojamas brangiai mums visiems kainuojantis vajus už įstojimą į NATO tampa visuomenei sunkia ekonomine našta.
Dauguma gyventojų į tą vajų nekreipia dėmesio arba jį laiko kai kurių mūsų politikų laikinu pakvaišimu. Tačiau NATO aljanso propagavimas, man regis, ne vien politika, o kai kam rimtas, sakyčiau, pelningas verslas, melžiantis mūsų vargano biudžeto milijonines sumas. To verslo autoriai suvokia, kad vien šūkiai: „Lietuva be NATO – Lietuva be ateities!“ arba „Į NATO aukštaičiai, į NATO žemaičiai, į NATO visa Lietuva!“ – tai tik pigios propagandos muilo burbulai, kuriais NATO aljanso narių nesuviliosi. Jeigu nėra tarptautinėj arenoj Lietuvos kaip rimtos valstybės, tai apsukrūs politikai siekia prieš NATO šeimininkus nors apgaulingu valstybės įvaizdžiu atsipirkti.
Regis, taip neseniai buvome Tarybų Sąjungos sukurtos komunistinės propagandos įvaizdžio aukomis. Žinome, ką reiškia įvaizdis ir kuo jis skiriasi nuo tikrovės. Tarybinė imperija tik per KP sukurtą įvaizdį ir subyrėjo.
Matyt, iš to meto politikų rezultatų mūsų valdžios vyrai nepasimokė, kai bandoma Lietuvos žmones apgaudinėti, kuriant valstybę iš įvaizdžių, kurie kraštui ne tūkstančius, o milijonus kainuoja. Prisiminkime Vytauto Landsbergio ir kitų diplomatų pompastiškas, brangiai kainuojančias keliones po užsienį. Atseit, jie ten šildėsi prieš saulę ne savo malonumui, o kūrė Lietuvos įvaizdį. Arba nuostabų Lietuvos paviljoną Hanoverio parodoj, kainuojantį per 20 mln. litų. Juk tai Lietuvos įvaizdis, tačiau kokį tikrą vaizdą gali susidaryti užsienietis, sužinojęs, kad per 40 proc. gyventojų gyvena skurde ar ant skurdo ribos, kad per metus apie 1,5 tūkstančio savižudžių ir tuo skaičium pirmaujam visoje Europoje, kad apie 13-20 proc. bedarbių, kad socialinės problemos paliktos savieigai, kad mokslas gyventojų daugumai darosi nebeįkandamas, kad nemokama medicina jau tapo sergančiųjų prabanga, kad organizuotas nusikalstamumas ir kyšiai tapo valstybinės santvarkos atributu. Ir kaip mūsų politikai panašius vaizdelius savo sąžinėje derina su kuriamais užsieniečiams įvaizdžiais?
Su kokia propagandine pompa buvo nušviestas NATO Parlamentinės Asamblėjos renginys Vilniuj! Buvo nusikalbėta iki visiškos nesąmonės, kad Asamblėjos sesija – didžiausias tarptautinės reikšmės įvykis – diplomatų laimėjimas Lietuvoje per pastaruosius 10 metų. Atseit, keli šimtai užsienio delegatų iš įvairiausių valstybių įsitikino, kad Lietuva ne skurdžių kraštas, o visai normali demokratinė valstybė, kur ir viešbučių aukštos klasės yra, ir puikių restoranų, kuriuose turėjo progos įsitikinti ne tik lietuvių nuoširdumu ir dosnumu, bet ir tarybinių laikų palikimu – vergiškumu. Atrodo, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir jo pavaduotojas pulk. Jonas Gečas savo patirtį, įgytą anais laikais ruošiant panašius aukšto lygmens sutikimus Maskvos draugams, be priekaištų panaudojo NATO Parlamentinės Asamblėjos dalyviams.
Suprantama, pastarieji neliko skolingi – korespondentams negailėjo komplimentų ir nieko nereiškiančių pažadų, kurie renginio organizatoriams sukėlė patologinę ekstazę. Tik va eiliniai Lietuvos piliečiai kraipė galvas pasipiktinę ir nesupratę, koks čia mūsų diplomatų laimėjimas, kai milijonai litų, galima sakyti, suelgetauti iš jų kišenės, leidžiami vėjais tik tam, kad sukurtų užsieniečiams turtingos valstybės įvaizdį. Tuo tarpu mokytojai negauna laiku atostoginių, mokyklos laukia remontų, ūkininkai už savo produkciją ir toliau pažadais maitinami, sąvartynai apgulti skurdžių ir badaujančių, socialinės problemos paliktos spręsti patiems pakaruokliams ir kriminaliniams nusikaltėliams.
Valdžios apvogtai, nuskurdintai Lietuvos visuomenei siūlomas gelbėjimosi ratas – NATO karinė sąjunga. Žodžiu, Lietuvos valstybės išsigelbėjimas ne už kalnų – čia pat. Reikia tik oficialaus NATO pakvietimo. Mūsų politikams per Parlamentinės Asamblėjos sesiją Vilniuje su „Stiklių“ restorano personalo pagalba „pavyko“ įrodyti, kad Lietuva ne tik įvykdė visus aljanso reikalavimus, bet kai kuriuos net viršijo.
Žodžiu, šūkiai: „NATO Lietuvos valstybingumo garantas“, „Mes be NATO nenurimsim“ tapo dabartinės valdžios politikų ne tik pasididžiavimu, bet ir pelningu verslu. Mūsų „proto vyrai“ suvokia, kad NATO aljansas seniai jiems pakvipo pelningu patriotizmu. Tačiau tokio patriotizmo propagavimas lietuvių tautai, ypač šiuo metu, vargu ar pateisinamas. Taip ir neaišku eiliniams Lietuvos piliečiams, nuo ko ruošiasi NATO apginti mūsų valstybę.
Tiesa, Vytautas Landsbergis ne sykį oficialiai įspėjo apie gresiantį mums pavojų iš Rytų. Rytų baubas tapo pagrindiniu užsienio politikos arkliuku, kurio paslaugomis gana išradingai naudojasi NATO propaguotojai.
Gaila, kad V. Landsbergis, save laikantis neklystančiu politiku, nepastebi ženkliai pavojingesnių Lietuvos valstybingumui baubų negu jo mėgstamasis iš Rytų. Nedarbas, skurdas, nusikalstamumas, gyventojų nusivylimas – tai ne išgalvoti, o realūs baubai, su kuriais kiekvieną dieną susiduriam.
Atrodytų, kad NATO entuziastai laisvę ir demokratiją supranta savaip – pagal asmeninius išskaičiavimus. Apie kokį valstybingumo garantą gali eiti šneka, jei pats valstybingumas tarnauja tik valdžios kastos praturtėjimui ir juodosios mafijos interesams! Apie kokią laisvę ir demokratiją gali svajoti bedarbiai, skurdžiai, pusiau badaujantys pensininkai, kurie tų pačių politikų, šaukiančių už įstojimą į NATO, buvo nuskurdinti ir tapo jų įkaitais.
Norim to ar ne, turim pripažinti, kad dabartinės valdžios demokratijos, socialinio piliečių teisingumo modeliai valstybingumo neįtvirtina, o priešingai – pakerta piliečių pasitikėjimą juo. Valstybė, vos pradėjusi nepriklausomybės kelią, ėmė pūti iš vidaus. Kiek galima žmonėms smegenis „pudrinti“ apie gresiantį išorės priešą, kai eiliniai piliečiai nesaugūs savo namuose. Šešėlinio nusikalstamo pasaulio atstovai ima kontroliuoti ne tik valstybės ekonomikos vystymąsi, bet ir valdžios darbą. Ar tai nėra sąmoninga valstybės politika – nematyti korumpuotų valdžios atstovų plėšikavimo?
Atrodo, kad valdžiai paranki beveik bejėgiška policijos bei prokuratūros padėtis – atseit, nėra lėšų. Tuo tarpu karinėms struktūroms asignacijos didinamos. Karininkų aukšti atlyginimai ir jų išskirtinė padėtis valstybėje kelia ne be pagrindo gyventojų pasipiktinimą. Regis, užtenka vienos naštos – gausios parazituojančių valdininkų armijos. Per ją gyventojų dauguma murkdosi skurdo liūne, tuo tarpu valdžia veržiasi į NATO, kur prisidės naujų išlaikytinių kasta.
Taip ir peršasi nemaloni mintis: o gal už taip ugningai piniguočių propaguojamo NATO aljanso slepiasi dabartinės valdžios baimės strategija? Politiniai aferistai negali būti tikri savo ateitimi, tad visai natūralu, kad NATO struktūroje mato savo apsaugą nuo galimų socialinių neramumų krašto viduje.Tačiau pastariesiems vertėtų žinoti, kad NATO aljansas yra Europos politinio ir karinio stabilumo garantas, o ne valstybių vidaus žandaras. Europos taikos stabilumą tegali laiduoti tik normalūs valstybiniai santykiai tarp Rytų ir Vakarų.
Karinės sąjungos, kad ir kaip jos save dabintų, nepasitarnauja kaimyniniams valstybių santykiams. Juolab, kai NATO priešo įvaizdžiu buvo Tarybų Sąjunga. Šis priešiškumas ir nepasitikėjimas NATO aljansu stebimas Rusijoj ir po tarybinės imperijos subyrėjimo.
Suprantama, jei aljanso priešo įvaizdžiu ir toliau lieka Rusija, vadinasi, NATO plėtimasis ir artėjimas prie Rusijos sienų taikos labui nepasitarnautų, o tik paskatintų Rusijos ginklavimąsi ir nepasitikėjimą. Vakarų politika suvokia, kad taikos palaikymas dabartinėje Europoje neįmanomas be normalių valstybinių santykių su Rusija, todėl NATO strategai, plėsdami savo įtaką, vargu ar rizikuos ir bus linkę Rusijai lipti ant nuospaudų. Kaip pavyzdys gali būti Vakarų toleruojama Kaliningrado karinė bazė, kuri, niekam ne paslaptis, yra ne tik Damoklo kardas virš mūsų galvų, bet ir parako statinė, galinti lengvai sprogti Europos centre, ypač jei Rusijos ir Lietuvos santykiai nebus draugiški.
Manau, kad po 50 metų rusų laikinos globos Vakarai galėjo priversti juos palikti Karaliaučiaus sritį, tačiau, atrodo, dėl šventos ramybės to klausimo tarptautinėje plotmėje net nekėlė. Tokį Vakarų nuolaidžiavimą Rusijai galima įvairiai interpretuoti, tačiau šitaip buvo išsaugotas status quo su naująja Rusija. Dargi kuriant įvaizdį iš įvairiausių pažadų sunku taip naiviai galvoti, kad aljansui santykiai su Lietuva svarbesni negu su Rusija ir kad Vakarai nereaguos į Rusijos samprotavimus dėl mūsų pakvietimo į NATO.
Prezidento Valdo Adamkaus pastangos įtikinti Rusijos prezidentą Putiną, kad „kiekviena suvereni valstybė turi teisę pasirinkti saugumo sistemą tokią, kuri jai tinka“, atrodo ypatingų prieštaravimų lyg ir nesusilaukė, tačiau prezidentas Vladimiras Putinas vis dėlto papildė: „Nestiprinti savo saugumo kitų valstybių saugumo sąskaita“. Žinoma, dabar lieka įtikinti prezidentą Putiną, kad NATO karinis blokas jo valstybei jokio pavojaus nekelia, o pagal mūsų krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teigimą, Lietuvos įstojimas į NATO dargi stabilizuotų pačios Rusijos padėtį. Tokiais teiginiais vargu ar pavyks įtikinti rusus, kad Lietuva veržiasi į NATO ne tiek skatinama savų interesų, kiek „meile“ kaimyninei Rusijai.
Paprastai politiniam naivumui ribų nėra, ypač kai jis atskiriems politikams naudingas. Sunku patikėti, kad Rytų kaimyną pavyktų įtikinti gerais NATO norais. Reikia manyti, kad Rusijos valstybės Dūmoje neratifikuota dar 1997 metais pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sienos sutartis taipgi gali turėti neigiamos įtakos Lietuvos įstojimui į NATO. Viena aljanso sąlygų naujai stojančioms narėms yra būtini normalūs tarpkaimyninių valstybių santykiai. Vargu ar galima laikyti juos tarp Lietuvos ir Rusijos normaliais, jei nebus sutvarkyti sienų klausimai.
Reikia nepamiršti ir prezidento Džordžo Bušo diplomatinio atsargumo, ypač šiuo metu, kai jam, siekiančiam Europoje įgyvendinti priešraketinės gynybos planą, geri santykiai su prezidentu Putinu ypatingai svarbūs. Todėl tikėtis Pabaltijo kraštams pakvietimo į NATO aljansą labai maži šansai. Prezidentas Bušas vargu ar norės aštrinti santykius su Rusija, juo labiau kai Pabaltijo valstybių karinis potencialas Amerikai mažai reikšmingas.
Žinoma, niekas mūsų „superpatriotams“ nedraudžia galvoti, kad Pabaltijo valstybės kada nors bus pakviestos į NATO kandidačių sąrašą. O kas toliau? Lietuva kandidate gali būti dešimt, dvidešimt ir daugiau metų. Prieš tokį „kandidatavimą“ greičiausiai ir prezidentas Putinas per daug nesišiauš. O Vakarams gali būti šiokia tokia nauda – ypač pasinaudojant konfliktinėse situacijose ženkliai pigesnėmis lietuvių karių paslaugomis.
Žodžiu, iš šalies stebint kai kurių mūsų politikų „superpatriotizmą“, prisimenama kaip gaidžio, besivejančio vištelę, logika (iš anekdotų pasaulio): pavysiu, nepavysiu – bent sušilsiu. Matyt, NATO šalininkai panašiai mąsto, tik gal praktiškiau: pateksim ar nepateksim į NATO – menkas nuostolis, svarbu, kad apčiuopiamos asmeninės naudos jau dabar turim.
Vadinamieji Lietuvos valstybės gynėjai jaučiasi kaip inkstai taukuose. Aukšti karininkų atlyginimai, „dalykiniai“ pasivažinėjimai po Vakarus, parodomosios karo veiksmų pratybos, ištaigingi vakarietiški viešnamiai, aukščiausios klasės viešbučiai, sotūs valstybiniai priėmimai, ir visa tai už lietuvių dirbančiųjų grašius.
Įdomu, ar apie tai susimąsto Amerikos pilietis gen. Jonas Kronkaitis ir krašto apsaugos ministras, buvęs aktyvus komjaunimo veikėjas Linas Linkevičius? Atrodytų, tai jų ir panašių „superpatriotų“ sąžinės reikalas, tačiau jei ta spekuliacija NATO korta neaštrintų mūsų santykių su Rusija.
Žinoma, Rusija mums neuždraus po nosim jai kaišioti NATO kortą: atseit, esame suvereni valstybė, tad ką norim, tą ir darom. Bet, mūsų nelaimei, ir Rusija – suvereni valstybė ir jei ji užsigeis užsukti mums naftos, dujų kranus, dar daugiau padidins mūsų įvežamų prekių muitus, NATO aljansas tų nuostolių nekompensuos ir neįsakys jai mūsų atsiprašyti. Regis, turim sutikti, kad sąmoningas aštrinimas santykių tarp Rusijos ir Lietuvos gali būti ne tik nuostolingas, bet ir pragaištingas.
Pagaliau pabandykime visus samprotavimus, keliančius abejonių dėl Lietuvos įstojimo į NATO aljansą, atmesti ir susikurti Lietuvos, tapusios NATO nare, ateities vaizdą. Pirmiausiai, sunku įtikėti, kad Lietuvos valdžios politika, sukūrusi krašte socialinį terorizmą, įstojus kraštui į aljansą pasikeistų ir taptų gyventojų gerovės nešėja. Yra rimtas pavojus, kad po NATO skėčiu dar drąsiau ir įžūliau imtų jaustis kai kurios politinės grupuotės. Ar tokia valstybė gali būti vieninga ir monolitinė politinės krizės metu? Paprastai skurdas ir gyventojų socialinė nelygybė patriotizmo ir pareigos ginti savo kraštą nežadina.
Pagaliau – kilus kariniam konfliktui tarp Vakarų ir Rytų, mes taptume pačiu pavojingiausiu karo židiniu – taikiniu pirmiems smūgiams. Vakarų gynybos strategijoj būtume pasmerkti žūčiai. Ir šiuo atveju, kur mes įsivaizduojame save lygiateise NATO nare, nematyti jokių perspektyvų.
Manyčiau, Lietuvos politikams laikas atsipeikėti ir pereiti nuo piliečių sąmonės plovimo fantastiniais įvaizdžiais prie valstybinio gyvenimo realijų. Bandymas ignoruoti kasdienybę ir nematyti krašto socialinių problemų reiškia nejausti žlugimo pavojaus mūsų valstybingumui.
Didžiausia nelaimė, kad Lietuvos diplomatai valdžią pavertė pelninga verslo šaka. Sunku patikėti, kad dabartinis vajus už įstojimą į NATO, į ES būtų sužadintas politikų patriotizmo. Reikia manyti, kad pastarieji puikiai suvokia meškos patarnavimą valstybei. Kas galėtų paneigti Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų darbuotojų asmeninį suinteresuotumą, kai ten pakišų, priemokų ir išlaidžių renginių pavidalu nusėda tūkstančiai litų į europatriotų kišenes.
Reikia suprasti, kad ir NATO būstinėje Briuselyje biurokratai suinteresuoti organizacijos plėtra: tai ir naujas finansavimas, ir daugiau etatų, ir kelionių. Apskritai visos, ir tarybinės, ir kapitalistinės organizacijos, kai jos išlaikomos biudžeto, linkusios plėstis savaime, nepaisydamos kraštų ir tautų interesų. Tai amžinas dėsnis. Todėl jas turi varžyti referendumais reiškiama tautų valia ir daryti tai, kol nevėlu.
Sprendžiant mūsų valstybingumo likimą turėtų galutini žodį tarti Lietuvos žmonės. Per vienuolika nepriklausomybės metų mūsų valdžia savo pareigų nepateisino ir neteko pasitikėjimo, todėl negali nei Seimo, nei ministrų kabineto, nei Prezidento vardu spręsti visų Lietuvos žmonių likimo.
Vakarų ryklių ekonominė pagalba primena mums tarybų šalies „brolišką ranką“. Šiandienei Lietuvai, atsikračiusiai bolševikinės globos, ne mažiau pavojinga yra nežabota ekonominė Vakarų ekspansija, siekianti mus paversti bespalviais kosmopolitais. Šita tendencija mums gali būti pražūtinga. Todėl kritišką dabartinės Lietuvos valdžios vertinimą ir priešinimąsi jai galbūt reiktų suprasti kaip augantį piliečių sąmoningumą – geriau turėti savą, neapsikrėtusią kosmopolitinėmis idėjomis valdžią, negu laukti svetimųjų malonės ir globos. Tačiau ar mūsų visuomenė priaugusi turėti tikrąją savo valdžią, pasižyminčią politikų morale, dora ir sąžiningumu?
 
III
 
Kovo 11-osios parlamentarai, įvardiję save signatarais, atrodo, visiškai nesuvokė valstybės paskirties arba sąmoningai užprogramavo sau asmeninio pasipelnijimo verslą. Kiekviename žingsnyje dabindami savo elgseną demokratija, kuri nusikalstamame pasaulyje prilygo anarchijai, mūsų valdžia įsivaizdavo esanti valstybės kūrėja. Tačiau demokratija nėra valstybinė santvarka, o tik piliečių mąstymo ir gyvenimo būdas, pripažįstantis visų žmonių lygybę prieš įstatymą nepriklausomai nuo įsitikinimų. Todėl iš atkūrusių Lietuvos valstybingumą politikų, kurie buvo baigę komjaunimo ir komunistų partijos auklėjimo mokyklas, negalėjom laukti demokratijos brandumo, nes pastarieji buvo paveikti tarybinės aplinkos. Todėl po vienuolikos metų mūsų nepriklausomybės žodis „demokratija“ valdžios lūpomis skamba kaip demagogija.
Ar galima laikyti demokratine tokią valdžią, kuri tarnauja tik turtingųjų ir asmeniniams valdžios interesams, kai skurdas ir konstituciniai pažeidimai įteisinti valstybės mastu, kai eilinių piliečių saugumas priklauso nuo nusikaltėlių, kai pensininkai, sukūrę valstybės gėrybes, pasmerkti lėtai skurdžių mirčiai!?
Mūsų socialinius prieštaravimus lydi ne tik ekonominis chaosas, bet ir dvasinis visuomenės nuosmukis. Turime būti realistai ir pripažinti, kad per visus tarybinius laikus mūsų jaunimo dvasinio ir moralinio degradavimo tempai buvo ženkliai lėtesni negu per šiuos nepriklausomybės metus. Mūsų keliaklupsčiavimas prieš Vakarus veda prie tautinio identiškumo praradimo ir vakarietiško nužmogėjimo. Pornografija, prostitucija, prekyba vaikais, narkomanija, AIDS plitimas, korupcija – tai Vakarų kultūros „perlai“.
Komunistinio režimo daigai, tarybiniais laikais giliai įleidę šaknis į mūsų mąstyseną, negalėjo staiga išnykti, tad jų neišvengė ir partijos, kurios kūrėsi antidemokratinėje visuomenėje – politinėje tuštumoje, susidariusioje po Tarybų Sąjungos subyrėjimo. Buvę tarybiniai aktyvistai, pirmieji pajautę naujų politinių vėjų kvapą, tapo aktyviausiais Vakarų „kultūros“ platintojais ir vakarietiško tipo partijų steigėjais, kurie, pasinaudodami pereinamojo laikotarpio chaosu, sugebėjo uzurpuoti Lietuvos valdžią.
Iš šalies stebint mūsų valstybinį gyvenimą, atrodytų, kad iki idealios demokratijos beveik nieko netrūksta. Turime laisvą spaudą, laisvus rinkimus, piliečių niekas neprievartauja – ką nori, tą ir renka. Ir dėl politinių partijų skaičiaus negalime skųstis – jų jau per akis. O pasiklausius politinių partijų priešrinkiminių pažadų, atrodytų, kad Lietuvoje po kiekvienų rinkimų sukuriamas rojus. Tik bėda, tuo rojumi ne visi vienodai gali pasinaudoti. Vieni savo kailyje nebetelpa, kiti murkdosi skurde, treti, nerasdami išeities, ieško nusiraminimo pakaruoklio kilpoje.
Lietuvos žmonės, išvarginti bolševikinės diktatūros, lengvai patikėjo atkuriamos nepriklausomybės šūkiais, ypač partine demokratija. Tiesa, eiliniai Lietuvos gyventojai gana greitai savo kailiu patyrė, kad partijų demokratija – tai tik priedanga eilinių piliečių mulkinimui, tačiau neprarado vilčių – bus nauji rinkimai, ateis į Seimą, į valdžią nauji žmonės, viskas pasikeis į gera.
Ir taip praėjo mūsų nepriklausomybės vienuolika metų. Seimo sudėtis keitėsi, vyriausybės mainėsi, tačiau visus juos, atėjusius naujai į valdžią, jungė bendras bruožas – gobšumas – noras per trumpesnį laiką praturtėti.
Jau pirmomis nepriklausomybės dienomis buvo užprogramuota parazituojanti, brangiai biudžetui kainuojanti viena iš valstybės valdymo institucijų – Seimas. Seimas yra būtina valstybės valdžios dalis, leidžianti įstatymus. Niekas tam ir šiandieną neprieštarauja. Tačiau pats gyvenimas parodė, kad Lietuvai Seimas, turintis 141 narį, yra ir per didelis, ir per brangus. Pagal mūsų Seimo narių lankomumą užtektų 61 ar 71 atstovo. Paprastai Seimo posėdžiuose dalyvauja apie 40-60 atstovų. Ir pastarieji rimtų posėdžių metu vieni snaudžia, kiti laikraščius skaito. Žodžiu, tie vaizdai, kuriuos kartais parodo per televiziją, Seimo autoritetui nepasitarnauja, todėl ir jo reitingas tarp gyventojų vienas iš žemiausių. Reikia nepamiršti, kad apie 60 proc. Seimo atstovų apsiriboja tik atlyginimo atsiėmimu ir įvairiausiais pasivažinėjimais su Seimo komandiruotėmis po užsienį. O kiek kainuoja kiekvieno Seimo atstovo papildomos išlaidos jo išlaikymui – butas, transportas, patarėjų algos ir panašiai! Kiekvienas Seimo atstovas gyvena pagal savo ir šeimos poreikius. Žinoma, ir tie poreikiai kitokio lygmens, kaip daugelio eilinių piliečių.
Žodžiu, sumažinus Lietuvos Seimą per pusę, ne tik sutaupytume per 100 milijonų litų, bet ir jo darbą pagerintume – mažiau girdėtume tuščių, demagoginių, populistinių diskusijų, primenančių turgaus moterėlių sąskaitų suvedimą. Tačiau iki šiol niekas iš Seimo atstovų neišdrįso rimtai pasiūlyti sumažinti renkamų Seimo atstovų skaičiaus, nors asmeniniuose pokalbiuose kai kurie nebando prieštarauti. Aišku, kad tokio Seimo leidžiami įstatymai negina eilinių piliečių interesų, o tarnauja atskirų mafijinių grupių įsitvirtinimui. O Seimo atstovai, kieno jie būtų – pozicijos ar opozicijos – patekę prie valdžios lovio pagal principą: „Burna, nebūk durna, mokėk loti, būsi soti“, naudojasi savo rinkėjų naivumu ir toliau savo pažadais užkalbinėja jų skurdą.
Pirmieji Seimo rinkimai parodė, kad demokratizacijos žingsniai, ypač po 50-ties metų tarybinio smegenų plovimo, buvo sunkūs ir komplikuoti. Mūsų politiniai judėjimai tarsi pirmieji blynai tam tikra prasme buvo prisvilę. Politinės partijos, pasivadinusios skardžiais pavadinimais, siekė vieno ir to paties tikslo – bet kokia kaina patekti į Seimą. Tarybinio mentaliteto politikai, prasiskverbę į partijų lyderius, savo asmeninius interesus kėlė aukščiau už valstybės reikalus.
Tai negalėjo likti be pasekmių: augo piliečių susipriešinimas, o kartu ir atskirų grupuočių apetitas kuo naudingiau pasinaudoti tarybiniais metais darbo žmonių sukaupto turto dalybomis. Jau Seimo atstovai, kovo 11-tąją pasiskelbę save atkuriamos nepriklausomybės signatarais, įteisino valdžios grobuoniškų siekių „nekaltumą“. Gyventojams vietoj laisvės, demokratijos Kovo 11-tosios valdžia pasiūlė skurdo ir nepasitikėjimo rytojumi alternatyvą.
Šiandieną politiniai demagogai bando partijų gausumu apibūdinti mūsų demokratijos brandumą. Tačiau, deja, negalime didžiuotis partijų gausumu, jei nė viena iš jų (gal tik socialdemokratai bando kurti demokratinės partijos įvaizdį) neturi nei patirties, nei tradicijų. Kai kurios iš jų jau užsirekomendavo kaip stambių valstybinių aferistų grupuotės, privedusios kraštą ne tik prie skurdo ir ekonomikos kracho, bet yra pasiryžusios Vakarams įkeisti Lietuvos suverenitetą bei valstybingumą.
Per vienuolika valstybingumo metų įsitikinome, kad mūsų politikams Lietuvos žmonių reikalai rūpėjo tiek, kiek jie buvo naudingi atskiroms verslo grupuotėms susikrauti solidų kapitalą arba įsitvirtinti šešėlinėms mafijinėms struktūroms. Tačiau mūsų nepriklausomybės atkūrėjai neiškrito iš dangaus. Jie patys save pagimdė politinių partijų terpėje ir tapo tituluotais „tėvynės mylėtojais“ – signatarais, partijų lyderiais, tautos gelbėtojais.
Nors visi naujieji „superpatriotai“ skelbė tėvynės meilę, tačiau tas patriotizmas praktiškai atstovavo nusikalstamų grupuočių, kurios jas finansavo per rinkimus, interesams. Regis, kai lindome iš bolševikinės diktatūros replių, įsivaizdavome demokratinę visuomenę be prievartos, be politinių spekuliacijų, be privataus bei valstybinio kapitalo priespaudos. Pasirodo, nei politinių grupuočių gražbylystė ir jų gausumas, nei laisvi rinkėjai, nei patys rinkimai dar negarantuoja valstybinės santvarkos demokratijos.
Reikia svarbiausio – demokratinės visuomenės, kuri negimsta staiga, o yra iš kartų į kartas ilgo auklėjimo ugdoma. Ypač sunkiai leidžia demokratijos daigai šaknis į visuomenę, savo mentalitetą išugdžiusią antidemokratinėse sąlygose. Tokia naujoji visuomenė, nors save laikanti demokratine, patekusi į savanaudžių politikų globą, tampa plėšriojo kapitalizmo įkaitu.
Stebint mūsų valstybingumo „įsitvirtinimą“ – augantį dėsningą eilinių piliečių skurdą, lengvai pastebimos to plėšriojo, antisocialinio kapitalizmo pastangos įsitvirtinti demokratinėse valdžios struktūrose. Valdžios keičiasi, tačiau gyventojų būvis tik blogėja, valstybės skolos pasakiškai auga.
Įdomu tai, kad padėties praktiškai nekeičia nei patys rinkimai, nei Seimo atstovų kaita, kuri praeina su tokia propagandine pompa, tarsi būtų aukščiausios demokratinės formos išraiška. Tačiau ta išraiška tampa Seimo rinkimų spektakliu – pasityčiojimu iš vienos svarbiausių piliečių teisių – teisės dalyvauti rinkimuose. Tiesa, pati teisė dalyvauti rinkimuose lyg ir nepažeidžiama, tačiau ta teisė dar negarantuoja rinkimų demokratiškumo.
Nesunku pastebėti, kad ji turi dvi pagrindines nuostatas: teisę balsuoti ir teisę rinkti. Vienos kurios nors nuostatos pažeidimas pažeidžia ir mūsų teisės esmę. Mes savo teisę išreiškiame per mišrią rinkimų sistemą: balsuojama už atskirus asmenis ir partijų sąrašus. Tačiau kandidatų parinkimas į Seimą yra politinių partijų, tiksliau, jų lyderių prerogatyva. Rinkėjui tik paliekama teisė už siūlomą kandidatą ar partijos sąrašą balsuoti ar nebalsuoti.
Galbūt gilias demokratines tradicijas turinčioms valstybėms proporcinė rinkimų sistema ir tinka, tačiau tik ne mums, nes mūsų politinės partijos valdomos autoritariniais pagrindais. Praktiškai rinkimų sąrašai priklauso nuo valios partijos lyderių, kurie paprastai puikuojasi sąrašo pradžioje.
Lietuvoje per vienuolika metų susiformavo amžinų Seimo atstovų kasta. Reikia suprasti rinkėjo pasipiktinimą, kai jis, norėdamas išrinkti atstovaujantį jo interesams atstovą, privalo balsuoti už visą sąrašą, nors tame sąraše yra tokių, kurie ne sykį jį apvylė.
Per vienuolika valstybingumo metų įsitikinome, kad tarybinės „demokratiškiausios“ demokratijos genai, šiek tiek pakeitę formą, savo turiniu ne tik prisitaikė prie naujos aplinkos, bet ir sukūrė vakarietiškos demokratijos įvaizdį, kuriame šviesi mažų tautų ateitis bandoma įsivaizduoti didžiųjų, turtingųjų valstybių mėsmalėje.
Lietuvių tautai užteko išbandymų – ko jai nesiūlė Rytų ir Vakarų geradėjai, siekiantys internacionalizuoti, kosmopolitizuoti, globalizuoti mūsų sąmonę. Pasirodo, išlikę lietuviški genai, net apkrėsti tarybinio kosmopolitizmo bakterijomis, gebėjo išsaugoti savo prigimtį, tik va po tarybinio kosmopolitizmo epidemijos mus ištiko nauja tos epidemijos mutacija.
Matyt, tarybinis internacionalizmas ne tik neišsigimė, bet ėmė reikštis vakarietiškos demokratijos terpėje tarybinio internacionalizmo recidyvu. O šis recidyvas tampa pavojingesnis už tarybinį.
Tiesa, naujos formos kosmopolitizme mažiau fizinės prievartos, tačiau savo kailiu patyrėme, kad politinė santvarka, primesta tautai smurtu ir jėga, mažiau pavojinga už vakarietišką globalizaciją, padabintą laisvosios rinkos demagogija. Niekas tarybinio laikotarpio negali pateisinti už žmonių deportaciją, tačiau dabartinė statistika skelbia: pokario metais ištremta daugiau kaip 150 tūkstančių Lietuvos gyventojų, o nuo 1991 m. kovo mėn. Lietuvą (jau laisvą!) paliko per 200 tūkstančių žmonių, neskaitant čia nužudytų ir savižudžių.
Atrodo, vakarietiškos globalizacijos dar kaip reikiant nepradėjom įsisąmoninti, o jau pradiniai rezultatai aiškiai kalba, kas gali lietuvių tautą ištikti po 10-20 metų. Nereikės laukti nė penkiasdešimtmečio jubiliejaus paminėjimo naujoj Europoj, nes jau būsime patys save paaukoję Europos Sąjungos labui.
Tik vienintelė viltis, kad pati Europos Sąjunga ne amžina. Ir kuo ji greičiau subyrės, tuo daugiau vilčių mažoms valstybėlėms išlikti joje dar nesuvirškintoms.
Manau, šiandieną mąstančiam lietuviui nekelia abejonių, kad mūsų valstybingumu naudojasi tam tikros nusikalstamo pasaulio grupuotės. Kuo galima paaiškinti fenomenalų politini reiškinį, kai per 11-ka valstybingumo metų valstybę alina, piliečius mulkina vienuolikos vyriausybių kaita?
Toks reiškinys tegalimas tik valstybėje, kurioj vadinamasis pilietinis visuomenės sąmoningumas primena avių bandą. O kad normalių piliečių visuomenė taptų avinų banda, reikėjo profesionalių dresuotojų, sugebančių iliuzijomis, pažadais, demagogija palaikyti apvogtų, nuskurdintų valstybės piliečių viltį į ateitį.
Tačiau kiekviena viltis, ypač politinė, maitinama tų pačių aferistų, praranda hipnozės galią ir ji miršta. Štai kur mūsų vyriausybių kaitų paslaptis! Per tariamą vyriausybių krizę galima vėl piliečiams žadėti, kai ką kaltinti, o svarbiausia – toliau mulkinti visuomenę, kol pastaroji įsitikina, kad valstybiniame gyvenime ir toliau ji yra kvailinama. Per 11-ka valstybingumo metų mūsų naujieji politikai šį meną puikiai įsisavino.
Aišku, kad vyriausybių kaitos valstybės gerovei nepasitarnauja. Nors naujoji vyriausybė ateina su naujais pažadais, tačiau nuo tų pažadų piliečių padėtis paprastai nepagerėja, o dažnai tik pasunkėja.
Tačiau kai kam, matyt, vyriausybių kaitos scenarijai yra ir naudingi. Tam tikros politinės grupuotės, atstovaujančios savo rėmėjų interesams, patekę prie valdžios lovio, paprastai nesnaudžia – kombinuoja, kas dar galima iš neišparduotų valstybės resursų „dalykiškai“ privatizuoti. Tačiau valstybės resursai eina į pabaigą. Reikia ieškoti naujų resursų, teikiančių vilčių mūsų politikams nors keletą metų pagyventi vakarietiškai.
Ir kas gali paneigti dabartinių politikų asmeninį įžvalgumą, kai už „vakarietišką saulę“ nesibodi paaukoti tautinį suverenitetą. Dargi paskutinėj (11-toj) vyriausybės krizėj, pagrindinis šurmulys užvirė ne tiek dėl valstybės socialinių problemų sprendimo, kiek dėl siekių patekti j ES ir NATO aljansą. Žodžiu, tarybinio internacionalizmo išugdyti mūsų politikai, atrodo, per daug nesivaržydami savo patirtį diegia ir į euroatlantinės integracijos įvaizdžio pagal tarybinį modelį kūrimą.
Nors vienuoliktos vyriausybės krizė žiniasklaidos darbuotojų buvo ruošiama nuo pat R. Pakso ministrų kabineto sudarymo, tačiau ši propaganda eilinių Lietuvos žmonių nejaudino. Pastarieji per 10 metų laisvosios spaudos buvo jau tiek „užgrūdinti“, kad iš vyriausybių kaitos kažko stebuklingo nelaukė. Atvirai parazituojanti valdžia buvo netekusi eilinių žmonių pasitikėjimo. Todėl ir R. Pakso Vyriausybės krizė daugiau atrodė privati negu valstybinė, nes jos eiga buvo suinteresuotos tam tikros turtuolių, kovojančių už monopolines teises, grupuotės.
Reikėtų pastebėti, kad dvyliktos Vyriausybės sudaryme buvo ir tam tikrų naujų elementų. Prie valdžios lovio pirmą sykį pateko socialdemokratai, nuolat kritikavę visas valdžias. Galima sakyti, skaudų politinį smūgį patyrė daugumos politinių intrigų iniciatorius Vytautas Landsbergis ir jo vadovaujama Konservatorių partija, padariusi Lietuvos valstybei nepataisomos žalos. Prezidento A. Brazausko pasirodymas premjero kėdėje, sakyčiau, – vilties spingsulė tamsaus tunelio gale.
Be abejo, visa tai buvo pozityvus politinis įvykis varganoj valstybėj. Pirmiausia jau tai, kad Lietuvoje tveriasi socialdemokratinė visuomenė, kuri ima suvokti, kad iki šiol vykdyta dešiniųjų politika buvo Lietuvos visuomenės nuskurdinimo, parazitinės valdininkijos sukūrimo politika. Kitas klausimas, ar Lietuvos socialdemokratai yra pasiruošę socialinėms reformoms? Ne paslaptis, kad ir socialdemokratų gretose yra labai abejotinų asmenybių, užsikrėtusių naudingų postų, karjeros siekimu ir kitais valdžios lovio gėrybių pomėgiais.
Be abejo, Lietuvos socialdemokratų sėkmė rinkimuose – tai A. Brazausko autoriteto nuopelnas. Jo gebėjimas kontaktuoti su plačiąja visuomene daug kam teikia vilčių, kad tik A. Brazauskas gali kraštą išvesti iš dabartinės ekonominės duobės. Bet reikia nepamiršti, kad tie, kurie krašto ekonomiką atvedė prie bedugnės, šiandieną – aukštuose postuose ir yra pagrindiniai vedliai į ES ir NATO aljansą. Jų propaguojama Europos integracija tapo mūsų užsienio politikos pagrindiniu arkliuku.
Kiek ta politika reali, parodys ateitis, tačiau jau dabar aiškėja, kad jos propagavime ima aktyviai reikštis net Vakarų tarnybos, atvirai gindamos agresyvių vakarietiškų investicijų plėtrą Lietuvoje.
Kad ir keista, tačiau dėl tokio mūsų valstybingumo pažeminimo, kai užsienio tarnybos nurodo, ką privalome atlikti ir kas mums draudžiama, kai kurie politikai iš džiaugsmo trina rankas ir linkę jau dabar pasirašyti amžinojo paklusnumo bei ištikimybės aktus Vakarų monopolistų diktatui.
Manau, A. Brazauskui praktiškai ką nors užsienio politikoj pakeisti, kai jis yra sukaustytas griežtais eurointegracijos reikalavimais, vargu ar bus įmanoma. Ne lengvesnė naujojo premjero padėtis vidaus politikoj.
Manau, A. Brazauskas suvokia vidaus valstybinių problemų aštrumą, tačiau vargu ar jis turi strateginį planą iš pagrindų pakeisti mūsų valstybinį gyvenimą. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir įtakoti esančių aukštuose postuose valdžios atstovų mąstymą. Per vienuolika valstybingumo metų įsitikinome, kad sukūrėme korumpuotų, savanaudžių valdininkų valstybę, tarnaujančią siaurų grupuočių interesams. Ir kas sutiks iš tų grupuočių prisipažinti, kad vienuolika metų be gėdos ir sąžinės graužimo gyveno valstybėje parazituojantį gyvenimą? Kas sutiks pirmasis atsisakyti Kovo 11-osios Akto signataro vardo, mūsų naujųjų politikų panaudoto eilinių piliečių mulkinimui?
Manau, naujieji signatarai savo „patriotiniais“ apetitais jau pirmomis valstybingumo dienomis sugebėjo užsikrėsti savanaudiškumu ne tik patys, bet ir sukurti korumpuotos mafijinės valstybės įvaizdį. Apie kokią pilietinę visuomenę gali būti šnekama, jei daugumos valdininkų korupcija, savanaudiškumas tapo teisinėmis nuostatomis įteisinta tradicija.
Kokia gali būti visuomenės pagarba trečiajai valdžiai – Konstituciniam Teismui, jei jo teisėjai oficialiai dalyvauja valstybės iždo švaistyme? Kaip įvardyti mūsų sąlygomis Konstitucinio Teismo mėnesinius atlyginimus – po 12-18 tūkstančių litų? Tai juk oficialus Lietuvos piliečių – mokesčių mokėtojų – reketas! Tuo tarpu A. Kubiliaus Vyriausybės bandymas tokius teisėjų atlyginimus sumažinti buvo tų pačių teisėjų pripažintas antikonstituciniu. Atseit, tai valdžios kėsinimasis į teismų savarankiškumą ir laisvę. Tačiau, kai savo laiku premjeras G. Vagnorius, neatsižvelgdamas į ekonominę krašto krizę, teisėjams atlyginimus keleriopai padidino, niekas iš Konstitucinio Teismo neprieštaravo, kad tai panašu į teisėjų korupciją – valdžios pasikėsinimą į jų nepriklausomybę. Susidaro įspūdis, kad Konstitucinis Teismas, tarsi visiškai nesuvokdamas krašto ekonominių sunkumų, sąmoningai dalyvauja mokesčių mokėtojų pinigų pasisavinime.
Reziumuojant samprotavimus apie mūsų vienuolikos metų politinį gyvenimą, tenka tik pakartoti teiginius, kad valstybės įvaizdžiu, kaip jį bedabintume įvairiausiom tarptautinėm konferencijom bei prabangiais priėmimais, pasigirti negalime, nes eilinių Lietuvos piliečių akyse vaizdas primena valstybę, kurioj vyksta tam tikrų nusikalstamo pasaulio grupuočių varžytinės už savo interesų įgyvendinimą. Todėl plačiai deklaruojamas valstybingumas buvo tik priedanga prieš pilietinę visuomenę, kuri buvo palikta likimo valiai – atskirų pasipelnijimo grupuočių išnaudojimui. Naujai Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar gali valstybė galvoti apie savo ateitį, neturėdama aiškaus strateginio vystymosi plano?
Reikia pripažinti, kad didžiąją respublikos ekonominės veiklos dalį užvaldė grupiniai oligarchiniai interesai, todėl vargu ar galima tikėtis, kad pagaliau jie gera valia pasitrauks ir užleis pozicijas piliečių visuomenei. Ar ieškojimas gelbėjimosi rato Vakaruose nėra tik mūsų beviltiškumo šauksmas? Žinoma, kai kam gelbėjimosi ratas asmeniškai ir padės atsakomybės išvengti, bet valstybę sudaro ne vien „kai kas“, o piliečiai. Įdomu, kiek mūsų dabartiniams politikams rūpi lietuvių tautos išlikimo klausimas?
Socialdemokratų ir A. Brazausko atėjimas į politinę areną teikia vilčių, bet kartu kelia ir abejonių. Ar A. Brazauskas ir socialdemokratai, politinį brandumą įgiję korumpuotoj, savanaudžių valdininkų, žemos politinės moralės ir savanaudžių teisėtvarkos organų aplinkoj, gebės blaiviai įvertinti dabartinę politinę situaciją? Ar užteks jiems pilietinės drąsos ir ryžto?
Šių savybių stokoja ir dabartinis Prezidentas, kuris valstybiniuose reikaluose dažnai jaučiasi kaip supančiotas, užrištom akim, kaip arklys ant ledo, nors artistinių gabumų jam daug kas gali pavydėti, tačiau vien tų savybių neužtenka valstybės galvai.
Tiesa, A. Brazausko reitingas taip paprastų žmonių yra ne tik didelis, bet ir stabilus. Tai savotiška nusivylusių piliečių pasitikėjimo išraiška ir kartu jo palaikymas. Nemanau, kad pačiam A. Brazauskui pristigtų savikritikos, tačiau sunku patikėti, kad jam nedarė ar ateity nebandys daryti įtakos privačių interesų grupuotės.
Žurnalistų aistras sukėlė jo „paslaptinga“ kelionė į Maskvą. Vargu ar ji buvo švari nuo Lietuvos oligarcho B. Lubio interesų. Ar tai blogai, ar gerai, o gal ir visai nereikšminga, tačiau šiuo metu jam, kaip premjerui, ypač jo populiarumui, naudos neatnešė, o apie žalą jis vienas tegali spręsti.
Daug klaustukų kelia A. Brazausko požiūris j Europos Sąjungos bei NATO integraciją. Užsienio reikalų problemos tam tikra prasme nusako mūsų ateities strategiją. Tačiau ar dabartinė strategija – aklas veržimasis į Europos mažų tautų mėsmalę – neprimena 1940 metų J. Paleckio ir A. Sniečkaus Vyriausybės pasirinkto „šviesios ateities“ kelio į Rytus? Todėl naujoji vyriausybė, laviruodama tarp Rytų ir Vakarų, privalo pirmiausia atstovauti lietuvių tautos reikalams, o ne atskirų grupuočių kosmopolitiniams interesams. Iki šiol susidarė įspūdis, kad Lietuvos užsienio politikai ėmė vadovauti ne sveikas protas, o rusų agresyvumo baimės baubas.
Kuriant pavojingų Lietuvai baubų įvaizdį, man regis, visiškai užmirštama (o gal sąmoningai daroma) priminti lenkiškojo baubo pavojų. Jeigu rusiškasis baubas šiuo metu yra daugiau įsivaizduojamas, tai lenkiškasis, įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, taptų realybe, nes po 15-20 metų lenkai be didelio vargo ir be karo paverstų Lietuvos teritoriją Lenkijos katalikiškąja provincija. Jau dabar, esant nepriklausomai Lietuvai, lenkai Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą vykdo atvirai ir kartais agresyviai, trukdydami lietuviškų mokyklų darbui. Manyčiau, A. Brazausko Vyriausybei lenkiško baubo įvertinimas turėtų būti labai rimtu argumentu, kalbančiu apie Europos Sąjungos pavojingumą lietuvių tautos tęstinumui.
Kiek ši Vyriausybė sugebės išsaugoti tautinį mentalitetą, tiek ji bus lietuviška. Manau, socialdemokratų paskelbtas tikslas įgyvendinti socialiai orientuotą rinką skamba solidžiai, tik ar A. Brazausko vyriausybei neteks to pažado įgyvendinimą pradėti nuo elgetos terbos ar pensininko lazdos, nes kitų resursų nematyti. O jeigu dar ir atsirastų privatizuojamų objektų – reikia pirmiau nepamiršti ir valdžios kolegų.
Vienuoliktoji R. Pakso–E. Gentvilo vyriausybė, nerausdama prieš savo rinkėjas, bandė juos įtikinti, kad Lietuvoje gyvenimas jau gerėja. Svarbiausia, tuo „pagerėjimu“ ir Prezidentas įsitikinęs, nes piktai reagavo į naujojo premjero A. Brazausko pareiškimą, kad Lietuvos finansai ypatingai sunkioj krizėj ir nematyti perspektyvų krašto ekonomikai atsigauti.
A. Brazauskas išdrįso Lietuvos gyventojams pasakyti tiesą, kad valstybės užsienio ir vidaus skolos jau viršija 20 milijardų litų. O kur dar apie 1,5 milijardo palūkanų? Tuo tarpu tos skolos išaugo ne per vieną dieną, kraštas buvo vyriausybių klampinamas skolų liūne sąmoningai 11-ka metų, o Prezidentas ir buvusios vyriausybės, tarsi apakę nuo savo atlyginimų, ramino skurstančią visuomenę gyvenimo sąlygų pagerėjimu.
Manyčiau, toks atviras A. Brazausko pareiškimas teikia tam tikrų vilčių, kad pagaliau turėsime Vyriausybę, kuri visuomenės melu bei demagogija nebemaitins.
Sutinku, kad A. Brazauskas iš privilegijuoto Prezidento pensininko statuso pateko į piktų vapsvų spiečių. Tačiau rizikingą politiko kelią jis pasirinko pats, savo valia. Ar tai buvo gyvenimo klaida, ar patriotinis noras sunkiu valstybei momentu jai padėti? Tačiau eilinio piliečio akimis stebint šį A. Brazausko ryžtą ir drąsą, peršasi ir ne visai kilnių minčių: ar už jo pečių nesislepia tam tikrų grupuočių interesai? Bet reikia tikėtis geriausio atvejo.
Žinoma, naujam premjerui teks spręsti ne tik ekonominius, tarptautinius įsipareigojimus, bet tų problemų fone išsaugoti nacionalinės kultūros palikimą, kartu pateikti aiškią, vieningą, gerai apmąstytą tautinės kultūros veiklos programą, kurioj pagrindą turėtų sudaryti jauniausios kartos visuotinis, privalomas švietimas. Tik raštinga, kultūringa, blaivi, tautiškai sąmoninga Lietuva, tapusi Šiaurės Atėnais – tiltu, jungiančiu Rytų ir Vakarų Europos kultūras, gali jaustis taip Vakarų Europos tautų ne tik lygiavertė, bet ir pranašesnė už kitas Europos tautas dvasinės kultūros turtingumu. Reikia nepamiršti, kad tik dvasinės ir moralinės vertybės sąlygoja tautos fizinį atsparumą ir ilgaamžiškumą.
Bijau, kad A. Brazauskas, visą dėmesį sukoncentravęs į globalinės Europos ekonomikos propagandą, netaptų jos vergu. Turėtume nepamiršti ir gerai įsisavinti S. Šalkauskio teiginį: tvirčiausias Nepriklausomybės ginklas yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra, jos intensyvumas. Todėl tokių valstybių ekonominiai pasiekimai pirmiausia turėtų būti panaudoti socialinėms problemoms spręsti ir tautinei dvasinei kultūrai per švietimą ugdyti.
Naujai Vyriausybei ir socialdemokratams teks pagaliau tai suprasti ir politiką grįsti realybe, tai yra siekti gerų kaimyninių santykių tiek su Rytais, tiek su Vakarais. Kaip pamiškėje šauksime, taip miške garsas atsilieps. Be abejo, sunku per tiek metų išaugintą priešiškumą, nepasitikėjimą pakeisti gerais santykiais, tačiau spekuliuodami praeitimi, kurdami baubus, nepriklausomybės stabilumo neįtvirtinsim. Mažos valstybės saugumas daugiau priklauso nuo gerų kaimyninių santykių negu nuo mūsų pačių.
Be abejo, daug kam teko nustebti dėl A. Brazausko požiūrio pasikeitimo į NATO aljansą. Anksčiau jis sugebėjo gana kritiškai politikų peršamą NATO vertinti, tačiau, tapęs premjeru, pasiskelbė jos karštu šalininku. Toks politiko blaškymasis daug ką gali nuvilti, ir A. Brazausko populiarumui nepasitarnaus. Juolab, kad per tą laikotarpį papildomų Lietuvos nepriklausomybės saugumo problemų neiškilo. Atrodytų, kad A. Brazauskui turėtų daugiau skaudėti galvą ne dėl NATO, o kaip pagerinti Vidaus reikalų ministerijos darbą. Vėjais leidžiamos lėšos paradinės kariuomenės išlaikymui galėtų prisidėti prie naujų darbo vietų sukūrimo, krašto ekonomikos sužadinimo.
Lietuvos valstybingumas dūsta nuo įvairiausių parazituojančių valstybinių institucijų. Sukurti dar vieną brangiai kainuojantį kariškių klaną, spekuliuojantį krašto apsauga, sakyčiau, tam tikra prasme yra mūsų valstybės apiplėšimas. Ar sugebės socialdemokratai užkirsti kelią pragaištingam melui, kad Lietuva pagal visus Europos reikalavimus daro milžinišką pažangą ir yra pasiruošusi stoti į ES ir NATO, kai tuo tarpu eilinių piliečių pragyvenimo sąlygos sunkėja, bedarbių armija gausėja? Kurgi ta Lietuvos pažanga? Sąvartynuose? Savižudžių skaičiuje, kuriuo Europoj užimam pirmąją vietą? Pensininkų medicininiame aptarnavime, pagreitinančiame iškeliavimą į Anapilį? O gal beglobių, alkanų gatvės vaikų armijoj? O kaip suprasti savivaldybių skurdą, vedantį į jų bankrotą? Manyčiau, mūsų valstybininkams vertėtų susimąstyti, kad nusikalstamumas Lietuvoje keleriopai lenkia tarybinių laikų kasdienybę.
Įprotis, sakoma, yra antroji prigimtis. Būtų skaudi mūsų tautos tragedija, jei dvyliktosios Vyriausybės premjeras A. Brazauskas vadovautųsi ne politiniu pareigingumu, o buvusių vyriausybių pragaištingų įpročių tęstinumu ir toliau maitintų tautą pažadais.
Galbūt nereikėtų kaltinti Lietuvos žmonių, kad A. Brazausko Vyriausybės pirmuosius žingsnius vertina gana abejingai. Kažkaip subliūško lyg muilo burbulas socialdemokratų kovingumas, propaguotas prieš ateinant į valdžią. Prisiminkime socialdemokratų lyderius, smerkiančius gėdingą „Mažeikių naftos“ privatizavimą, kuris atvėrė JAV bendrovei „Williams International“ kelią į Lietuvą. Ši bendrovė įleido šaknis taip giliai, kad krašto valdžia praktiškai tapo „Williamso“ įkaitu, vykdančiu ne tik ekonominius, Lietuvai žalingus, įsipareigojimus, bet ir tam tikrus Vašingtono politinius nurodymus. Didelis šnipštas išėjo ir su „Lietuvos telekomo“ privatizacija, dėl kurios Lietuvos gyventojai tapo užsienio monopolisto pasipelnijimo objektu.
Tuos reiškinius savu laiku socialdemokratai pasipiktinę pirmieji iškėlė į viešumą ir pasižadėjo, atėję į valdžią, šį nešvarų, įtartinai korumpuotą konservatorių vykdytą Lietuvos valstybės turto išpardavimą peržiūrėti ir Lietuvai padarytą žalą atitaisyti.
Atrodo, ir proga pasitaikė peržiūrėti „Williams“ ankstesnius susitarimus, kai teko derinti naujojo naftos tiekėjo „Jukos“ sąlygas „Mažeikių naftai“. Iš didelio triukšmo ir iečių laužymo turime gėdingą Lietuvos valdžios kapituliaciją. Beveik visas Seimas – tiek mažuma, tiek dauguma, – klusniai balsavo pagal „Williamso“ diktatą. A. Brazausko ir socialdemokratų principingumas ištirpo gėdingoj kapituliacijoj prieš JAV bendrovės „Williams International“ reikalavimus.
Tiesa, po balsavimo socialdemokratai bandė teisintis, kad po išdavikiškos konservatorių pradinės sutarties su „Williams“ pasirašymo jie buvo įremti į kampą ir praktiškai teko prieš savo norą nusileisti – paklusti „Williamsui“, nes už šios bendrovės slėpėsi ir JAV vyriausybės „pageidavimai“, kurių neįvykdymas galėtų komplikuoti įstojimą į NATO aljansą. Po tokių komentarų ir pasiaiškinimų kyla klausimas, ar mes dar esame suvereni valstybė, o gal jau tapome Vakarų globalinės politikos marionete?
|žymus išeivijos veikėjas ir žurnalistas Vilius Bražėnas susižavėjusius vakarietiškos globalizacijos procesais įspėja: „Vakarų politikai daro įtaką globalistai, kurie jau seniai mėgina Vakarų ir Rytų tautas sustumti į „naujos pasaulio santvarkos“ aptvarą, kontroliuojamą „vieno pasaulio“ valdžios. Jų kalbos apie tautų ir individų teises tėra tik priedanga politikai, priešiškai tautų kultūros, laisvės ir lygiateisiškumo siekiams. Vakarų „demokratijos“ nebūtinai yra demokratijos, o greičiausiai užkulisinių globalistų-kosmopolitų veikiamos oligarchijos“ (Kauno diena, Nr. 181, 2001 08 04). Manyčiau, Vakarų veikėjo kritiškas pasaulio oligarchų imperinių siekių vertinimas, pertvarkant valstybinius santykius kosmopolitiniais pagrindais, turėtų praplauti ne vienam mūsų euroentuziastui smegenis.
Ypač svarbu mažos tautos tęstinumui apsisaugoti nuo ES ir NATO negatyvių reiškinių įtakos. Laiku jų neįvardiję, galime padaryti nepataisomą istorinę klaidą.
Šiandienė tarptautinė padėtis yra komplikuota. Tam tikra prasme vyksta valstybių kova už įtakų sferas. Turtingos valstybės neturtingųjų sąskaita lobsta ir toliau. Gi pasaulinis skurdas ir augantis badaujančių žmonių skaičius kelia rimtą trečiojo pasaulinio karo pavojų, kuris įvairiuose pasaulio žemynuose jau dabar matomas socialinių sprogimų reiškiniuose.
Nesame nuo tų židinių visiškai izoliuoti ir mes, lietuviai. Regis, tarybiniais laikais turėjome skurdų pragyvenimo lygį, tačiau tokios turtinės nelygybės, kokią per vienuolika nepriklausomybės metų pasiekė dabartinė Lietuva, sunku buvo įsivaizduoti. Socialinio išsigelbėjimo ieškojimas Europos kosmopolitizme šiek tiek primena 1940 metus. Tiesa, „šviesų“ tarybinį internacionalizmą Stalinas mums primetė prieš tautos valią. Galbūt, nepaisant milžiniškų aukų, tarybinė priespauda ir tapo mūsų tautinio išlikimo jėga, mobilizavusi tautos genetinį potencialą nepriklausomybės atkūrimui.
Šiandienė politinė situacija kai kuriais aspektais panaši į 1940-ųjų Lietuvos valstybingumo praradimą. Daugelio dabartinės Lietuvos politinių partijų pastangos bei jų aklas entuziazmas bet kokia kaina integruotis į ES labai panašus į to meto Lietuvos komunistų partijos veržimąsi į Tarybų Sąjungos glėbį. Galbūt tik tas skirtumas, kad ta meilė Tarybų Sąjungai buvo skatinama prievartos ir baimės, o šiandieniai eurointegracijos superpatriotai į ES veržiasi savo noru, tarsi užhipnotizuotos varlės į smauglio žiotis. Todėl ne be pagrindo peršama dabartinė integracija į Europos Sąjungą ir NATO aljansą kelia daug kam ir abejonių, ir baimę.
Man regis, visų Lietuvos vyriausybių, kad ir kokios jos būtų – kairiosios ar dešiniosios, pagrindinis tikslas turėtų būti – tarnavimas Lietuvos valstybingumo išsaugojimui. Tuo šiandieną pasididžiuoti negalime. Esanti taip valdžios hierarchų, užsikrėtusių praturtėjimo aistra, ir eilinių Lietuvos piliečių, priverstų ieškoti gyvybės palaikymo šaltinių už Respublikos ribų, socialinė nelygybė skatina nusivylimą pačia nepriklausomybe.
Mūsų ateitis – ne kosmopolitinėj Europoj ir ne Rusijos bei JAV valstybių globoje, o mūsų pačių tautiniame mentalitete. Kol mes sugebėsime savo dvasinių vertybių neiškeisti j eurą, dolerį, tol mes kaip tauta būsime gyvi ir gerbiami tarp kitų pasaulio tautų.
 
2001 m.