Visuomenės pasipiktinimą keliantis „frontininko“ A.Paleckio teismo procesas dėl vienintelės jo ištartos frazės – „Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ – dar kartą priminė politizuotų teismų bei klaninės teisėsaugos tendenciją rezonansinių bylų atžvilgiu. Du dešimtmečius „tiriama“ Sausio 13-osios tragedijos byla, regis, ir toliau paliks „užšaldyta“ neribotam laikui. Viena pagrindinių bylos vilkinimo priežasčių yra tai, jog kraupių aukų tą lemtingąją sausio naktį buvo galima išvengti, tačiau kai kuriems „vadukams“ „Sausio 13-osios aukos galėjo būti naudingos ir reikalingos vien todėl, kad pasitarnavo jų politinei karjerai“, – tuo yra įsitikinęs pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vilniaus miesto meras Vytautas BERNATONIS, kuriam teko kilni istorinė misija – ne tik dalyvauti 1991 m. sausio įvykiuose, bet ir parinkti kapavietę Sausio 13-osios aukų laidojimui...

„Tuometinėmis sąlygomis mes tikrai negalėjome tikėtis, jog lemtingąją Sausio 13-osios naktį bus išvengta kraujo praliejimo!.. Aš neteigiu, kad šaudė į minią kažkas iš civilių žmonių, priešiškai nusiteikusių Lietuvos nepriklausomybei.

Neturėjau jokios patikimos informacijos, kad kas nors iš aukštų valdžios pareigūnų tuo metu būtų rimtai kalbėjęsi ir vedę konstruktyvias derybas su Vilniaus mieste esančia karine vadovybe. Pabrėžiu – būtent su Vilniuje, o ne Maskvoje esančia Tarybinės armijos vadovybe!.. Tuo metu dažnai girdėjome transliuojamą AT pirmininko pono V.Landsbergio ideologinę propagandą, jo siunčiamas „komandas“ TSRS prezidentui M.Gorbačiovui patraukti iš Lietuvos tarybinę kariuomenę, užuot vedus konstruktyviais derybas su Vilniuje dislokuotų karinių dalinių vadovybe!.. Būtent konstruktyvaus požiūrio į sudėtingą situaciją aš ir pasigedau mūsų politikų, aukščiausios valdžios veiksmuose“, – interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia V.Bernatonis. Kaip žinia, V.Landsbergis 1991 m. sausio mėn. per respublikinį radiją ir televiziją ne kartą kreipėsi į Lietuvos žmones, konkrečiai pareikšdamas: „Virš mūsų yra pakibęs kardas, galintis bet kurią dieną, bet kurią valandą nusileisti“ bei kviesdamas tautiečius atvykti į Vilnių ginti iškovotą laisvę ir nepriklausomybę.

– Pasak Kovo 11-osios akto signataro Egidijaus Bičkausko, Lietuvos teisinė sistema pradėjo griūti nuo Sausio 13-osios bylos, kuri iki šiol taip ir neištirta, deja. Kodėl?.. Neatsakyti klausimai, įvairios interpretacijos,

– Savo straipsnyje „Vieni metai iš praeities – 1991 m. sausio 13-oji, prieš ir po“, publikuotame „Laisvame laikraštyje“, pažymint Sausio 13-ąją – laisvės gynėjų dieną, esu palietęs šią temą, kuri man yra nepaprastai aktuali ir reikšminga. Nors esu kilęs iš kaimo, tačiau Vilniaus mieste gyvenu jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, tad labai gerai žinau, kokios nuotaikos čia tvyrojo tada ir kokie esminiai pokyčiai įvyko, atkūrus nepriklausomybę. Žinomos sostinės gyventojų problemos, rūpesčiai, juolab šio miesto likimas ir vystymosi perspektyvos man visad labai rūpėjo. Visa tai, kas vyko ar šiuo metu tebevyksta Vilniuje, didžia dalimi yra susiję su mano paties gyvenimo lemtingais pokyčiais...

Iki 1991 m. sausio 13-osios mes, vilniečiai, gyvenome, galima sakyti, įprastu rėžimu. Sukurta tuometė infrastruktūra – socializmo laikų produktas, turėjo savo ypatumus bei veikimo principus, užtikrinančius viešąją tvarką. Kai buvo paskelbta, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, dauguma šalies gyventojų vykstančias permainas priėmė labai džiugiai. Vieni tuo tikėjo iš anksto, rūpinosi ir didžiavosi nauja tvarka, kiti gi kiek skeptiškiau vertino kai kurias faktines aplinkybes, tačiau mes visi netrukus įsijautėme į šalyje atkurtos nepriklausomybės statusą. Trokštamos laisvės idėja, persmelkusi tautiečius iki kaulų smegenų, sugeneravo visuomenėje didelį entuziazmą. Lietuvos žmonės,

– Ar jums, asmeniškai, neteko girdėti tuo metu sklandžiusių gandų, jog karinių operacijų metu bus šaudoma tuščiais šoviniais, o ne kovinėmis kulkomis?

– Visa tuo metu mano gaunama informacija liudijo apie tai, kad planuojami kariniai veiksmai – beskausmiai, nekeliantys pavojaus beginklių žmonių gyvybei. Taip, aš žinojau, kad bus šaudoma ne kovinėmis kulkomis, bet tuščiais šoviniais. O kas yra tušti, nekoviniai šoviniai, kas yra trasuojančios kulkos, aš taip pat labai gerai žinojau: trasuojančios kulkos, parodančios kulkos kryptį, gal ir galėtų sužeisti žmones, bet jos negali nužudyti, nes neturi įtaiso, kuriuo pasižymi kovinės kulkos... Taip pat aš labai gerai žinojau, kokie yra tankų pabūklų šūviai, kaip ir tai, kokią grėsmę žmonių gyvybėms gali sukelti tankas, judantis link minios.

– Jeigu teisingai jus supratau, patys kariškiai patikino tuometinę Vilniaus miesto valdžią, merą Vytautą Bernatonį, kad į susirinkusius žmones nebus šaudoma kovinėmis kulkomis?

Būtent tokią informaciją, kad bus šaudoma tuščiais šoviniais, mes turėjome. Tačiau, nepaisant visko, į planuojamus „beskausmius“ karinius veiksmus Vilniaus mieste aš žiūrėjau labai nepatikliai, sakyčiau, su dideliu nerimu, nes puikiai supratau: niekas negalėjo garantuoti, jog pajudėjus kariams iš Šiaurės miestelio tikrai bus išvengta galimų provokacijų. Ir kas galėjo garantuoti, kad tuo metu, kai bus šaudoma tuščiais šoviniais, nepasipils ir kovinės kulkos?!.. Tiesą sakant, nuo tokios grėsmės niekas nebuvo apdraustas, o ir negalėjo būti apdraustas. Vadinasi, niekas negalėjo paneigti tikimybės, kad koks nors piktadarys arba neklaužada

– Vadinasi, jūs iš anksto žinojote, tiesiog buvote tikras, kad šalia tuščių šovinių gali būti šaudoma į beginklius žmones ir kovinėmis kulkomis?

– Taip galėjo nepagalvoti tiktai tas, kuris labai jau naiviai vertina konfliktinę situaciją, visais pasitiki ir net neįtaria, kad kažkas kitas, kilus sumaiščiai, gali nesunkiai tuo pasinaudoti. Pagaliau, net ir tie patys kariškiai gali nevykdyti jiems duoto įsakymo – šaudyti tuščiais šoviniais. Žodžiu, tuometinėmis sąlygomis mes tikrai negalėjome tikėtis, jog lemtingąją Sausio 13-osios naktį bus išvengta kraujo praliejimo!.. Aš neteigiu, kad šaudė į minią kažkas iš civilių žmonių, priešiškai nusiteikusių Lietuvos nepriklausomybei. Sakau dar kartą – šito aš neteigiu. Kita vertus, kaip blaiviai mąstantis pilietis, aiškiai suvokiau, jog kariams pajudėjus galimi įvairūs scenarijai. Todėl ir nepritariau tuometinės aukščiausios valdžios, Aukščiausios Tarybos pirmininko V.Landsbergio vykdomai politikai. Tokia radikali, konservatyvi politika, esant įtemptai padėčiai, galėjo bet kuriuo momentu išprovokuoti tarybinės kariuomenės judėjimą į civilius žmones.

Kartoju, net ir tuo atveju, jeigu rusų kareiviai būtų drausmingai laikęsi jiems duotų nurodymų, nebuvo jokių garantijų, kad kažkas iš žmonių minios arba, galų gale, ir iš tų pačių kareivių, vykstant iš anksto suplanuotam kariniam „spektakliui“, kai buvo duota komanda šaudyti tuščiais šoviniais, nesumanys įvykdyti provokacijos ir nepasinaudos kovinėmis kulkomis.

Todėl aš ir sakau – tuometinė aukščiausioji Lietuvos valdžia, įtakingi politikai tiesiog privalėjo padaryti viską, kad būtų išvengta Sausio 13-osios „karinių manevrų“ Vilniaus gatvėse ir užkirstas kelias bet kokioms provokacijoms. Juolab, kad Lietuvoje dislokuotos Tarybinės amijos kariškiai, išskyrus eilinius šauktinius, čia gyveno su žmonomis, buvo sukūrę šeimas, ir tikrai nebuvo suinteresuoti imtis kovinių veiksmų prieš beginklius piliečius.

– Teigiate, jog Lietuvoje tarnavusiems statutiniams kariškiams, įsikūrusiems čia su savo šeimomis, nesinorėjo veltis į karinį konfliktą su civiliais gyventojais. Bet, sakykite prašau, ar tuometinėmis sąlygomis apskritai buvo galima išvengti Sausio 13-osios tragiškų įvykių?!..

– Politikai, kurie tuo metu priiminėjo sprendimus, tiek Aukščiausioji Taryba, tiek ir visi tie, kurie vėliau pasivadino Kovo 11 Akto signatarais, mano giliu įsitikinimu, tiesiog privalėjo apie tai pagalvoti – o kas bus, jeigu bus?!.. Štai kodėl aukščiausiems šalies pareigūnams, tarp jų ir AT pirmininkui V.Landsbergiui, reikėjo mažiau šūkauti apie sovietų okupantų keliamą grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, bet vesti taikias diskusijas, siekti konstruktyvių derybų su Vilniuje dislokuotos kariuomenės vadovybe.

– Ar manote, kad tuo lemtingu momentu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nepriklausomos Lietuvos vadovybė, AT pirmininkas, „Rezistentas Nr.1“ V.Landsbergis, kažkaip tai praignoravo arba tinkamai neišnaudojo visų galimybių būtent taikiomis, konstruktyviomis derybomis išvengti karinio konflikto bei Sausio 13-osios kraujo praliejimo?

– Tiesą sakant, pagrindo kitaip galvoti aš neturiu. Tiesiog neturiu jokių duomenų, jokios patikimos informacijos, kad kas nors iš aukštų valdžios pareigūnų tuo metu būtų

Gerai prisimenu atvejį, kai buvo nuiminėjama A. Sniečkaus memorialinė lenta nuo Vilniaus miesto savivaldybės pastato. Tada man paskambino garnizono vadas, generolas Uschopčikas ir paklausė: „Kodėl jūs kariaujate su paminklais, ką blogo jums jie daro?..“ Ką į šį klausimą aš, kaip Vilniaus miesto meras, galėjau tada atsakyti generolui Uschopčikui?.. Pasakiau jam, kad esu vykdytojas ir vykdau sprendimą Vilniaus miesto tarybos, kuriai privalu vykdyti Aukščiausios Tarybos sprendimus. Matomai, tuo metu labai panašiai buvo reaguojama griaunant visoje Lietuvoje kitus paminklus su tarybine simbolika – vieni labai džiūgavo, o kiti stebėjosi ir netgi piktinosi...

– Žodžiu, jums einat Vilniaus miesto mero pareigas, susidarė įspūdis, kad to meto Lietuvos valdžia elgėsi ne itin diplomatiškai, veikiau iššaukiančiai, ir tokiu būdu buvo provokuojama bei aštrinama konfliktinė situacija sostinėje?

– Tuo istoriniu laikotarpiu man dažnai tekdavo lankytis Aukščiausios Tarybos rūmuose, bendrauti su politikais, tad gerai žinojau ir pono V.Landsbergio vykdomą politiką. Dabar, kai 1991 m. sausio įvykius jau galima surikiuoti į vieną eilę ir įvertinti valdžios struktūrų elgesį, o ir AT pirmininko veikimo „metodus“, galiu dar kartą patvirtinti – valdžios elgesys buvo provokacinio pobūdžio. Niekas iš valdančiųjų net nebandė taikiai pasikalbėti su kariškiais, susėdus prie derybų stalo su Vilniuje dislokuotų karinių dalinių vadovybe. Atvirkščiai!.. Tuo metu buvo kalbama apie tai, jeigu

Manau, jog 1991 m. sausį žuvusiųjų skaičius būtų buvęs ženkliai didesnis, jeigu sovietinė kariuomenė būtų toliau tęsusi pradėtą darbą po to, kai užėmė televizijos bokštą, radijo ir televizijos komitetą, spaudos rūmus. Tarybinės armijos vadovybė, nežinau kokiame lygyje, sustabdė pradėtą karinę operaciją Vilniuje. Kas juos privertė sustoti? Civilių žmonių žūtys, o gal buvo duota tokia komanda iš Maskvos – galiu tik spėlioti, iš tikrųjų man tai nėra žinoma.

Kaip žinote, iki šiol taip ir nėra ištirta Sausio 13-osios byla, nėra išsiaiškintos visų tą naktį žuvusiųjų mirties aplinkybės. Tikrai negaliu nei paneigti, nei patvirtinti A.Paleckio teiginio, jog Sausio 13-osios naktį „saviškiai šaudė į savus“. Tokius dalykus, be abejo, turėtų išaiškinti išsamus ikiteisminis tyrimas, o galutinį verdiktą Sausio 13-osios byloje, anksčiau ar vėliau, turės paskelbti Aukščiausiasis Teismas.

Aš pats mačiau – rusų kareiviai buvo ginkluoti „kalašnikov“ automatais, bet nuo kokių kulkų žuvo mūsų tautiečiai, man nėra žinoma. Ši informacija tebėra slepiama nuo

– Ko gero, tai bus tas atvejis, kai „per didelis“ žinojimas, blaivus požiūris į susiklosčiusią kritišką situaciją Vilniuje, objektyvus turimos informacijos vertinimas, tapo rimtu pretekstu AT pirmininkui V.Landsbergiui pirma pasitaikiusia proga atleisti jus iš Vilniaus miesto mero pareigų?

– Jūs įvardinote būtent tai, kaip aš ir pats manau, kaip buvo iš tikrųjų. Jokių rimtesnių nusiskundimų dėl to, kad blogai dirbu ar kažką darau ne taip, iki 1991 m. sausio

– Bet ar nebandėte susitikti su tuometiniu AT pirmininku V.Landsbergiu ir išsiaiškinti – dėl kokių priežasčių netekote mero posto?

– Taip, aš bandžiau išsiaiškinti šį klausimą, buvau priimtas AT pirmininko pono V.Landsbergio. Nesigilindamas į mano atleidimo iš darbo aplinkybes (juk atleidimo metu aš gydžiausi po atliktos operacijos!..), jis gan sausai man paaiškino, kad šiuo klausimu sprendimus priima ne jis. Bet vėliau aš sužinojau, kad buvau atleistas iš darbo būtent V.Landsbergio nurodymu. Tad apie ką gi daugiau aš galėjau šnekėtis su šiuo ponu?.. Čia toks savotiškas „žaidimas“ – faktiškai tai padariau aš, bet juridiškai – visai ne aš. Ir tu net nedrįsk galvoti, kad tai padariau aš!..

– Deja, ne vien tik jūsų atžvilgiu pasireiškė V. Landsbergio klasta ir melas. Kaip liudija garbūs disidentai, šis politikas savo tartiufiškais ėjimais pasižymėjo ne kartą!..

– Tegalėčiau pridurti, tokiais pat klastingais metodais, tokia apgaulinga taktika, kuri būdinga ponui V.Landsbergiui, yra valdoma nepriklausomos Lietuvos valstybė štai jau daugiau kaip dvidešimt metų!..

Šio ambicingo žmogaus nurodymu aš netekau galimybės darbuotis vilniečių labui, netekau galimybės konstruktyviai ir skaidriai spręsti aktualias Vilniaus miesto problemas. O juk buvau detaliai apmąstęs valdymo modelį, tinkamą ne tik Vilniui, bet ir kitiems miestams, netgi visai valstybei. Tačiau man nebuvo leista tęsti sėkmingai pradėtus darbus savivaldybėje, tad teko užsiimti verslu. Tiesą sakant, ponas

– Ko gero, po Sausio 13-osios įvykių V.Landsbergis pasijuto esąs vos ne Dievas Lietuvoje?..

– Tuo metu jis buvo daugiau nei Dievas!.. Dievo veikime mes randame gailestingumo, žmoniškumo apraiškų, o V.Landsbergio sprendimuose nebuvo nei žmoniškumo, nei sveiko proto!.. Dauguma prisitaikėlių tada pataikavo šio politiko užsispyrimui, tuščiagarbiškumui, jo ambicijoms, įsivaizduojant save „Rezistentu Nr.1“ – didžiausiu kovotoju už Lietuvos laisvę. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais V.Landsbergis buvo itin garbstomas „megztųjų berečių“ minios, tiesiog jautėsi visagalis.

– Matomai, dainuojančios revoliucijos, tautinio atgimimo metais liaudžiai imponavo didžiojo politikos Tartiufo apsimestinis teatrališkumas, nors jau ir tada buvo žinoma, kad tarybiniais metais prof. V.Landsbergis nebuvo joks rezistentas?

– Aš nežinau, ar tai apsimestinis teatrališkumas, ar ne. Veikiau čia pasireiškia klastinga šio žmogaus prigimtis. Šia prasme, aš jį laikau tikru ligoniu. Kaip V.Landsbergiui atiteko valdžia – tai atskira, dėmesio verta tema. Tegaliu pasakyti, kad tokios elgsenos žmogaus nelaikau tikru valstybės vadovu. Ko gero, jam niekada nerūpėjo kiti žmonės, jų likimai, vien pats sau jis jaučiasi svarbus.

Kai dabar sakoma, kad Lietuvos žmonės savo krauju susimokėjo už iškovotą Nepriklausomybę, bet tai tik dalinė tiesa: nekaltų žmonių pralietas kraujas ženkliai pasitarnavo pono V.Landsbergio karjerai!.. Juolab, kad nepriklausomybė Lietuvoje jau buvo teisiškai įtvirtinta prieš metus, 1990 m. kovo 11 dieną.

Manau, save gerbiantis valstybės vadovas neturėjo prašyti Lietuvos žmonių atvykti į Vilnių jo ginti. Be abejo, jis turėjo likti savo darbo vietoje, Aukščiausioje Taryboje, reikalui esant, būti pasirengęs rizikuoti savo kailiu, o ne kviesti žmones, kad šie gintų Aukščiausios Tarybos pastatą nuo tankų. Tačiau ponas V.Landsbergis sėdėjo užsidaręs savo kabinete, kaip ir dauguma Aukščiausios Tarybos deputatų, o tuo metu savo kūnais juos gynė iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės.

Kokia turėtų būti valdžios sąžinė?.. Juk nežuvo nė vienas AT deputatas, nė vienas Vilniaus miesto tarybos narys. Niekas iš valstybės vadovų nežuvo Sausio 13-ąją. Tuometinės valdžios desperatiškuose veiksmuose matėsi absoliutus sumišimas, pasimetimas, niekas negalėjo pasakyti, kas bus toliau. Niekas iš aukštų Lietuvos pareigūnų neprisiėmė asmeninės atsakomybės už 1991 m. sausio įvykius (mano giliu įsitikinimu, tikrai buvo galima išvengti šios tragedijos!..), tačiau su dideliu entuziazmu visa kaltė buvo verčiama Sovietų Sąjungai, ypač jos vadovui M.Gorbačiovui.

Tolimesni įvykiai šalyje aiškiai parodė, kad tikrosios vertybės, idealai, pasišventusių kovotojų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės lūkesčiai ir viltys – visa tai netrukus buvo išduota tų, kurie būdami valdžioje, kur kas labiau rūpinosi savo asmenine gerove, privilegijomis, rentomis, o ne čia gyvenančiais žmonėmis, demokratiškos valstybės kūrimu bei stiprinimu. Ar tai ne absurdas, jog ne svetimiems okupantams, o būtent „saviškiams“ valdant šalį, faktiškai prasidėjo valstybės griovimas – išgrobstytas paprastų žmonių pasiaukojančiu darbu sukurtas valstybinis turtas, išvešėjusi korupcija, oligarchinės monopolijos, valdžios protekcionizmas, politizuota teismų sistema, klaninė teisėsauga, praradusi paprastų žmonių pasitikėjimą. Pagaliau – masiška žmonių emigracija, savižudybės, nedarbas. Kas gi tai? Laisvės ir nepriklausomybės idealų įtvirtinimas valstybės gyvenime, o gal kaip tik viskas atvirkščiai?!..

Štai jau daugiau kaip dvidešimt metų manyje tiesiog verda kraujas dėl tokios betvarkės mūsų valstybėje, matant tai, kas čia vyksta. Tikrai ne dėl tokios laisvės ir nepriklausomybės buvo kovojama!.. Per 21 metus Lietuvoje užaugo naujoji karta, žalojama netinkamos švietimo ir mokslo sistemos. Jaunais žmonėmis nesunku manipuliuoti, vietoj istorinės tiesos jiems brukant ideologinę propagandą. Neseniai Pūko radijo laidoje ponas V.Landsbergis, kalbėdamas apie Sausio 13-osios įvykius, užsiminė: „Galbūt tos aukos buvo naudingos ir reikalingos...“. Kaip tai suprasti?! Kam naudingos? Ir kam buvo reikalingos Sausio 13-osios aukos?!.. Taip gali šnekėti tik labai žemos moralės žmogus. Manau, net ir po šitų žodžių ponas V.Landsbergis niekada nenusiplaus tą naktį pralieto nekaltų žmonių kraujo!..