Žinomam rezistentui, pokario metais dukart ištremtam politiniam kaliniui (mirtininkui), publicistui, eilės knygų – dvitomio „Gyvenimo akimirkos“, „Žvilgsnis į dabartį“, „Kovo 11-osios tragizmas“, „Politinių aistrų sūkury“ ir kt. autoriui Liudui DAMBRAUSKUI šiemet būtų sukakę 91-eri. Prabėgus dvejiems metams po jo mirties, 2005 metais, disidento Stasio Stungurio iniciatyva, gavus velionio našlės Aldonos sutikimą, paremiant Kultūros ministerijai, leidykla „Gairės“ Vilniuje išleido paskutinę L.Dambrausko knygą – „Išeinančiojo mintys“, dienoraščiai, apimantys 1996–2003 metų laikotarpį. Tauraus mąstytojo blaivus žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos kelius ir klystkelius padeda giliau suvokti bei įvertinti mūsų politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo aktualijas.

Atrodytų, visiškai atsitiktinai Lietuvoje išleidžiamos literatūros gausybėje stabtelėjau ties viena knyga. Jos melsvame viršelyje įspūdinga senyvo žmogaus nuotrauka: į viršų sušukuoti žili plaukai, aukšta kakta, masyvūs akinių rėmeliai, pro kuriuos žvelgia kiek liūdnokas, mąstančiojo akių žvilgsnis, nukreiptas kažkur vidun, į sielos gelmes, ir išraiškingos, lyg maldai sunertos rankos, liečiančios

Liudą Dambrauską, garsiojo prelato, literatūros kritiko, poeto Adomo Jakšto-Dambrausko sūnėną, pažinojo didžioji dalis Lietuvos inteligentijos, su juo artimai bendravo iškilūs kultūros ir meno žmonės, rašytojai, buvę politkaliniai, dvasininkija, žinomi politikai. Jo namuose Kaune, Donelaičio gatvėje, lankydavosi poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, filosofas Arvydas Juozaitis, nuoširdūs draugai – rezistentinės istorijos rinkėjas Dominykas Akstinas, Mindaugas Bloznelis. Šeimos foto albume saugomose nuotraukose užfiksuotos akimirkos drauge su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kunigu Ričardu Mikutavičiumi, su būsimuoju prezidentu

Tryliktasis vaikas Liudas, gimęs 1921 m. balandžio 25 dieną gausioje Kuronių kaimo, Pagirių valsčiaus ūkininkų šeimoje, nebuvo lepinamas, jam tekdavo sunkiai darbuotis tėvų ūkyje, ganyti gyvulių bandas, o ir kelius į mokslą skynėsi nelengvai. Labai didžiuodamasis savo dėde, visos šeimos autoritetu, prelatu Jakštu-Dambrausku, nuo mažumės jautė jo įtaką bei skatinimą mokytis. Apie tai knygoje „Gyvenimo akimirkos“ L.Dambrauskas rašo: „Pamenu, 1930 metų vasara mūsų namams buvo šventiška, bent man tuo metu taip atrodė. Mat čia vasarojo dėdė Jakštas... Jakšto vasarojimas, sakyčiau, išjudino-sukrėtė mūsų monotonišką gyvenimą. Nežinau, kokį įspūdį jis padarė kitiems šeimos nariams, bet mano vaizduotę

Nors kiek pavėluotai, tačiau su dideliu užsidegimu L.Dambrauskas kibo į mokslus. Baigęs Šėtos progimnaziją, mokslus tęsė Kėdainių gimnazijoje, o 1942 metais įstojo į Kauno universitetą, kur studijavo chemiją. Pragyvenimui užsidirbdavo mokytojaudamas Kauno 8-oje gimnazijoje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, L.Dambrauskas net nebandė emigruoti į Vakarus, o liko studijuoti ir darbuotis Lietuvoje. Su bendraminčiais įkūręs Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT-ą), propagavo dvasinio pasipriešinimo okupaciniam rėžimui idėjas, publikuodavo straipsnius pogrindžio spaudoje. Liudas ne kartą bandė gelbėti Lietuvos miškuose kovojančius, žūvančius partizanus, stengėsi padėti jiems legalizuotis. Deja, kažkam įskundus, 1945-ųjų pavasarį Kaune suimamas išlaisvinimo tarybos branduolys, žiauriai kankinami ir teisiami dauguma šios organizacijos narių, o jos vadovas L.Dambrauskas, pradžioje nuteistas mirties bausme, vėliau KGB ištremiamas dešimčiai metų į stalininius lagerius, iš kur sugrįžo į Kauną tik 1956 metais.

Ilgas įkalinimo laikotarpis visai netikėtai suartino Liudą su buvusia mokine Aldona Kairiūkštyte, vėliau tapusia jo žmona. Apie tai knygos „Išeinančiojo mintys“ pratarmėje Stasys Stungurys rašo: „Jau Kauno kalėjime Liudas netikėtai

Perskaitęs šias Stasio Stungurio eilutes, ryžausi susipažinti su Kaune tebegyvenančia našle – kilnios sielos, geros širdies moterimi, mokėjusią kantriai ir pasiaukojančiai mylėti žmogų, pašventusį gyvenimą rezistencijai, Lietuvos tautiniam, dvasiniam atgimimui. Pasibeldęs į kuklaus namelio Donelaičio gatvėje duris, išvydau garbaus amžiaus, malonaus veido, pražilusią moterį, kuri svetingai atvėrė ne tik namų duris, bet ir savo širdį nelauktam svečiui. Taip, tai ponia Aldona Kairiūkštytė-Dambrauskienė, šių namų šeimininkė. Įėjęs vidun, pirmiausiai, pastebiu masyvų rašomąjį stalą, nukrautą įvairia literatūra, knygomis. Ant stalo – didelis, antikvarinis medinis krucifiksas – garsiojo prelato Jakšto-Dambrausko dovana, į jį atremta nedidukė, juodai balta Liudo Dambrausko nuotrauka su autografu (atmintinė atvirutė, jos kitoje pusėje trumpa šio žmogaus biografija).

Vos užsiminus jog domiuosi L.Dambrausko kūrybiniu palikimu, ponia Aldona, daug nedvejodama, praveria duris į gretimą kambarį ir, pasilipusi ant kopėtėlių, aukštoje knygų

Kitame jaukiai įsikūrusios namų šeimininkės kambaryje – vėl gausybė knygų. Tiesiog nepastebimai priešais mane atsiduria Dambrauskų šeimos relikvijos: aplanke storu viršeliu kruopščiai surinkti ir saugomi Liudo Dambrausko laiškai, adresuoti p. Aldonai iš įvairių įkalinimo vietų, tremtyje perskaitytų knygų konspektai. Pasirodo, net ir gulaguose Liudas neleido tuščiai laiko, daug dirbo, studijavo. Medinė, inkrustuota, kalinių rankų darbo dovanų dėžutė, atvežta iš lagerio, mažas pakabinamas kryželis iš balto kaulo, pagamintas vienu metu su Liudu kalėjusio pulkininko Butkevičiaus, pagarbiai vadinto „tėvuku“. Ypač vertinga tremtinio relikvija – rožančius iš duonos trupinių, Liudo pasigamintas lageryje. Politkalinys prietaringai tikėjo, jog bus sveikas ir gyvas tol, kol jam pavyks išsaugoti šį rožančių. Kartą, jam grįžus į Lietuvą, kai Liudas apsirgo, ponia Aldona pastebėjo – rožančių apniko kirvarpos, tad suskubo drėkinta duonos tešla jį „restauruoti“...

Įsigilinus į publicisto L.Dambrausko knygas, nelieka abejonių, jog tai nėra „iš piršto laužtos“ istorijos, tačiau gyvenimo prakaitu ir krauju alsuojanti literatūra, atskleidžianti taurią šio žmogaus sielą, nepabūgusią net ir tragiškiausiais

Dauguma L. Dambrausko politinių oponentų, iki šiol susispietusių prie valdžios lovio, tiek iš kairės, tiek ir iš dešinės pusės, pagrįstai „šukuojamų prieš plauką“, paliestų argumentuotos disidento kritikos po mirties išleistoje knygoje “Išeinančiojo mintys“, tiesą sakant, neturėtų piktintis autoriumi, apnuoginusių jų dvasinę, moralinę degradaciją, o būti jam dėkingi jau vien už tai, jog šis taurios sielos žmogus nuoširdžiai tikėjosi pažadinti tautiečių širdyse nesavanaudišką troškimą tarnauti atgimstančios Lietuvos idealams.

Turbūt ne veltui, apibendrindamas nueitą kelią, Liudas Dambrauskas knygos „Gyvenimo akimirkos“ pratarmėje rašo: „Išlikti savimi buvo ir yra brangiai apmokama prabanga. Ne vienas už ją sumokėjo gražiausiu gyvenimo laikotarpiu – jaunyste, laisve ir net gyvybe. Visi gimstame žmonėmis, tik, gaila, ne visi verti žmogaus vardo mirštam... Likimas lėmė, kad tautos gyvenimo peripetijose būčiau ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. Nusikalsčiau ateities kartoms, jeigu tai, ką patyriau savo kailiu, nusineščiau į kapus. Bet dar didesnę išdavystę padaryčiau, jeigu neprabilčiau lūpomis tų, kurie už Tiesos, Gėrio ir Laisvės idealus atidavė gyvybę. Atsiprašau, jeigu ką įskaudinau. Neturėjau piktos valios, o tik norėjau įspėti jaunąją kartą, kad asmenybės degradacija prasideda nuo kompromisų su sąžine. Blogis mūsų širdyse yra lėto veikimo bomba. Jeigu mes nesugebame ar asmeniniais išskaičiavimais nenorime padaryti jos nekenksmingos, ta sunki misija atitenka kitiems. Už tai reikia tik dėkoti, o ne pykti...“

Esu giliai įsitikinęs, jog žymaus rezistento, brandaus mąstytojo Liudo Dambrausko literatūrinis palikimas, gan

Nūdienos politinis–teisinis chaosas tęsiasi šalyje jau du dešimtmečius. Prasidėjęs dar iki „Williams“ aferos, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, iki „Alitos“, „Draugystės“ viešbučio privatizavimo, šis chaosas „paįvairinamas“ sostinės mero „Abonento“ teistumu „už gerus darbus“, prezidento R.Pakso apkaltos farsu, Konstitucinio teismo pirmininko E.Kūrio „dvasiomis“, neištirtomis Juro Abromavičiaus, V.Pociūno žūtimis, VSD šešėline veikla, šio departamento vadovo, KGB rezervisto A.Pociaus nušalinimu, LEO afera, valdžios bejėgiškumu pažaboti korupciją, monopolistų „išdaigas“ energetikos sektoriuje, Kauno pedofilijos skandalu, atskleidusiu teismų, teisėsaugos sistemos eroziją. Neišaiškinti stambūs korupciniai, kriminaliniai nusikaltimai, turintys politinį šleifą, tiktai patvirtina, jog gyvename politinio chaoso, teisinio nihilizmo valstybėje. Štai kaip įžvalgusis disidentas L.Dambrauskas prieš dešimtmetį savo dienoraštyje aprašo politinio chaoso ištakas ir jo gajumo fenomeną:

„Kiekviena netvarka pati save sunaikina, tačiau kiekviename politiniame chaose klesti politikų grupės, kurios geba tuo chaosu ne tik naudotis, bet ir sukurti savąją tvarką, kas ir įvyko Lietuvoje žlungant sovietinei imperijai. Komunistinio rojaus kūrėjai, priėję liepto galą, nepasitraukė iš aktyvios politikos, o tik nudažė naujų reformų fasadą kita spalva, likdami ir toliau jai vadovauti „demokratiniais“ pagrindais. Iki šiol murkdomės nepriklausomos valstybės baloje nesuvokdami, kad tos valstybės ideologai – tie patys politiniai aferistai, kurie sovietinėje imperijoje jau beveik buvo pasiekę šviesaus komunizmo viršūnes. Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje. Taip susikūrė šešėlinė valstybės valdymo struktūra, perimdama į savo kontrolę visą valstybinį gyvenimą.

Taigi, dvi Lietuvos: viena, akiplėšiškai užgrobusi valdžią pagal šūkį „Nusipelnėme gyventi geriau“, baigia vėjais paleisti sovietmečio metų ekonominius laimėjimus, o pačią tautą – darbo žmones pasmerkia skurdui. Gyva ir antroji Lietuva, savųjų „superpatriotų“ apiplėšta, pasmerkta ir pajungta tarnauti parazitinės Lietuvos gerovei kelti. Jau murkdomės aferistų politikų mulkinami dvylika metų.

Pažvelkime, kas ruošia lietuvių tautai ateities planus. Įvykiai Argentinoje, kur liaudis ne juokais sukilo prieš turtuolių plėšikavimus ir privertė valdžią pasitraukti, daug kam atvėrė akis, kad ir eilinių piliečių kantrybė nėra begalinė. Manau, ir V.Landsbergis, ir V.Adamkus puikiai suvokia, kad dabartinė Lietuvos ekonominė krizė, kurią jų klika sukūrė, gali sykį tapti nevaldoma. Mūsų „superpatriotai“, nuskurdinę visuomenę, nėra tokie kvaili, kad tikėtųsi saugumo socialinio sprogimo metu, tad Europos Sąjunga ir NATO aljansas yra vienintelė jų apsauga siekiant išvengti savo tautos keršto. Įdomu, kad beveik

Tiesa, šį sykį mūsų superpatriotai originalumu nepasižymėjo. Juos aplenkė L.Brežnevas, siūlęs visų tautybių žmones įvardyti tarybiniais piliečiais. Ir ponai V.Landsbergis, V.Adamkus bei jo vienminčiai siūlo žodžio „tautybė“, atseit žadinančio rasizmą, nebevartoti. Matyt, ir p.Landsbergis ir p.Adamkus nėra tikri dėl savo protėvių ir tėvų kilmės, kad taip lengvai linkę lietuvio etiketės atsikratyti. Bet ką gali žinoti, kokie politiniai vėjai jų galvoje šiuo metu švilpauja. Nei Adamkus, nei Landsbergis nebuvo patriotizmo įsikūnijimo pavyzdžiai. Pirmasis, pajutęs pavojų, nėrė į Vakarus ir ten daugiau liežuviu, negu darbais „gynė“ Lietuvos reikalus, o antrasis taip puikiai aklimatizavosi prie bolševikų, kad jam tik gulbės pieno tetrūko.“ (L.Dambrauskas, „Išeinančiojo mintys“, psl. 344-345).

Dviejų prieštaringai vertinamų politikų – prof. V.Landsbergio ir prezidento V.Adamkaus (pasibaigus jų politinei karjerai, paliksiančių labai jau abejotiną pėdsaką nepriklausomos šalies istorijoje) tarpusavio santykių peripetijas disidentas L.Dambrauskas gan šmaikščiai atskleidžia „amžiaus aferos“ – „Mažeikių naftos“ perdavimo amerikiečių kompanijai „Williams“ kontekste:

„Landsbergis žydiško gudrumo turi per akis, niekas negali to paneigti. Jis sugeba iš sunkiausių situacijų išeiti

Įžvalgusis publicistas Liudas Dambrauskas savo dienoraščiuose pastebi, jog V.Landsbergio ir V.Adamkaus įtartinai „kreivų“ tarpusavio santykių užuomazga slypi Prezidento rinkimų kompanijos eigoje, kuomet LR Prezidentu pirmai kadencijai buvo išrinktas V.Adamkus:

„Šiandieną, prisimenant V.Adamkaus nešvarią politinę karjerą – negarbingu būdu siekiant garbingos prezidento kėdės, reikėtų prisiminti ir paties V.Landsbergio vaidmens reikšmę. Konservatoriai teisingai numatė išeivijos pavojų, tad neatsitiktinai nustatė konstitucinius varžtus – trejų metų „stažą“ Lietuvoje besiveržiantiems į valdžią. Tačiau per prezidento rinkimus Landsbergis pajuto, kad jam tapti prezidentu nėra jokių perspektyvų, spjovė į konstitucinius apribojimus ir V.Adamkus buvo jam bei jo partijai išsigelbėjimo ratas nuo Artūro Paulausko pergalės. O Paulausko Landsbergis ne tik nemėgo, bet ir bijojo kaip nelabasis kryžiaus. Turint tokią politinę praeitį ir priklausant nuo buvusio generalinio prokuroro malonės, aišku, Landsbergiui grėsė dideli nemalonumai... Be to, tuo metu KGB bylos visur klaidžiojo, tad kas galėjo garantuoti, kad jų neturėjo Paulauskas. O baimės akys didelės! Tokiais momentais velniop Konstitucijos garbė, jeigu per ją gali netekti savosios garbės. Užtat Konservatorių partija žiūrėjo į V.Adamkaus pasirodymą Lietuvos politikoj taip, kaip atrodė lengviau išsaugoti savo kailį. Pirmiau V.Adamkus buvo apšauktas ir atėjūnu, ir masonu, ir užsienio žvalgybos agentu.

Tarytum, atsiprašydamas skaitytojų, kad savo dienoraščiuose „Išeinančiojo mintys“ tiek daug dėmesio skiria profesoriui V.Landsbergiui bei landsbergizmo fenomeno įsigalėjimui Lietuvoje, garbusis, šviesios atminties politinis kalinys Liudas Dambrauskas (panašiai kaip rašytojas Vytautas Petkevičius romane „Durnių laivas“) jautė pareigą ir atsakomybę detaliau perteikti vienų garbstomo, kitų peikiamo „tautos patriarcho“ – politikos avantiūristo portretą:

„Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab, Landsbergio epochai dėti tašką

Tuo laiku, kai paprastiems mirtingiesiems piliečiams važiavimas į užsienį buvo tabu, Vytautui Landsbergiui padaryta išimtis. Kiekvienas KGB palaimintasis (be KGB palaiminimo jokių išvažiavimų į užsienį negalėjo būti) privalėjo rašyti savo kelionės įspūdžių ataskaitą Saugumo komitetui. Paprastai tokių privilegijuotų ataskaitos turėdavo dalykinį pobūdį, tai yra kaip saugumo organų užduotis įvykdyta. Nuo ataskaitos ir priklausydavo, ar ateityje jam bus patikėta vėl važiuoti užsienin. V.Landsbergio ataskaitų niekam nepavyko aptikti, tačiau kad jis Lietuvos saugumo organams jas rašė, nėra jokių abejonių. Matyt, tų ataskaitų turinys visiškai patenkindavo saugumiečių reikalavimus, nes jam leista keletą sykių lankytis Vakaruose. Jam išvengti dalykinių kontaktų su KGB buvo neįmanoma.

Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali išdrįsti tuomet suabejoti V.Landsbergio

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai V.Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva. Jo Lietuva šaukiasi NATO prieš savo liaudį. Landsbergio klaną sudaro tik ištikimi jo pataikūnai, nors kai kurių praeitis nekelia visuomenėje pasitikėjimo.

Landsbergio artimiausi patarėjai – buvę (o gal dar tebesantys) KGB informatoriai. Prisiminkim „nemirtingojo“ sąjūdininko Virgilijaus Čepaičio istoriją, o jis stovėjo savo laiku šalia Landsbergio, pats Landsbergis prasitarė žinojęs apie Čepaičio dalyvavimą KGB informatoriaus veikloje. Jeigu ne Landsbergio oponentai, demaskavę Čepaitį kaip KGB informatorių, reikia manyti, kad dabartinėje Landsbergio klikoje Čepaitis greičiausiai būtų vienas iš reikšmingiausių politikų...

Manau, konservatorių kadrų parinkimas vyko su V.Landsbergio palaiminimu. Landsbergis – kitaminčių įtarinėjimo meistras. Jam visuose kampuose knibžda Lietuvos nepriklausomybės priešai iš LDD partijos, kiekvienu momentu pasiryžę parduoti Lietuvą Rytams. Tuo pačiu metu, Konservatorių partijoj buvusių komunistų ir KGB informatorių – apie 40-50 proc.… Keistai atrodo V.Landsbergio pažiūros į atsakingų valstybės kadrų parinkimą. Jis Lietuvos piliečius skirsto į svetimus ir savus. Svetimi ir tuo nepatikimi visi, kurie drįsta turėti savo pažiūras, nors jų praeitis būtų ir be priekaištų. Tuo tarpu savųjų pagrindinis bruožas – aklas pataikavimas lyderiui, nesvarbu, kad tokių pataikūnų praeitis nepasižymi politiniu pasiaukojimu Lietuvos labui.“ (L. Dambrauskas, „Išeinančiojo mintys“, psl. 251-255).

Nesunku įsivaizduoti, jog po tokios V.Landsbergio ir

Kalbėdamas apie save L.Dambrauskas kukliai pastebi: „Gimiau ir augau ypatingų politinių įtampų laikais. Jie nebuvo lengvi, sakyčiau, ne sykį balansavau ant mirties ir gyvenimo ribos. O juk tai sėkmė ir dar kokia! Dvigubas džiaugsmas – beveik prarastą, palaidotą gyvenimą vėl iš naujo atgauti. Skųstis, kad mano gyvenimas buvo sunkus, būtų neteisinga, nes be tų sunkumų aš negalėčiau ištarti, kad jis buvo laimingas.“ (L.Dambrauskas, „Išeinančiojo mintys“, psl. 325).

Nepriekaištingos reputacijos Tėvynės patriotas, gyvenimą pašventęs nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui, Tautos moraliniam, dvasiniam atgimimui, socialinio teisingumo įsigalėjimui pilietiškoje visuomenėje, visą gyvenimą nuoširdžiai žavėjęsis gamta, gamtos grožyje įžvelgęs Dievo apraiškos liudijimą, taurus Lietuvos ąžuolas Liudas Dambrauskas savo dvasios galia ir tyra sąžine, be abejo, dar ilgai paliks neužgožtas kitų medžių mūsų gimtinės padangėje!..