Kažin ar galime jaustis saugūs, gyvendami korupcijos ir melo tvaiko persmelktoje, bankrutuojančioje valstybėje, kurios išponėjusi valdžia, užuot iš esmės sprendusi įsisenėjusias vidaus problemas, užsiima viešųjų ryšių akcijomis visuomenei klaidinti, dezinformuoti, skaldyti, o savo neįgalumui pridengti pasitelkia „kremliaus strategų“ neva keliamas grėsmes šalies nacionaliniam saugumui ir sąmoningai, metai po metų, kursto nesantaiką, aštrina santykius su didžiąja Rytų kaimyne Rusija?..

Šiaip jau vengiantis sutirštinti spalvas teisininkas Kęstutis Čilinskas, išimtinai per Konstitucijos prizmę žvelgiantis bei vertinantis procesus valstybėje, yra priverstas konstatuoti: dabartinė valdžios sistema Lietuvoje – apgaulės ir melo sistema, amorali sistema!..

Akcentuodamas, jog melo technologijomis ir melo komercija, kurią organizuoja politikai, susaistyti korupciniais ryšiais su oligarchinėmis grupuotėmis, nekuria jokio naudingo produkto, K.Čilinskas bando perspėti visuomenę apie pragaištingas tokio valdymo pasekmes ir bent pristabdyti

Jeigu B.Obama žadėjo amerikiečiams, kad bus kovojama prieš monopolijas, o tapęs prezidentu pradėjo kovoti prieš monopolijas, žadėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie sudarė oligarchinius sandorius, taip ir padarė, tai kodėl gi Prezidentė D.Grybauskaitė to nedaro? Kodėl Jos Ekscelencija pasyviai stebi, kaip grubias, lemtingas klaidas daranti A.Kubiliaus Vyriausybė, remiama Seimo valdančiosios koalicijos, sėkmingai gramzdina Lietuvą gilyn į krizę?..

Smulkūs, vidutiniai verslininkai, savo kailiu patiriantys Tėvynės sąjungos „mylėtojų“ valdymo pasekmes, tiek galimais, tiek ir negalimais būdais bando išgyventi. Kartais jie surengia protesto mitingus, pilietines akcijas, vildamiesi, kad valdžia pagaliau atsitokės, susipras, jog A.Kubiliaus „diržų

Net sunku įsivaizduoti, kaip galima, pakėlus PVM 21 proc. ir tuo pat metu gerokai sumažinus darbuotojo atlyginimą arba išvis palikus žmogų be darbo, surinkti daugiau mokesčių? Tada juk prasideda atvirkštinis procesas: jeigu žmogus netenka darbo, tai jis jau nebeišgali mokėti ne tik Sodros, bet ir jokių kitų mokesčių. O bedarbių Lietuvoje, berods, apie 300 tūkstančių, tai kur dėtis tiems žmonėms?!..

Iš čia ir verslo bėdos: nėra darbo – nėra prekybos. O juk smulkieji verslininkai, sudarantys didžiąją ekonomikos dalį, jau yra ties žlugimo riba. Kur tai matyta, kad sava valstybė kirstų savo ekonomiką!?.. Ar šeimininkas kerta savo obelis tam, kad kaimynas atvežtų jam savo obuolius parduoti?..

Kai verslas apkraunamas tiesiog nepakeliamais mokesčiais, jis negali su niekuo konkuruoti, kadangi vietinė produkcija tampa nekonkurencinga. Kas pirks prekę lietuvišką, jeigu ji ir be mokesčių jau brangesnė už importinę? Apie kokia ekonomiką galima kalbėti ir kokius mokesčius galima surinkti, jeigu sudaromos tokios apsunkintos verslui sąlygos?.. Dauguma ES valstybių daro priešingai – sudaro sąlygas vystytis verslui, skatina smulkų ir vidutinį verslą. Ir tai pasitarnauja naujų darbo vietų atsiradimui, mokesčių surinkimui, socialiniam stabilumai. Juk tai taip paprasta!..

Daugelyje šalių sėkmingai veikia asmens Bankroto įstatymas, tad kuo Lietuva prastesnė šiuo atžvilgiu? Įmonės bankrutuoja ir vėl atsiranda, o ką daryti žmogui jeigu žlunga jo verslas? Žmogus juk ne daiktas, ką jam daryti, kas jį apgins? Jei veikia Bankroto įstatymas kitose šalyse, tai ir mes juk ne akmens amžiuje gyvename!..

Kol Lietuva „smaugiasi“ mokesčiais, konkurentai nesnaudžia, kai kurie atvirai šaiposi, atveža savo produkciją, kuri ženkliai konkurencingesnė dėl savo vos ne perpus mažesnės kainos. Užsieniečiai Lietuvoje sėkmingai parduoda savo prekes, ir vėl atveža. Ko gero, kenčia nuo to visi, labiausiai galutinis pirkėjas, kuriam tenka produktas, apmokestintas dideliais mokesčiais.

Ir štai vykdant Lietuvoje tokią pragaištingą tautiečių skurdinimo, verslo žlugdymo, valstybės bankroto politiką, valdančiosios koalicijos stuburą sudarantys konservatoriai atranda laiko prastūminėti Seime nežinia

Nesunku atspėti konservatorių valdančiosios klikos „patriotus“, labiausiai trokštančius įsiūbuoti nesantaikos valtį su Rytų kaimyne. Niekam ne paslaptis, jog už visų abramikienių, zingerių ir saudargų iniciatyvų kyšo didžiojo „patriarcho“ Vytauto Landsbergio ausys!..

Povilas MASILIONIS straipsnelyje „Vanagų puota Marijos žemėje“ teigia: „Persikrikštijusius konservatorius pavadinau Tėvynės „sojuzu“ neatsitiktinai. Vanagų politika santykiuose su kaimynais tarnauja tik vienam tikslui – kad Lietuvai būtų blogiau. Tik Lietuvos priešai gali šiandien šitaip elgtis: pensininkus – išmarinti badu, visą jaunimą – išvaryti iš tėvynės, o kitaminčius – susodinti į kalėjimus. Tik Lietuvos priešai...“

Be abejo, tokiu atveju kalbėti apie demokratiją, žodžio laisvę, teisę turėti kitokį požiūrį į istorinius įvykius, į užmarštin grimztančią sovietmečio epochą, nei ta, kuris sankcionuojamas Tėvynės sąjungos „mylėtojų“, net neverta.

Net jeigu „Fronto“ lyderis A.Paleckis, pasitelkdamas „kremliaus strategijas“ ir krečia kvailystes Vilniuje, tai dar neaišku, kas iš tikrųjų Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia didesnę grėsmę: tariamos „kremliaus frontininko“ kvailystės ar dabartinės valdančiosios koalicijos kompetencijos stoka?!.. Ko gero, ponai konservatoriai turėtų džiaugtis A.Paleckio

Deja, tokia pragaištinga valdančiųjų politika tęsiasi pernelyg ilgai, kaip ir tos apsimestinės kai kurių konservatorių pretenzijos jaustis neginčijamais, vieninteliais Tėvynės patriotais – „labiau lietuviais“. Apie landsbergizmo fenomeną, užgimusį Lietuvoje pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, tikėkimės, bus parašyta ne viena išsami studija, nuvainikuojanti V. Landsbergio „nuopelnus“ valstybei. O kol kas galime remtis garbių disidentų, buvusių politinių kalinių – Liudo Dambrausko „Išeinančiojo mintimis“, Stasio Stungurio „Rūškano laiko godomis“, Vytauto Skuodžio „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika“, Aleksandro Bendinsko „Be pagražinimų“ ir kitų Tėvynės patriotų patirtimi, liudijimais, atrandamais jų knygose.