Vilniaus miesto tarybos narys, Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas PALECKIS mano, kad mūsų žiniasklaidoje bei vadovėliuose falsifikuojama istorija, susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Esą taip yra todėl, kad Lietuvoje tebėra gajus landsbergizmas – siauras, etnocentristinis požiūris į istorinę praeitį. Istorijos falsifikatoriai bando įtikinti žmones, kad pasaulį ištikusioje krizėje nėra kitos alternatyvos kapitalistinei globalizacijai.

Neseniai išleistoje knygoje „Molotovo–Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ publikuojami 2009 m. rugsėjį Vilniuje vykusios konferencijos, surengtos Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 70-ųjų metinių proga, pranešimai ir kai kurių prieškario dokumentų kopijos bei nuotraukos. Knygą, kuri buvo pristatyta Rygoje ir Vilniuje, 500 egz. tiražu išleido leidykla „Politika“, dalis tiražo išdalinta bibliotekoms.

„Europoje ir pasaulyje vyksta istorijos falsifikacijos procesas. Daugiausiai falsifikuojama istorija, susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Bandoma aukas ir budelius

– Pokalbio pradžioje tarkite keletą žodžių „Laisvo laikraščio“ skaitytojams apie Vilniuje pristatytos knygos „Molotovo–Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ reikšmę, tiek istoriniu, tiek ir politiniu aspektu?

– Skaitytojams pristatoma knyga apie 1939 metų istorinius įvykius, kurioje šiuolaikiškai gvildenamos Antrojo pasaulinio karo kilimo tikrosios priežastys. Būtent iš čia aiškėja ir Lietuvos likimo tolesnės peripetijos. Faktiškai, pagrindinis šios knygos tikslas – sutrupinti landsbergizmo doktriną, dėl kurios mes visi dabar kenčiame. Juk landsbergizmo doktrinoje 1939 metai yra atspara visos tos ideologijos, grindžiamos labai paprasta schema: esą buvo klestinti Prezidento A.Smetonos Lietuva, kurią piktoji Tarybų Sąjunga, slapta susitarusi su A.Hitleriu, okupavo.

Iš tikrųjų, viskas buvo kitaip!.. Manau, būtent iš čia kyla visos mūsų bėdos ir aš tuoj paaiškinsiu – kodėl?..

Visų pirma, Hitlerį užaugino Vakarai. Šis faktas jau seniai buvo žinomas. Vakarai užsiundė Hitlerį ant Tarybų Sąjungos, o Lietuva tuo metu neturėjo jokio pasirinkimo. Tokiu būdu sugriaunamas pirmas landsbergizmo mitas, kad Lietuva yra Tarybų Sąjungos okupacijos auka.

– Ginčas apie praeitį – tai ginčas apie vertybes, o todėl tai yra ginčas ir apie mūsų visų ateitį. Kam turėtų pasitarnauti tiesos sakymas? Ogi tam, kad mes patys geriau suvoktume savo istoriją. Tai viena. Antra, kad mes be reikalo nesipyktume su Rytų kaimynais, šiuo atveju – su Rusija.

Mus gi V.Landsbergis supriešino su visais Rytų kaimynais. Aš suprantu, nors „Laisvas laikraštis“ daugiau rašo apie nūdienos aktualijas, o čia istorinė tema, bet ji mums be galo svarbi, kad geriau suvoktume savo praeitį. V.Landsbergio pastangomis kurstomas dirbtinis Lietuvos supriešinimas su Rytų kaimynais visiškai nenaudingas lietuvių Tautai. Galų gale, mes dėl to kenčiame ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai.

Todėl yra būtina aiškinti visuomenei Molotovo–Ribbentropo pakto atsiradimo aplinkybes ir parodyti žmonėms, kad toks supriešinimas su Rusija tebuvo landsbergizmo doktrinos skleidžiamo mito pasekmė.

Faktiškai dėl Antrojo pasaulinio karo kaltos Vakarų yrančios imperijos, kurios ir sukėlė šį karą. To karo pasekmėje – Lietuva buvo inkorporuota į TSRS sudėtį. Čia viskas labai paprasta ir aišku. Ne piktavalė Tarybų Sąjunga staiga ėmė ir okupavo Lietuvą. Tai Antrojo pasaulinio karo, kuri sukėlė Anglija, Prancūzija ir Vokietija, pasekmė. Tačiau pas mus, kalbant apie to laikotarpio įvykius, viskas yra apverčiama aukštyn kojom.

– Nejau tikitės, kad tiesos sakymas gali pakoreguoti Lietuvos užsienio politiką Rytų kaimynų atžvilgiu?

– Aišku, kad gali ir turi!.. Pirma, mes turime nusiimti rožinius akinius, žvelgdami į Vakarus. Tai nėra Lietuvos gelbėtojai, o tik tokios pat valstybės, kaip ir visos kitos. Antra,

– Natūralu, lietuviai vienaip vertina Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo pasekmes Lietuvai, na o mūsų Rytų kaimynai – kiek kitaip. Sakykite, kaip ta antroji pusė, tarkim, Maskva vertina tokios knygos „Molotovo–Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ pasirodymą?

– Mano žiniomis, jie vertina normaliai, kaip normalų objektyvios istorijos traktuotės atstatymą. O kaip kitaip galima vertinti istorijos falsifikavimo korekcijas? Be abejo, kaip visiškai normalų dalyką. Istorija falsifikuojama, bet norint ją atkurti iki pirmapradės faktologijos, būtina tai daryti. Tokius procesus Rusija vertina teigiamai. Šia prasme, mūsų bendrapartiečių požiūriai sutampa su Rytų kaimynų pozicija.

Kalbant apskritai, šiais laikais istorija gana dažnai falsifikuojama, ir labai ženkliai. Aš galėčiau paaiškinti, kur gi čia slypi šio reiškinio gilesnės šaknys. Matyt, kažkas labai nori sukompromituoti socializmą, kuris, be abejo, turėjo savo pliusų ir minusų. Norima parodyti žmonėms, kad kapitalizmas šioje krizinėje situacijoje neturi jokių alternatyvų. O jus, piliečiai, dabar kankinkitės, kentėkite nuo globalaus kapitalizmo aukų, nuo sistemos, kurią valdo įvairūs pasauliniai centrai, kadangi alternatyva kapitalizmui – baisusis komunizmas, kuriame valdė neva žmogėdros.

Tačiau, mano supratimu, mes turime puikią alternatyvą – socializmą. Ir tai yra žmogaus valdžia, o ne pinigo valdžia!.. Deja, dabar pasaulį valdo pinigas, bet ne socializmas – vienintelė reali alternatyva, kuri pas mus piešiama labai juodai. Istorija falsifikuojama norint parodyti žmonėms, kad jie turi susitaikyti su kilusia krize Lietuvoje ir užsienyje, kadangi alternatyva kapitalizmui – tai toks komunizmas bei socializmas, kurio metu viešpatavo „žmogėdros“, nors

– Kas finansavo knygos, išleistos lietuvių ir rusų kalbomis, „Molotovo–Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ išleidimą? Ar Socialistinio liaudies fronto partija finansiškai parėmė šį leidinį?

– Ne, mes tik prisidėjome intelektualiai, rašėme straipsnius. Knygos išleidimą finansiškai parėmė Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos Respublikinio komiteto pirmininkas Julius Lionginas Deksnys. Be abejo, nemažai kainavo ne tik knygos išleidimas, bet ir ta proga surengta konferencija, knygos pristatymas visuomenei, bet tai yra rimta organizacija ir jie atrodo lėšų.

Žinote, kodėl tai yra daroma? Dėl jaunosios kartos!.. Kai dabar yra apklausiamas jaunimas, lietuviai ir rusai, apie to meto įvykius, kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kas jį laimėjo, tai pasigirsta „klausimėlio“ lygio atsakymai. Pasirodo, jaunoji dvidešimtmečių karta visiškai nežino istorijos arba klausiami atsako, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo... kryžiuočiai. Tokio lygio atsakymai, lyg tabula rasa – balti lapai, ir tai akivaizdžiai parodo mūsų švietimo lygį. Visai nedėstoma istorija arba ji pateikiama iškreiptai. Jaunimui bandoma įkalti į galvą, kad fašizmas ir komunizmas – tai vienas ir tas pats.

Karo veteranai, jau nugyvenę savo gyvenimą, jie dabar nori pasakyti jaunajai kartai – atsitokėkit!.. Naujame dokumentiniame filme rodomi kadrai, kaip nusišneka mūsų žalias jaunimėlis, mes girdime jų kvailus atsakymus, kas laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kokie buvo nacistai, fašistai, ir kokia buvo tarybinė kariuomenė.

– Po neseniai įvykusios Katynės-2 tragedijos, aviakatastrofos, kurios metu žuvo Lenkijos Prezidentas

– Pastaruoju metu oficiali Rusijos politika labai ženkliai keičiasi. Rusija tikrai nebėra Tarybų Sąjunga, ten dabar jau visiškai kita valstybė, kurioje 90 procentų valstybinio turto yra privačiose rankose. Tai grynai kapitalistinė valstybė, nors Lietuvoje žmonėms yra įkalta, kad Rusija prilygsta Tarybų Sąjungai ir tai lygu tarybų valdžiai. Taip tikrai nėra! Rusija – grynai kapitalistinė šalis, tenai užaugo nauja karta, kuri visai nesuinteresuota kariauti praeities karų.

Antra vertus, mums nereikėtų turėti iliuzijų dėl kapitalistinės Rusijos, kuri nori išplėsti savo įtaką pasaulio politiniame žemėlapyje, ekonomikoje, kaip ir JAV, ar kitos Vakarų šalys. Na, o Lietuva užsienio politikoje turėtų pasirinkti optimalią laviravimo taktiką tarp dviejų didelių kaimynių ir pasistengt turėti iš to naudos, kadangi esame tranzitinė valstybė.

– Jūsų „landsbergizmo doktrinoje“, kaip žinia, yra eskaluojama tema dėl okupacinės žalos Lietuvai atlyginimo, neatsisakoma ketinimų pateikti sąskaitą Rusijai, TSRS teisių perėmėjai. Ar tai perspektyvi politika?

– Manau, kad ne, nes mes galime gauti priešingą sąskaitą. Rusija galėtų pateikti Lietuvai sąskaitą už Ignalinos atominės elektrinės pastatymą, už nutiestus kelius, pastatytas gamyklas, išvystytą pramonę. O kas Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų buvo pastatyta? Pavyzdžiui, Vilniuje nepastatyta nė vienos vidurinės mokyklos per šį laikotarpį, o nuo tarybinių laikų sostinėje veikia net 120 vidurinių mokyklų!..

Žodžiu, tai beviltiškas dalykas. V.Landsbergis, prarasdamas valdžią 2000 metais, paliko šitokią užslėpto veikimo bombą tiems, kurie laimės rinkimus (o tada jau buvo aišku, kad laimės naujoji politika, vykdoma R.Pakso ir A.Paulausko šalininkų), kad jie murkdytųsi paliktoje duobėje!..

Palikęs uždelsto veikimo bombą, V.Landsbergis mus ir toliau skaldė, priešino su kaimynais. Landsbergizmas – tai akivaizdus skaldymas, supriešinimas su Rytų kaimynais, nors ir pati Rusija kentėjo nuo įvairių rėžimų bei perlenkimų...

Prolandsberginė politika – tolesnis Tautos skaldymas, todėl aš ir sakau: V.Landsbergis vertas tribunolo už tai, ką jis padarė viduje ir Lietuvos užsienio politikoje, ir iki šiol dar daro Europos Parlamente!.. Manau, kad anksčiau ar vėliau tai bus padaryta. Tik gaila, kad Lietuvos politinis „elitas“ neturi drąsos to padaryti. Matyt, per giliai įmerkę savo kojas į aferas ir bijo tai įvardinti. V.Landsbergio praeitis mums yra aiški. Kaip žinote, tas V.Landsbergio tėvo labai mįslingas sugrįžimas į Lietuvą iš Australijos 1959 metais, nežinia už kokius nuopelnus jiems taikomos įvairios privilegijos, grąžinamas turtas ir taip toliau.

– Daugelio žmonių, pavyzdžiui, buvusio politkalinio A.Bendinsko, šviesios atminties rašytojo V.Petkevičiaus, KGB majoro V.Gulbino ir kitų liudijimu, ponas V.Landsbergis sovietmečiu galėjo nevaržomai važinėti į užsienius, pelnė profesoriaus vardą ir naudojosi įvairiomis privilegijomis, nes buvo KGB pareigūno žydo N.Dušanskio užverbuotas agentas, pravarde „Dėdulė“?!..

– Be abejo, jis yra įtariamas bendradarbiavimu su KGB. Ir aš nesiruošiu čia būti prokuroru ar teisėju, bet faktai rodo, kad V.Landsbergis, ko gero, buvo išprievartautas ideologiškai, jis buvo priverstas daryti tai, ko nenorėjo. Todėl dabar jis lieja visą savo tulžį ant buvusios sistemos ir jos likučių, kadangi buvo priverstas su ta sistema labai tampriai bendradarbiauti. Manau, tai yra asmeninė V.Landsbergio tragedija, kurią jis faktiškai pavertė visos Lietuvos tragedija. Savo vidinį konfliktą išsprendė, primesdamas jį visai Lietuvai, supriešindamas lietuvių Tautą su praeitimi ir su Rytų kaimynais. Todėl V.Landsbergis nusipelnė pačio didžiausio pasmerkimo ir bausmės!..

Jeigu Socialistinis liaudies frontas ateityje turės realią

* * *

Naujai išleistoje knygoje „Molotovo–Ribbentropo paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“, šalia kitų autorių, pateikiamos ir Algirdo Paleckio mintys: Kitoks požiūris į Molotovo–Ribentropo paktą

„Lietuvoje 20 metų diegiama primityvi, iš istorinio konteksto ištrauktų įvykių „seka“: 1939 metų Molotovo–Ribentropo pakto „demoniškumas“ – 1940-ųjų metų „okupacija“ – pokario vadinamųjų „partizanų kovos“ – „juodas sovietmetis“ – „rožinis atgimimas“. Šiame straipsnyje išnarpliosime pirmąją schemos grandį – Molotovo–Ribentropo paktą, nuo kurio pasirašymo šiemet sukanka 70 metų. Kokį istorijos procesą užbaigė šis paktas? Kas realiai vyko tarpukaryje? Kas sukurstė karą? Ar galėjo Lietuva bei jos kaimynės rinktis tarp fašizmo ir socializmo, ar negalėjo? Kodėl negalėjo?

Molotovo–Ribentropo paktas nuskambėjo kaip paskutinis akordas operoje, kurią sukūrė ir surežisavo to laikotarpio yrančios imperijos – Didžioji Britanija, Prancūzija – taip pat kylančios – JAV, Vokietijos, Italijos ir Japonijos imperijos. Perprodukcijos krizes imperijos dažniausiai sprendžia įžiebdamos intervencinius karus, jų metu grobdamos

Kas realiai vyko po I ir prieš II pasaulinį karą? Vakarų šalys žabojo Vokietiją Versalio sutartimi, užkraudamos nepakeliamas reparacijas šiai šaliai. Vėliau, suvokusios Vokietijos rinkos ir pramonės svarbą bei galią, taip pat šios šalies kaip atsvaros TSRS vaidmenį, stambiausios Vakarų šalys finansinėmis injekcijomis bei visiškos Versalio karinės kontrolės atšaukimu metodiškai užaugino fašistinį žvėrį Vokietijoje. Pakanka pavartyti istorijos vadovėlių skyrius apie tarpukario Vokietiją, kad įsitikintum, kaip žingsnis po žingsnio Vakarai darė vis naujas nuolaidas atsigaunančiam vokiškajam militarizmui.

Vakarai ne kartą yra gavę TSRS siūlymus kurti bendrą antifašistinį, atntihitlerinį frontą, bet nereaguodavo į tai. Ne vieną kartą TSRS siūlė šioms šalimis tarptautinėmis sutartimis įsipareigoti ginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę agresijos atveju, tačiau Londonas ir Paryžius vis tylėjo. Ši tyla žingsnis po žingsnio „užleisdavo teritoriją“ fašistams. Vien ko verta Vakarų stručio politika, „reaguojant“ į Vokietijos 1936 metais įvykdytą akiplėšiškiausią Reino srities okupaciją, po to sekusią Italijos agresiją prieš Etiopiją, Japonijos įsiveržimą į Mandžiūriją, daugiausia Vokietijos inspiruotą Franko perversmą Ispanijoje, Austrijos prijungimą prie Vokietijos, Sudetų krašto, o paskui ir visos Čekoslovakijos

Vakarai niekaip nesureagavo į banditišką Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metų kovo mėnesį. (Šios gėdingos datos 70-metį šiemet kažkodėl irgi „apėjo“ landsbergistinė propaganda).

Nieko nuostabaus – dar 1920 jie (Vakarai) de facto palaimino Želigovskio agresiją, po kurios Lenkija pasiglemžė Vilnių ir Vilniaus kraštą... palaiminant visai Tautų Lygai. Kai 1938 metais Lenkija, įkvėpta Hitlerio sėkmės okupuojant Čekoslovakiją, iš karto nusiuntė ultimatumą Kaunui, reikalaudama „ginti“ lenkų mažumų Lietuvoje teises ir Konstitucijos straipsnio apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę išbraukimo (sic!), nes priešingu atveju Lenkija panaudos jėgą, Londonas ir Paryžius apsiribojo diplomatine nota su kvietimu „išvengti eskalacijos“... Ko gero, jei ne Lenkijos pasiuntinio iškvietimas Maskvoje ir įspėjimas, kad Lenkijos agresijos prieš Lietuvą atveju TSRS nebevykdys dvišalės nepuolimo sutarties sąlygų, būtume patyrę dar vieną Želigovskio avantiūrą ir likę net ir be Kauno.

Taigi – iš Vakarų pusės matome nuolatinių ir metodinių nuolaidų Vokietijos militarizmui ir fašizmui politiką. Kodėl? Kodėl JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, tiksliau – tų valstybių oligarchinis–bankinis elitas – užaugino fašistinę bestiją? Atsakymas slypi I pasaulinio karo pasekmių ūkuose. Juose gimė socialistinė valstybė, kurios Vakarų elitas neapkentė ir bijojo. Patiems ją pasmaugti nepakako jėgos. Tada griebtasi mėgiamiausios taktikos žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Kodėl gi neužsiundžius Hitlerio ant TSRS? Hitleris karingas, ryžtingas, stiprus, mes jam dar

Šioje situacijoje, kai vadinamosios Vakarų „demokratijos“ nusišalino nuo reikalų, visos kitos mažosios Europos šalys, kurių absoliuti dauguma tuomet buvo valdomos liaudyje nepopuliarių profašistinių režimų (fašizmas anuomet buvo madoje tarp tautinių elitų), laukė, kuris iš dviejų kolopsų – Vokietija ar TSRS – pirmasis patrauks jas į savo orbitą. Ir kolopsai traukė. Dabar jau pamirštama, kad tokios išdidžios šalys kaip Vengrija, Kroatija, Rumunija, Bulgarija, Slovakija tapo hitlerizmo kolaborantėmis, ir jų atstovai buvo teisiami Niurnbergo tribunole kartu su nacistų vadeivomis, kaip būtų teisiami ir lietuviai, jeigu Molotovo–Ribentropo paktas būtų perleidęs Lietuvą Vokietijai.

Todėl – ir tai kertinis momentas mūsų istorijoje – visi tie, kurie apgailestauja dėl to, kad Lietuva 1939 metais po Molotovo–Ribentropo pakto pateko TSRS orbiton, iš esmės apgailestauja dėl to, kad Lietuva nepateko fašistinės Vokietijos orbiton... Nes kitokio, trečiojo, „idealaus“, kelio nebuvo.“