Neseniai perskaitėme žurnalistės D. Balsytės parengtame „1997 m. lietuvio kalendoriuje“ (išleido AB „Puntukas“) naujausią informaciją apie Jus – LR Seimo Pirmininką. Tokia informacija paprastai būna derinama su aprašomuoju asmeniu, tad, manome, kad ji buvo Jūsų aprobuota.

Mus nedaug šokiravo tas faktas, kad Jums kalendoriuje skirta trigubai daugiau eilučių, nei tame pačiame puslapyje aprašomam lietuvių literatūros klasikui V.Krėvei-Mickevičiui ar žinomam dvasininkui, atkakliam kovotojui už lietuvybę ir katalikybę Vilniaus arkivyskupui J.Steponavičiui. Jie jau išėję iš gyvenimo, o dabartis, gyvieji visada reikalauja daugiau dėmesio nei mirusieji. Mūsų nė kiek nenustebino ir žinia, kad Jūs esate grafų kilmės. Visai natūralu, kad šiandien, gausėjant Lietuvoje elgetų ir vargetų, vis daugiau atsiranda bajorų bei grafų. Kur kas daugiau mus nustebino žurnalistės teiginys, kurį cituojame: „V.Landsbergis savo nepaprasto intelekto, iškilios dvasios, didžiulės drąsos ir nepalaužiamos valios jėga išvadavo Lietuvą iš okupacinės rusų vergovės“ (Lietuvio kalendorius, spalio 18). Tad pagal kalendorių, jei ne Tamstos intelektas, drąsa ir valia, mes dar ir šiandien tebevilktume vergovės pančius...

Kažkas ne taip. Mūsų manymu, istorijos raida buvo kitokia.

Mes nė kiek neprieštaraujame, kad Jums būtų suteiktas grafo titulas. Jei dar įmanoma surasti bet kokį nuo laiko pageltusį dokumentą toje šalyje, iš kurios Jūsų protėviai atvyko į Lietuvą, sutinkame, kad šis titulas būtų įformintas kuriuo nors Lietuvos valstybės teisiniu aktu. Feodalinėje Lietuvoje turėjome nemažai grafų ir kitokių didikų. Kur jie Lietuvą nuvedė, gerai žinome. Vienas kitas atsiradęs naujas grafas gal tik padidins mūsų istorinį blaivumą ir apdairumą. Tačiau dėl Jūsų vaidmens naujausioje Lietuvos istorijoje drįstame prieštarauti.

Nejaugi Jums nežinoma, kad pasipriešinimas Lietuvos okupacijoms prasidėjo jau jų pirmosiomis dienomis? Šiandien sunku nustatyti, kas buvo pirmasis rezistentas, kieno pirmieji kraujo lašai suvilgė gimtąją žemę. Ir gal ne tai svarbiausia. Turbūt kur kas svarbiau žinoti ir nepamiršti to, kad tūkstančiai lietuvių tarsi drugeliai suliepsnojo tamsią okupacijos naktį besiverždami prie laisvės žiburio. Niekas nei šiandien, nei rytoj tiksliai nesuskaičiuos tų aukų, jokie matematikai jokiais kompiuteriais nesusumuos tautos kančių jos kelyje į laisvę. Priešintasi be perstojo, priešintasi visur ir visiems okupantams. Keitėsi tik pasipriešinimo mastai ir būdai. Būta nemažai ir beprasmiškų aukų, nes priešintasi, neturint nei geros strategijos, bei patyrusių vadų, nei reikiamo pasirengimo, kautasi be jokių tikslių istorinių orientyrų. Tauta buvo palikta žiaurių priešų sauvalei, dezinformuota, apmulkinta. Dabar, nesigilindami į tą kovą ir jos aplinkybes, galime konstatuoti nenuginčijamą tiesą – lietuvis mylėjo laisvę ir nebijojo dėl jos mirti.

Istorija buvo tiek komplikuota, o priešas toks stiprus ir klastingas, kad vargu ar mes vieni būtume atgavę prarastąją laisvę ir nepriklausomybę, jei jos nebūtų siekusios ir kitos

Pagaliau mums padėjo ir rusų tautos pažangiosios jėgos, kovojusios su savo šalies komunistiniu režimu, sunaikinusiu milijonus ir rusų. KGB taip pat nepavyko numalšinti protų bruzdėjimo, nutildyti tokias ryškias asmenybes ir atkaklius kovotojus kaip akademikas Andrejus Sacharovas ar rašytojas Aleksandras Solženicynas.

Ką tuo metu Jūs veikėte?

Žiauri komunizmo sistema, traiškiusi be pasigailėjimo milijonus nekaltų žmonių, ėmė springti nuo jų kaulų, kraujo, ir sustojo. Pati Maskva jau suprato, kad tolesnis imperijos gyvavimas, remiantis represiniais valdymo metodais, nebeįmanomas ir reikia daug ką iš esmės keisti. Imtasi pavėluotų reformų, manyta, kad jas pavyks suvaldyti, bet istorijos procesas išsprūdo iš Maskvos kontrolės ir imperija subyrėjo...

1988-ųjų pavasarį jau buvo aišku, kad artėja lemtingas istorijos lūžis. Tą nuojautą patvirtino ir daugelio kolaborantų perbėgimas į besiformuojančio Sąjūdžio pusę.

Ir Jūs, visą okupacijos laikotarpį pasyviai stebėjęs Lietuvos istorijos įvykius, atokiai laikęsis nuo bet kokio pasipriešinimo okupantams, atėjote į steigiamąjį Sąjūdžio susirinkimą, vykusį 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, bet veikiai iš jo išėjote, matyt, turėjote kažkokių svarbesnių reikalų...

Ne vienas čia kalbėjęs drąsiai skelbė savo mintis, deja, tarp scenoje kalbėjusių Jūsų neišvydome... Renkant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kažkas pasakė, kad reikėtų ką nors

Apskritai Jums įprasta vėluoti į konferencijas ar įvairius renginius, gal taip lengviau atkreipti į save susirinkusiųjų dėmesį?

Vėliau, renkant Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininką nebuvo kvorumo: iš 35 tarybos narių dalyvavo tik 16, bet 9 balsavus už Jus, tapote laikinuoju pirmininku, o vėliau, neperrenkant – ir nuolatiniu.

Gal tai ir buvo mūsų didžioji istorinė klaida?

Laisvės išsiilgusiai tautai buvo nesvarbu, kas ją ves į paskutinį laisvės žygį, kad tik greičiau ta laisvė būtų atgauta. Jokia partija, jokie vadovai nebūtų buvę populiarūs, jei nebūtų vykdę tautos nuostatos – atkurti Lietuvos valstybingumą. Jūs skubėjote paskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir valstybės atkūrimą. Tai atitiko tautos lūkesčius. Po nepriklausomybės paskelbimo Jūs galėjote ramiai pasitraukti iš istorijos ir būtumėte joje likęs kaip šviesus, ryžtingas ir nepamirštamas žmogus. Tačiau Jūs norėjote ir toliau eiti istorijos proceso priekyje ir vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Niekas Jums netrukdė, turėjote pakankamai šalininkų ir rėmėjų. Deja, netrukus išryškėjo neigiami Jūsų būdo ir asmenybės bruožai, nulėmę ne tik Jūsų asmenines, bet ir valstybės kūrimo nesėkmes.

Pirmiausia Jūs nesugebėjote suteikti apie save dorų, patikimų žmonių, kompetentingų specialistų. Kažkodėl Jums labiau patiko šalia savęs matyti čepaitiško tipo politinius avantiūristus, nei stiprius, dvasingus žmones, turinčius savo nuomonę, tvirtą požiūrį. Gal prireikus, tokius sunkiau būtų pastūmėti į šalį?

Jei Jūs tada būtumėte kreipęsis į negausius Lietuvos pogrindžio

Tada mums dar nereikėjo nei kairės, nei dešinės. Ta politinių jėgų poliarizacija turėjo prasidėti kiek galima vėliau. Mūsų valstybės laukė dideli ekonominiai sunkumai, šalies valdymo struktūros reorganizavimas ir kiti rūpesčiai, todėl reikėjo konsoliduoti tautą, sutelkti ją gana sunkiam jos istorinės raidos etapui, o Jūs skubėjote atstumti nuo savęs ir valstybės kūrimo žmones, turinčius kitokį požiūrį, pradėjote visuomenės skaldymą ir žmonių supriešinimą, pranokusį net paskutinių okupacijos metų žmonių priešiškumą ir susvetimėjimą.

Jūs tapote pagiežingas, nepakantus, Jūsų kalboje atsirado daug ironijos, o kai kurių žodžių semantika net „praturtėjo“ naujais atspalviais. „Šunauja“, „bombelė“ ar „valdžiukė“ dar ilgai išliks mūsų kalboje su ta nauja semantika...

Veikiai Jūs ėmėte ignoruoti ir tuos žmones, kurie vieniši grūmėsi su okupantais pastaraisiais dešimtmečiais, nešė laisvės kibirkštį, kai jau nemaža jos dalis buvo apimta depresijos ir jokių istorinių permainų nebelaukė. Jūs greitai išpuikote, apsiskelbėte Rezistentu Nr. 1, nors niekada jokioje rezistencinėje

Jūs ne kartą važiavote į JAV ir Australiją „incognito“, kaip tas Jūsų keliones apibūdino viena lietuvių išeivė, o mums tada ne visada pavykdavo „incognito“ nuvykti ir iki Maišiagalos. Tolimojoje Australijoje Jūs, ko gero, įtikinėjote savo tėtę grįžti tėvynėn, matyt, turėdamas kažkieno tvirtas garantijas.

Tėtei sugrįžus, tarybų valdžia nepašykštėjo grąžinti Jums Kačerginėje vasarnamį. Tai buvo beprecedentis faktas, nes tokia pat malone atgauti nacionalizuotą turtą okupuotoje Lietuvoje dar pasinaudojo berods tik fašistų nužudyto skulptoriaus Vinco Grybo našlė. Beje, tas klausimas, matyt, buvo tokios didelės svarbos, kad jį sprendė ne LTSR Ministrų Taryba, o pati aukščiausia to meto institucija – LKP CK biuras. Be to, tėtei buvo suteiktas LTSR nusipelniusio architekto vardas, Jums – LTSR nusipelniusio meno veikėjo, o Jūsų žmonai – LTSR nusipelniusios artistės. Kai kas iš tų žymenų buvo suteikta ne Lietuvos valdžios iniciatyva.

Tad didelių skriaudų bolševikinės okupacijos metais Jūs nepatyrėte, o gal tiksliau – naudojotės tam tikromis valdžios privilegijomis, nors pagal tėvelio socialinę kilmę bei politinę veiklą ir „padėtį“ visuomenėje Jūs privalėjote tam tikrą savo gyvenimo dalį praleisti kur nors taigoje medkirčiu ar sunkiai plušėti rūdynuose.

Šiandien, nepaisydamas nei visuomenės daugumos nuomonės, nei Lietuvos Konstitucijos, Jūs siekiate tapti pirmuoju valstybės piliečiu, maksimaliai išplėsti savo politinę

Jus apėmęs nepasotinamas valdžios troškimas trukdo normalizuoti valstybės gyvenimą. Jis gerokai užgožia bet kokį rūpinimąsi opiausiomis žmonių problemomis. Apskritai Jūs niekada nemylėjote žmonių ir nesisielojote dėl jų likimo. Valstybingumo atkūrimas ir nepriklausomybės atgavimas turėjo pagerinti ir dvasinę, ir materialinę žmonių būklę. Deja, nei viena, nei kita ne tik nepagerėjo, bet tragiškai pablogėjo. Daugelis Lietuvos žmonių dėl nemokšiško valstybės reikalų tvarkymo, ūkio griovimo neteko duonos kąsnio, visiškai nuskurdo.

Dar liūdnesnė jų dvasinė būklė – jie nebeturi vilties sulaukti geresnių laikų, nes netiki Lietuvos valstybės pažanga. Net sunkiausiais okupacijos metais nebuvo tiek savižudybių, nebuvo tiek suvešėjęs smurtas, piktadarybės, nebuvo taip išplitęs girtavimas.

Dėl skaudžių mūsų ekonomikos nesėkmių ir žmonių skurdo nemaža kaltės dalis tenka ir Jums asmeniškai. O Jūs ir toliau klastinga šypsenėle žadate žmonėms netolimą šviesią ateitį, nors akivaizdu, kad nei Jūs, nei Jūsų parinkta Vyriausybė neturi realesnių Lietuvos problemų sprendimo būdų, o tik iliuzijomis ir tuščiais pažadais maitina pavargusią visuomenę. Įdomu, kad viskas žadama tik po Prezidento rinkimų.

Per trumpą atkurtos nepriklausomybės ir valstybės laikotarpį mes jau turėjome keletą Vyriausybių. Nė viena jų mūsų nedžiugino itin didele kompetencija ar puikiais darbo vaisiais. tačiau tokios nekompetentingos Vyriausybės, kaip pastaroji, mes dar nesame turėję.

Kaip buvo galima skirti Vyriausybės vadovu žmogų, teturintį tik griovimo patirtį, su kuriuo dirbti atsisakė dešimt ministrų ir kuris buvo atleistas iš Vyriausybės vadovo pareigų Aukščiausiosios Tarybos daugumos? Kodėl Jūs vadovaujatės tik savo asmenine ambicija ir ignoruojate realius, skaudžius faktus? Negi valstybei vadovauti (ir itin sunkiu laikotarpiu) pakanka tik begalinio noro valdyti ir nekritiško požiūrio į savo veiksmus?

Jūs važinėjate iš šalies į šalį, netausodamas biudžeto lėšų, tariamai rūpindamasis valstybės reikalais, o iš tikrųjų tomis kelionėmis siekiate sukurti tobulo ir nepaprastai rūpestingo vadovo įvaizdį. Deja, Jūsų arogancija, pernelyg didelis pasipūtimas dažnai susilaukia priešingų rezultatų. Antai lankantis JAV, dėl Jūsų elgesio buvo atšaukta Valstybės sekretorės Madeleines Albright bendra su Jumis spaudos konferencija.

Jūs norite turėti ne tik gausią asmeninę apsaugą, bet ir energingai siekiate, kad Lietuva kuo greičiau patektų po NATO skėčiu. Šalies saugumo užtikrinimas – gyvybiškai svarbi problema. Tačiau Jūs pamirštate, kad tvirčiausi valstybės pamatai ir geriausias jos gynybos garantas – piliečių gerovė, jų santarvė, pažangi ir teisinga visuomenės politinė ir socialinė santvarka. Vargu ar Lietuvos žmonės panorės guldyti savo galvas už skurdą, nedarbą, vis didėjantį socialinį neteisingumą, nesantaiką, už sukompromituotą nepriklausomybę ir valstybingumą.

Jau trys penktadaliai Lietuvos žmonių, turinčių rinkėjų teises, nebenori dalyvauti rinkimuose, mažai tesidomi mūsų valstybės reikalais. Ypač apolitiškas jaunimas. O jūs vis didžiuojatės politinėmis „pergalėmis“, pamiršdamas, jog jas Jums lemia gausi pensininkų armija, besiramsčiuojantys lazdomis įvairūs „bočiai“, tulžingos megztosios beretės, apie kurių

Argi tai naujosios Lietuvos ateitis? Ar naujojo gyvenimo atrama turi būti žmonės, stokojantys savarankiško mąstymo, kupini neapykantos viskam, kas jiems nesuvokiama, kas mąsto ir jaučia kitaip nei jie?

O apskritai Jūs turbūt ir nenorite, kad Lietuvoje gausėtų savarankiškai mąstančių žmonių. Juk jų nusivylimas ir apatija kaip tik padeda Jums, remiantis tulžinga mažuma, ateiti į valdžią ir ją laikyti savo rankose. Ar ilgai?

Iš Seimo Jūs darote tautai brangiai kainuojantį politinį balaganą, kurio paskirtis – atiduoti į Jūsų rankas ir vykdomosios valdžios funkcijas, įtvirtinti Lietuvoje autoritarinį režimą. Mes manome, kad mūsų tėvynėje dar pakankamai žmonių, nepraradusių doros ir sąžinės, realiai suvokiančių opiausias dabarties problemas ir galinčių jas kompetentingai spręsti, tad ir visas valstybės valdymo bei ūkio pertvarkymo reformas įmanoma įgyvendinti nepažeidžiant nei demokratijos principų, nei žmogaus teisių.

Jūs ryžtingai plečiate ir stiprinate valdininkų klasę, kuri turi tapti pagrindine Jūsų režimo atrama. Ji sudaroma vien iš Konservatorių partijos narių bei jos aktyvių rėmėjų. Tie žmonės pasirengę Jus liaupsinti, net ir dievinti, bet už liaupsinimą teks mokėti aukštą kainą – tenkinti jų savanaudiškus norus, kurie dažnai būna nepasotinami. Todėl mes labai abejojame, ar iš tikrųjų Jūsų partijoje susibūrę tie žmonės, kurių šiandien labiausiai reikia Lietuvai ir kuriems tikrai rūpi jos žmonių gerovė bei valstybės pažanga.

Faktai rodo, kad Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kai kurių

O tai atsitiko dėl to, kad darbuotojų pagrindiniu vertinimo kriterijumi tapo partiškumas, o ne profesinės ar žmogiškosios savybės – kompetencija, sąžiningumas, darbštumas, principingumas. Taip skatinamas konformizmas, sudaromos sąlygos vešėti korupcijai, taip griaunami dar nesutvirtėję valstybės pamatai, ardoma visuomenės santaika, didinamas žmonių susvetimėjimas ir abuojumas.

Į Konservatorių partijos gretas sugužėjo nemažai buvusios nomenklatūros ir, reikia pasakyti, pačios blogiausios – ekspartorgų ir eksprokurorų, įvairių „gracijų“ ir „henrikų“, kurie daugiau kelia patriotinį triukšmą, ieško „priešų“, nei dirba valstybei naudingą darbą.

Naujasis kadrų formavimo principas, t.y. nepalankių žmonių masinis šalinimas iš darbo ir partijos bičiulių bei giminių telkimas, ne tik nesudaro normalių darbo sąlygų, ne tik neperduoda valdžios į vadinamąsias „švarias rankas“, bet skaudžiai žaloja žmones, dar labiau skaldo Lietuvos visuomenę.

O juk Baltijos kelyje visi stovėjo susikabinę rankomis, visi ilgėjosi ir troško laisvos, nepriklausomos Lietuvos, šviesesnio, sąžiningesnio gyvenimo: ir tie, kurie kovojo ir kentėjo, ir tie, kurie laviravo ar pataikavo pavergėjams, nes ir pastarieji, matyt, buvo nepatenkinti savo dalia ir gyvenimo būdu.

Ne tiek daug būna istorijoje tokių momentų, kai tauta susikabina rankomis, kai ji pamiršta asmenines nuoskaudas,

Nors ir labai nemalonu, turime konstatuoti skaudų faktą – šiandien esame labiau susiskaldę nei okupacijos metais. Mes nesitikėjome greitai sulaukti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, nes KGB buvo gudrus ir žiaurus priešas, nesilaikantis jokios etikos, mes tik siekėme kuo ilgiau išsilaikyti toje nelygioje kovoje ir neleisti užgesti laisvės vilčiai. Tačiau mes tikėjome laisvės idealų nenugalimumu ir tuo, kad tautoje rasis naujų jėgų, kurios tęs mūsų kovą. Mes nesvajojome apie jokius valdžios postus, nes tuo metu tokios svajonės būtų buvusios daugiau negu naivios. Mes pasikliovėme tautos ištverme sunkiame ir ilgame kelyje į laisvę ir niekad neužgesusia viltimi, kad vėlesnėms kartoms vis dėlto nušvis laisvės rytas. Istorija buvo mums tiek palanki, kad leido sulaukti laisvės aušros. Deja, liūdna, kad septyneri nepriklausomybės gyvenimo metai kupini tarpusavio vaidų, intrigų, priešiškumo.

Mes tvirtai tikėjome, kad tauta, tiek daug kentėjusi ir vargusi, nuėjusi nenusakomą Golgotos kelią, atgavusi laisvę, bus blaivi ir protinga, sugebės sukurti tokią politinę ir socialinę santvarką, kuri užtikrins jai prasmingą ir pasiturimą gyvenimą, pagarbą demokratijos principams ir žmogaus teisėms. Tačiau pastaraisiais mėnesiais mes akivaizdžiai regime, kaip tauta stumiama iš istorijos proceso, kaip vis daugiau ignoruojamos žmogaus teisės, stengiamasi uždėti apynasrį informacijos priemonėms. Pirmiausia siekiama įvesti cenzūrą televizijai, remiami šališki, tendencingi laikraščiai,

Nejaugi Jūs taip tvirtai patikėjote, jog mūsų tauta yra nevalyva ir tik Jūs, kaip mesijas, galite ją išgelbėti iš dabarties liūno?

Argi mūsų tikėjimas, kad po komunistinių diktatorių viešpatavimo į tautos istoriją tikrai ateis šviesūs ir nuoširdūs vadovai, gebantys priglausti, sušildyti okupacijos nuskriaustus žmones, buvo tik iliuzija? Nejau mes esame nevėkšlos, kaimenės lygio ir be botago neįmanoma mus vesti pažangos keliu?

Mes neprieštaravome, kad Jūs, visą ilgą okupacijos laikotarpį laikęsis sunkios kovos nuošalėje, taptumėte nepriklausomybės lyderiu, mes nepavydėjome Jums, kai susirinkote ko ne visus tos pergalės laurus, tačiau mes negalime leisti Jums atimti iš tautos jos iškovotąją laisvę, uzurpuoti žmonių teises.

Jokioje Europos valstybėje šiandien nebemėginama diegti asmenybės kulto, versti žmones vergiškai garbinti stabus, o Jūs ramiai stebite, kaip negausus pataikūnų sambūris kelia Jus ant pjedestalo, pamiršdamas dešimčių tūkstančių tautos sūnų ir dukterų, žuvusių kovoje dėl laisvės, atminimą, nuvertina didžiules tautos pastangas toje sunkioje kovoje, drabsto purvais tuos, kas siekia objektyvaus istorijos faktų nušvietimo.

Nors jau praėjo septyneri metai po nepriklausomybės atgavimo, o mes vis dar sprendžiame vieną problemą – Jūsų šlovės, pamiršdami, kad didesnė tautos dalis skursta, vos vegetuoja, kad vysta mūsų nepriklausomybės medis, patekęs į nesąžiningumo ir veidmainystės terpę. Mūsų įsitikinimu, reikėtų kuo greičiau atpalaiduoti visuomenę

Stebėdami pastarųjų metų Lietuvos istorijos raidą, analizuodami jos svarbesnius įvykius. esame priversti padaryti išvadą, kad Jus domina ir jaudina ne tautos gerovė, ne Lietuvos valstybės pažanga, o Jūsų asmeninė šlovė, kurios siekimas bet kuriomis priemonėmis faktiškai žlugdo mūsų valstybę ir visuomenę. Mes tvirtai įsitikinę, kad mūsų tautai visų pirma reikia pailsėti nuo Jūsų keliamo patriotinio šurmulio ir nuolatinių priešų paieškų. Tai būtų pirmučiausia Lietuvos valstybės ir visuomenės sanavimo, visų veiklos sričių ir žmonių tarpusavio santykių normalizavimo sąlyga.

P. S.