Dar kartą apie landsbergizmą

TARTIUFŲ

KLESTĖJIMO METAS

Atsakymai visiems, pareiškusiems savo nuomonę

dėl publikacijos „Mūsų balse“ ir „Kauno dienoje“

„Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“

Parašyti viešą laišką p. V.Landsbergiui paskatino mus ne populiarumo siekimas ar noras įžeisti Seimo Pirmininką, o negyjančios Lietuvos gyvenimo žaizdos, kai kurių oficialių asmenų pastangos revizuoti mūsų naujausiąją istoriją, sukurti asmenybės kultą ir taip diskredituoti Lietuvos valstybę.

Mes netylėjome sunkiausiais okupacijos metais, nepabūgome galingo imperijos represinio aparato, todėl nedera mums tylėti ir šiandien matant ne itin šviesų Lietuvos gyvenimo paveikslą. Tylėjimas, be abejo, mums užtikrintų ramesnį būvį, gal neįžeidinėtų ir lietuviškieji pinočetai, kurių daugelis dar ne taip seniai vilkėjo kolaboranto togą, tačiau disidento tokia priedermė visada sakyti tiesą nepaisant to, koks belauktų už ją atpildas.

Ir šį kartą, skelbdami savo mintis, gerai žinojome, jog susilauksime tam tikrų politinių jėgų pykčio ir pagiežos, net prakeikimo. Ypač mums buvo nepakantūs kai kurie vienodos lemties tautiečiai (vadinti juos likimo broliais po jų piktų žodžių neatsiveria lūpos), ne vienerius metus, kaip ir mes, vargę ir šalę Sibiro plotuose ar kitose nelaisvės vietose. Deja, dažnas jų, sugrįžęs iš gulagų, nepanoro toliau grumtis istorijos batalijose ir skubėjo ieškoti ramių užutėkių. Tokius žmones mes linkę vadinti okupacijos aukomis. Todėl

jų priekaištai mums neturi moralinio pagrindo. Šiandien jų reiškiamos patriotinės pretenzijos yra gerokai pavėluotos. Matyt, noras kompensuoti tris ar keturis dešimtmečius, praleistus atokiai nuo tautos problemų, verčia dabar juos hipertrofuotai reikšti savo patriotinius jausmus, kurie mažai tesisieja su dabarties realybe. Jų kategoriškas „atsiribojimas“ nuo mūsų taip pat gerokai pavėluotas. Juos jau senokai nuo mūsų atribojo pats gyvenimas. Praėję rinkimai į Seimą parodė, kad ypač politizuotos buvusių politinių kalinių bendrijos yra nepopuliarios ir susilaukė pralaimėjimo. Tai nulėmė ne Vorkutoje, Norilske ar Karagandoje praleisti kančios metai, o nepriklausomybės laikotarpiu jų pasirinktos nuostatos, kai tos bendrijos atsisakė savarankiško požiūrio ir tapo Konservatorių partijos priedėliu.

Mes savo mintis išreiškėme niekieno neverčiami, neturėdami jokių partinių interesų. Mes nepretenduojame atstovauti jokioms buvusių politinių kalinių ar tremtinių bendrijoms, jokiems „tūkstančiams ar šimtams tūkstančių“ buvusių politinių kalinių. Mūsų požiūris yra mūsų asmeniškas požiūris. Todėl neteisūs oponentai, kaltindami mus, esą mėginame atstovauti tūkstančiams buvusių politinių kalinių. Savo mintis mes reiškėme okupacijos metais pogrindžio spaudoje, kai Lietuva nešė nelaisvės jungą, tad, manome, turime teisę kalbėti ir šiandien tai, kas mus jaudina ir kelia nerimą.

Kalbėdami apie savo laiško mintis, pirmiausia turime konstatuoti, kad laiškas pasiekė savo tikslą – jį išgirdo ir suprato nemaža Lietuvos žmonių. Tai, kad laišką perspausdino keliolika laikraščių ir žurnalų, kad jį komentavo užsienio spauda, rodo jo reikalingumą ir aktualumą. Laiškas paskatino Lietuvos demokratines jėgas burtis, drąsiau ginti žmogaus teises ir demokratijos principus, priešintis stiprėjančioms

autoritarizmo ir diktatūros apraiškoms.

Mūsų minčių teisingumą patvirtino ir tas faktas, kad p. V.Landsbergis neatsakė tiesiogiai į laiške keliamus klausimus, o absurdiškai apkaltino savo gerbėjus darbu užsienio žvalgyboms. Kalčiausia liko ypač nuoširdi jo gerbėja „Lietuvio kalendoriaus“ redaktorė. Nejaugi Seimo Pirmininkas tokiu laiko ir savo pirmąjį pavaduotoją Andrių Kubilių, apskelbusį visai Lietuvai, kad p. V.Landsbergio idėjas studijuos ateities kartų kartos? Argi žvalgybos agentai ir kunigai, laikantys šv. Mišias už jo sveikatą, ar leidžiantys bažnyčiose rinkti parašus už jo kandidatūrą į Prezidentus?

Pavartykime „Lietuvos aidą“, „Dienovidį“ ar „Tremtinį“, paklausykime nacionalinės televizijos bei radijo žinių – kiek ten išgirsime nepakartojamos panegirikos, kiek originalių liaupsių! Viskas skiriama p. Seimo Pirmininkui. Juk nacionalinė televizija ir radijas jau beveik „privatizuoti“ vienos partijos. Naivu manyti, kad tai užsienio žvalgybų darbas. Tai pagyrūniškumo ir pataikavimo manija, perimta iš sovietmečio laikų.

Kaip mes pasiilgome lietuviško kuklumo, paprasto valstietiško nuoširdumo! Nejau tie svetimi įpročiai taps mūsų dvasinio gyvenimo norma?

Kai politikas ar valstybės vyras mėgaujasi savo asmenybe, kyla abejonių, ar jo skelbiamos idėjos pasitarnaus tautai ar tik jo asmenybei. Asmenybės beribis aukštinimas sudaro visas sąlygas atsirasti stagnacijos liūnui. Paprastai tokios nesėkmės politikus ištinka jų karjeros pusiaukelėje ar jau artėjant į pabaigą, kai išsenka jų jėgos. Mūsų kai kuriuos politikus ši nesėkmė ištiko jau jų karjeros pradžioje.

Jei kalbėsime apie užsienio žvalgybų veiklą Lietuvoje,

tai jos gali ramiai atostogauti kur nors Jaltoje, Sočyje ar kitur. Jų darbą atlieka nekompetentingos vyriausybės. Niekas tiek žalos nepadarė atgimusiai valstybei, kiek mes patys: 1991–1992 metais buvo sugriautas žemės ūkis ir pramonė, dabar griaunama sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, teisėsauga. Prie teisinės valstybės ne artėjame, o nuo jos tolstame. Panašu, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį paaukosime tautos vadui kurti, o jau antrąjį gal pradėsime kloti ir valstybės pamatus.

Išniekinta tautos vienybės idėja, be kurios neįmanomas tautos dvasinis atgimimas. Šiandien kalbos apie atgimimą yra tušti žodžiai. Atgavus nepriklausomybę, visų pirma reikėjo nutraukti priespaudos metais suvešėjusį žmonių nuvertinimą, leisti jiems išsitiesti visu ūgiu, nes tik prikėlus žmones galima visos tautos dvasinė pažanga, kuri lemia ir materialinių vertybių kūrimo suintensyvėjimą. Bažnyčia, buvusi okupacijos metais tautos dvasios tvirtove, dabar kai kurių veikėjų bandoma politizuoti ir taip sumažinti jos įtaką visuomenei.

Suduotas skaudus smūgis socialiniam teisingumui. Koks galimas visuomenės dvasinis atgimimas, jei nemaža jos dalis atsidūrė prie skurdo ribos ar net anapus jos.

Nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimas visada buvo siejamas ne tik su visuomenės laisve, jos dvasiniu tobulėjimu, bet ir su socialiniu teisingumu. Tai akcentavo partizaninio pasipriešinimo vadai, tai buvo ir kultūrinės rezistencijos kovotojų dėmesio centre. Šiandien mes matome per labai trumpą laikotarpį gerokai pralobusį negausų visuomenės sluoksnį ir dešimteriopai daugiau nuskurdusių žmonių. Ką mums žada tokia socialinė visuomenės diferenciacija – socialinius sukrėtimus ar valstybės politinį nestabilumą?

Iš p. V.Landsbergio atstovės spaudai p. I.Zakarevičienės priekaištingo laiško „Kauno dienos“ redakcijai (o ji vykdo tik šventą spaudos darbuotojų pareigą supažindinti visuomenę su visais žmonių požiūriais) dvelkia tas pats profesoriaus bajoriškas išdidumas, nenoras pripažinti bent dalį rūsčios tiesos, visiškas laiško autorių ignoravimas. O juk mes į Lietuvos pasipriešinimą atėjome žymiai anksčiau nei p. V.Landsbergis. Mūsų kalėjimuose, gulaguose ir pogrindyje praleisti metai nepalyginami su p. profesoriaus gyvenimu, prabėgusiu daugiausia tarp konservatorijos sienų bedėstant marksistinę estetiką. Tačiau mes dėl to jam nepriekaištaujame, nors jis su kai kuriais iš mūsų bendraamžis.

Netiesa, jog mes kaltiname tuos žmones, kurie nekalėjo konclageriuose ar tiesiogiai nekovojo pogrindyje. Kažkas turėjo gimdyti ir mokyti vaikus, arti žemę, gydyti žmones, puoselėti gimtąją kalbą, plėtoti kitas mokslo šakas bei kurti meną. Gyvenimas juk negalėjo sustoti. Daugelis tų žmonių buvo ištikimi Lietuvai. Kai kurie žmonės, net ir priklausydami Komunistų partijai, sugebėjo dirbti tautai naudingą darbą. Todėl negalima visų žmonių matuoti vienu matu.

Mes niekada nekaltinome žmonių, turinčių kitokias pažiūras nei mes. Ir po tūkstančio metų žmonės vienodai nemąstys, o ir nereikia, kad jie vienodai mąstytų ar jaustų. Pažiūrų įvairovė – visuomenės pažangos laidas, tai gyvenimo ir žmonių dvasios grožis.

Pradėdami naująjį tautos istorijos tarpsnį, mes kaip tik skatinome atlaidumą, pakantumą, o ne kerštą, neapykantą. Pernelyg daug jos buvo mūsų gyvenime pastaraisiais dešimtmečiais. Dėl savo liberalizmo susilaukėme nemažai priekaištų. Mes tik esame prieš tokią žmonių santykių sistemą, kuri

ugdo pataikūnus ir karjeristus, žmones be principų ir moralės. Dabarties gyvenimo praktika kaip tik ir skatina tokius žmonių santykius.

Ne mes diskredituojame p. V.Landsbergį, o jis pats neribotu šlovės siekimu diskredituoja ir save, ir valstybę.

Velionio Leonido Brežnevo noras perrašyti istoriją dabar bandomas pakartoti pas mus. Tai kelia ne vien juoką, bet ir didelį susirūpinimą. Aukščiausioji Taryba jau paversta Atkuriamuoju Seimu. Ar tai ne L.Brežnevo „Mažosios žemės“ tąsa?

Turime dar tik nuogą nepriklausomybę ir begalę skurdo, o jau reikalaujame jos skelbėjams prabangių užsienietiškų automobilių, ištaigingų vilų reprezentaciniuose sostinės rajonuose. Kai kurie ponai mus bando įtikinti, kad p. V.Landsbergis ne žmogus, o sąvoka, kad jis – visa Lietuva.

Tokie reiškiniai niveliuoja ir skurdina Lietuvą, smukdo jos intelektualinį gyvenimą. Akivaizdu, kaip valdymo sfera užteršta menkavertėmis politinėmis figūromis, net menkystomis bei nykštukinėmis asmenybėmis. Kad apsiblausęs žibintas taptų ryškiu šviesuliu ar net šiokia tokia saule, reikalinga labai apniukusi aplinka.

Ponas V.Landsbergis gerokai pavėlavo ne tik į istoriją, bet ir į Sąjūdį, kuris jam atiteko sukurtas kitų žmonių rankomis. Toje ilgoje kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės tauta buvo herojė, o ne p. V.Landsbergis. Istorijos subrandintas vaisius jau krito žemėn pats savaime, reikėjo tik skubėti jį pakelti nuo žemės.

Pažvelkime į Sąjūdžio kūrimo peripetijas. Argi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, sudaryta iš 35 žmonių, buvo tas lemtingas istorijos veiksnys?

Š.m. spalio 22 d. „Respublikoje“ išspausdintame p. Vytauto Petkevičiaus interviu Sąjūdžio I suvažiavimo 9-ųjų metinių proga pasakyta, jog iš iniciatyvinės grupės 16 asmenų palaikė ryšius su KGB. Manome, kad jų buvo 17, o gal it daugiau. Taigi ne tie žmonės sukūrė nepriklausomybės atgavimo prielaidas, o ilga ir sunki pažangiųjų imperijos jėgų kova su reakcingomis jėgomis, dviejų pasaulių politinių ir ideologinių sistemų konfrontacija. Tie 17 ir daugiau žmonių gelbėjo save, jie norėjo ir toliau naujomis politinėmis istorinėmis aplinkybėmis gerai gyventi ir stovėti pirmosiose visuomenės gretose. Tad lemtingu momentu, iššokę į priekį ir šūktelėję keletą skambių populiarių frazių, jie tapo tariamais tautos vadais.

Kaip ir anksčiau, Sąjūdžio dienomis, taip ir dabar nepretenduojame į jokius tautos vadus, tačiau turime savo nuomonę, kurios nepasakyti neleidžia rūstūs metai, kai negausūs Lietuvos disidentai vienų vieni grūmėsi su istorijos negandomis. Okupacijos metais išsaugoję dvasios ir minties laisvę, privalome ją ginti ir toliau. Mus piktina uoliai kuriamas ir skleidžiamas istorinis melas, įvairaus lygio tartiufų suvešėjimas mūsų visuomenėje. Jei tų negerovių mes neįveiksime, mūsų dar neseniai iškovotos nepriklausomybės laukia didelės komplikacijos.

Diskusijos dėl mūsų laiško minčių parodė, kad Lietuvoje netrūksta šviesių žmonių, suprantančių dabarties laikotarpio svarbą tautos istorijoje ir iškilusią grėsmę demokratijai. Kiekviena neribota ir nekontroliuojama valdžia yra pavojinga. Todėl reikia visomis jėgomis ginti demokratiją ir užkirsti kelią sėlinančiai autoritarizmo bei diktatūros grėsmei.

Mes nuoširdžiai dėkojame tiems žmonėms, kurie savo gražiais, šiltais laiškais bei gausiais telefoniniais skambučiais

parėmė mus, sustiprino mūsų ryžtą. Telydi jų kilnius darbus kuo geriausia sėkmė.

Buvę poliniai kaliniai disidentai:
Liudas DAMBRAUSKAS, Viktoras PETKUS, Kazimieras
RADZIUKYNAS, Vytautas SKUODIS, Stasys STUNGURYS,
Albertas ŽILINSKAS
1997 m. lapkritis
Šaltinis: „Mūsų balsas“, Nr. 40(95)