Vytautas Landsbergis
prieš Vytautą Petkevičių:
„AMŽIAUS BYLA“, negalinti
pasibaigti taikos sutartimi!..
 
Juozas IVANAUSKAS
 
 
Istorinė „amžiaus byla“, kurioje europarlamentaras Vytautas Landsbergis kaltina rašytoją Vytautą Petkevičių, kad šis savo romane „Durnių laivas“ neva apšmeižė jo mirusį tėvą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir nori prisiteisti iš pastarojo 100 tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimui, matomai, neturi jokių šansų baigtis taikos sutartimi. Abu varžovai tvirtai laikosi savo pozicijų ir nemano, jog draugiškai sukirtę rankomis galėtų taikiai išsiskirti. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, 2007 m. lapkričio 22 dieną formaliai pabandęs taikos sutartimi padėti tašką šioje ambicingoje byloje, netrukus įsitikino, kad paliaubomis čia tikrai nekvepia...
 
Į V.Landsbergio repliką teisme: „Sutikčiau su taikos sutartimi, jei V.Petkevičius prisipažintų savo kaltę, kad jis piktavališkai ir tyčia apšmeižė mano tėvą“, – rašytojas Vytautas Petkevičius atsakė trumpa kalba, kreipdamasis į teisėją D.Rinkevičių ir į teismo salėje gausiai susirinkusią publiką, iš esmės, palaikančią rašytoją:
„Gerbiamieji, kaip galima piktavališkai apšmeižti žmogų, atsisėdus aštuoneriems metams už darbo stalo? Tuo labiau, kad aš jo tėvą pažinojau. Mes bendradarbiavome
 
207

Sąjūdžio metu, važinėjome į mitingus, kalbėjomės. Ir mane sudomino to žmogaus biografija, labai sudėtinga, labai įdomi... Aš esu parašęs arti 50 apybraižų apie mūsų įžymius žmones ir rašiau jas normaliai, taip kaip moku. Visame savo kūrinyje („Durnių laivas“ – autoriaus pastaba) nesu išgalvojęs nei vieno žodžio, nei vieno sakinio, nesu pasakęs nei vieno pikto žodžio ir todėl nesuprantu, kokiu būdu aš galėjau nusikalsti. Dirbdamas pasitelkiu savo nuomonę ir intuiciją. Tai yra mano, kaip rašytojo talento darbas, ir aš to nelaikau nusikaltimu.
Antra vertus, ankstesniame ieškovo pareiškime nebuvo tvirtinama, kad V.Landsbergis dėl mano kaltės susirgo išėmine širdies liga. Aš pats žinau, kad gerbiamas kolega seniai širdininkas. Tačiau, gerbiamieji, juk reikia turėti saiką! Jis gali parašyti skundą, kad skaitydamas mano knygą susirgo kokia nors venerine liga ir aš už tai turėčiau atsakyti!.. Juk tai nesutelpa į jokią logiką. Todėl aš dar kartą sakau, kad neturiu už ką atsiprašyti V.Landsbergio. Jeigu, tarkim, tai padėtų jo sveikatai ir po mano atsiprašymo jis dar gyventų šimtą metų, tai aš gal ir atsiprašyčiau. Bet juk tai yra žmogaus hoby, pažįstu ji dar nuo gimnazijos laikų, – jis amžinai skundžia, amžinai skundžiasi, amžinai teisiasi, atsiprašau!..“.
Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo 2008 m. sausio 24 dienai. Iki to laiko V.Landsbergis privalo pateikti išrašą iš savo ligos istorijos, o be to, turės pakankamai laiko susipažinti su V.Petkevičiaus atsiliepimu į ieškinį.
Pasibaigus teismo posėdžiui, rašytojas V.Petkevičius, idėjiškai ir morališkai palaikomas bičiulių Stasio Stungurio, Aleksandro Bendinsko, Alberto Ružo bei kitų, neslėpė savo apmaudo: „Tik pagalvokit, V.Landsbergis turėjo didelę
 
208

širdies operaciją! Na ir kas? Dar kartą sakau, jeigu jis, beskaitydamas mano knygą, susirgs triperiu, tai ką, atsakys Petkevičius? Jeigu jis skaitydamas mano knygą susirgo išėmine širdies liga, tai jis tokiu pat būdu galėjo susirgti ir triperiu, skaitydamas „Durnių laivą“...“
 
– O gal tokiu būdu kurpiama motyvacija, siekiant prisiteisti 100 tūkstančių litų neturtinės žalos vaistams nusipirkti?
– Vaistams!.. Aš paskaičiavau, jeigu jis už tuos pinigus širdies tabletes, nitrogliceriną ir validolą, būtų rijęs, tai galėtų vagoną, pilną pulmaną tokių tablečių nusipirkti!..
– Kokį įspūdį jums paliko V.Landsbergis po judviejų ilgokos pertraukos nesimatymo?
– Koks įspūdis? V.Landsbergis – tai grynas ligonis!.. Ne tik širdies, bet ir dvasios. Tai yra aiškiai išreikštas paranojikas, net galiu prisiekti!.. O kas yra paranoja? Tai žmogus turintis tam tikrą idėją ir kai tik pradedi apie ją kalbėti, tai jis nuvažiuoja į dainas... Graikiškai para – reiškia šalia, o noja – protas. Reiškia, paranojikas – žmogus, gyvenantis šalia proto.
– Tokius jūsų žodžius V.Landsbergis gali palaikyti jo personos įžeidimu. Ar nebijote, kad jis gali padvigubins ieškinio sumą?
– Tegul padidina!..
– Ar tikitės laimėti šią bylą?
– Be abejo. Jeigu jau aš pralaimėsiu tą bylą, tai tada iš viso reikėtų mane pasodinti į kalėjimą, o knygą „Durnių laivas“ sudeginti... Be kovos neketinu pasiduoti. Tik aš neturiu supratimo, už ką esu teisiamas.
– Pasak ieškovo, esate teisiamas už V.Landsbergio tėvo įžeidimą.
– Sakykite, ar žodis „žvalgas“ yra įžeidimas? Kokius įrodymus
 
209

man gali pritaikyti? Visi to meto laikraščiai buvo pilni pranešimų, kad jo tėvas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo fašistinės Lietuvos Vyriausybės ministras. Atsiverskite vokiečių okupacijos metų laikraštį, pilna tokių pranešimų. Ir ko čia dar slėptis?..
– Ar jums neatrodo simboliška, kad šioje byloje susirėmė Vytautas prieš Vytautą?
– Nesimboliška! Čia simboliška yra tiek, kad lietuvis prieš žydelį, prieš litvaką, kuris nešioja lietuvišką vardą.
– Regis, labai jau sujaukė dūšią paskutinysis pasimatymas su V.Landsbergiu teismo salėje?
– Ar matėte, svetimos bylos žmonės, advokatė išėjo manęs pasveikinti, tai kodėl sakote – sujaukė?.. Jaučiu liaudies palaikymą. Be to, ir teisėjas D.Rinkevičius paliko man gerą įspūdį...
 
(Kaip žinia, prof. V.Landsbergio sufabrikuota „amžiaus byla“ prieš V.Petkevičių nebuvo nutraukta net ir legendinio „Durnių laivo“ autoriui iškeliavus Anapilin...)
 
Parašęs liaudies pamėgtą knygą „Durnių laivas“ (Politinių veidų ir šaržų galerija), garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas Vytautas Petkevičius jau septintus metus tampomas po teismus ne ką už jį jaunesnio, nuo metų naštos į kuprą sulinkusio europarlamentaro Vytauto Landsbergio, nemato kitos išeities ir būdo apsiginti, kaip kreiptis į teismą su prašymu paskirti šiam „skundikui ir nelaimėliui“ psichiatrinę ekspertizę:
„...tvirtinti, kad mano kūryba gali sukelti kokią nors ligą, kenkiančią žmonių sveikatai, yra gryna pasiligojusio žmogaus nesąmonė. Šis nelaimėlis kiekviena proga kartoja ir rašo, kad aš žmogėdra, kad mano sodyboje
 
210

Dainius Rinkevičius
Jeigu karjeros siekiantis Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius nagrinėjamoje civilinėje byloje įžvelgs „ypatingą V.Petkevičiaus tyčią“ ir už istorinės tiesos atskleidimą bei faktų interpretavimą nuteis rašytoją pinigine bauda, tai dar kartą patvirtins, jog Lietuvos teisėsauga ir teismų sistema politiškai angažuota, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo instinktyviai paklūstanti „valstybininkų“ klanui...
 
rasti sugraužti vaikų kaulai, kad aš mutantas, lietuviškai kalbantis mongolas, kad savo romanus rašau Vasaros gatvėje ir t.t. NEŽINAU KAIP GINTIS NUO TOKIŲ BEPROTIŠKŲ UŽSIPULDINĖJIMŲ, TODĖL PRAŠAU TEISĖJĄ PASKIRTI SKUNDĖJUI PSICHIATRINĘ EKSPERTIZĘ“.
Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, kaip ir besibylinėjantis prof. V.Landsbergis bei jo advokatė Liudvika Meškauskaitė negirdomis praleido šiuos rašytojo Vytauto Petkevičiaus žodžius, garsiai ištartus sausakimšoje teismo salėje posėdžio metu, 2008 m. kovo 17 dieną. Į rašytojo siūlymą V.Landsbergiui skirti psichiatrinę
 
211

ekspertizę sureagavo tik žurnalistė Jūratė Skėrytė, portale alfa.lt paskelbusi straipsnį, antrašte: „Petkevičius prašo Landsbergiui skirti psichiatrinę ekspertizę“. Kai tuo tarpu „patriarcho“ advokatė L.Meškauskaitė, posėdžiui baigiantis dviprasmiškai nusišypsojo ir aptakiai užsiminė, jog atsakovas rašytojas V.Petkevičius bylos nagrinėjimo metu elgėsi nekorektiškai ieškovo V.Landsbergio ir jo mirusio tėvo V.Žemkalnio atžvilgiu. Viena brangiausiai apmokamų Lietuvoje advokačių, visiškai ignoruodama rašytojo pareiškime išdėstytus istoriniais šaltiniais pagrįstus argumentus, literatūros sąrašą bei paaiškinimus, lyg akla višta atkartojo Landsbergių dinastiją ginančius žodžius: „Knygoje išdėstyti teiginiai yra nepaprastai įžeidūs, jie nukreipti prieš mirusįjį žmogų. Jis negali apsiginti, todėl manau, kad šioje byloje teismas turėtų įžvelgti ypatingą V.Petkevičiaus tyčią“.
Ir vis dėlto, toks desperatiškas rašytojo V.Petkevičiaus kreipimasis į teisėją D.Rinkevičių kažin ar galėjo būti neišgirstas teismo proceso dalyvių, juolab kad buvo įvardinti konkretūs epitetai, kuriais švaistėsi spaudoje ir įžeidinėjo rašytoją ne kas kitas, o būtent pats „nelaimėlis“ V.Landsbergis, teismuose metai po metų atkakliai ginantis mirusio tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio esą įžeistą garbę ir orumą.
Tad, jeigu visi viską išgirdo ir suprato, bet tyli ir nereaguoja, tuomet kyla klausimas – kodėl? Juk nepajuokavo šį kartą rašytojas V.Petkevičius, virpančiomis rankomis vartydamas skaitomo pareiškimo lapus, ir tikrai neišsigalvojo jam adresuotų V.Landsbergio užgaulių žodžių, publikuotų spaudoje! Tai kodėl gi teisėjas D.Rinkevičius, lyg strutis smėlyje panarinęs galvą, abejingai tylėjo? Gal todėl, kad kažkaip nepatogu buvo suabejoti europarlamentaro V.Landsbergio moralumu, jo sveika nuovoka?.. Ir todėl
 
212

Vytautas Landsbergis ir Vytautas Petkevičius
„Amžiaus bylos“ – Vytautas Landsbergis
prieš Vytautą Petkevičių akimirka teismo salėje:
du konkurentai – „didysis“ ir „mažasis“.
 
niekas net nebandė kvestionuoti rašytojo V.Petkevičiaus desperatiško kreipimosi į teismą.
Išklausęs atsakovo V.Petkevičiaus pareiškimą, ieškovas V.Landsbergis su jam būdinga tartiufiška intonacija paklausė: „Kalbėdamas čia savo naujus atsiminimus, kokių anksčiau nei skelbta, nei teko girdėti, taip pat daugelį visiškai tikrovės neatitinkančių dalykų, ar jūs prisimenate ką tik duotą priesaiką – teisme sakyti tiesą ir atsakomybę už melagingus liudijimus?..“
Nutraukdamas tolesnius „Tartiufo“ postringavimus šia tema, rašytojas Vytautas Petkevičius tvirtu balsu teismo salėje jam atrėžė: „Jūs ne kunigas ir ne teisėjas! Aš atsakau už savo žodžius ir pasirašiau tam, ką dabar pasakysiu!..“
Tačiau ir be šio politizuoto teisminio farso jau seniai daug kam Lietuvoje yra aišku – „karalius yra nuogas“, o absurdiški V.Landsbergio kaltinimai rašytojui V.Petkevičiui, jo sukti išvedžiojimai savaip interpretuojant keturias nelemtas frazes, ištrauktas iš knygos „Durnių laivas“ konteksto,
 
213

 
 
 
 
  Vytautas Petkevičius ir Albertas Ružas   Žurnalistas Albertas Ružas – rašytojo Vytauto Petkevičiaus „dešinioji ranka“ absurdiškoje, teisinėje dvikovoje su prof. V.Landsbergiu.  
 
 
galėjo įtikinti nebent „megztųjų berečių“ pulko atstovus. „Amžiaus bylos“ nagrinėjimo metu susidarė įspūdis, jog „Durnių laivo“ personažai atgijo ir tiesiai iš knygos nužengė į teismo posėdžių salę: „K.Škirpos ir Hitlerio draugas“, – šis sakinys panaudotas tik viena vienintele prasme – idėjinis šalininkas, pritarėjas – ir jokia kita prasme knygos kontekste neskamba! Rašyti, kad V.Žemkalnis asmeniškai nepažinojo Hitlerio, nedraugavo ar negėrė su juo šampano yra tokia pat nesąmonė, kaip laikyti save mesiju“, – teisme savo skundikui oponavo V.Petkevičius.
Teisėjas D.Rinkevičius, šioje akivaizdžiai politizuotoje byloje ketinantis paskelbti verdiktą 2008 m. kovo 31-ąją, be abejo, bus pasmerktas „landsbergininkų“ arba „frontininkų“ nuožmiai kritikai, o „amžiaus byla“ tikrai nebus nei baigta, nei užmiršta. Ši byla, man regis, nebus užmiršta net ir tada, kai pagrindiniai užsitęsusios teisinės dvikovos herojai gulės po velėna!..
Jeigu karjeros siekiantis Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius nagrinėjamoje civilinėje byloje įžvelgs „ypatingą V.Petkevičiaus tyčią“ ir už istorinės
 
214
 
 
 
 
 

tiesos atskleidimą bei faktų interpretavimą nuteis rašytoją pinigine bauda, tai dar kartą patvirtins, jog Lietuvos teisėsauga ir teismų sistema politiškai angažuota, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo įtakojama „valstybininkų“ klano...
Tiesą sakant, dalyvaudamas keliuose paskutiniuose teismo posėdžiuose, nesitikėjau kitokios šios politizuotos bylos baigties – visi „ėjimai į priekį“ jau numatyti, o kaltinamasis verdiktas, pritvinkęs lyg švino debesis, pakibęs ore virš žilos rašytojo V.Petkevičiaus galvos: pūstels lengvas vėjelis ir džiūgaudama plos katučių „megztųjų berečių“ gvardija, rinkimuose ištikimai balsuojanti už prolandsbergiškuosius konservatorius...
O vis dėlto aš net neabejoju, jog akistatoje su amžinybe tikros pergalės skonį pajus ne politikos Tartiufas V.Landsbergis, bet melagingai apkaltintas, be kaltės nuteistas rašytojas Vytautas Petkevičius!..
Už deginantį tiesos žodį, talentingai įpintą knygose „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, netekęs partinio funkcionieriaus privilegijų, metęs iššūkį savanaudiškai AMB, Kirkilo „socialdemokratų“ klikai, atsisakęs prabangaus gyvenimo malonumų, rašytojas ir dabar yra pasirengęs už tiesą nukentėti, netgi sėsti į kalėjimą, tačiau nesižeminti prieš KGB „stukačių“, slapyvardžiu „Dėdulė“, neprašyti jo atleidimo: „Ką beprasimanytų skundėjas, kaip befalsifikuotų tekstą, jis negali nuneigti nei vieno fakto, kad jo tėvas atliko tų laikų vertinimu didelį antifašistinį žygdarbį. Man rodos, kad V.Landsbergį skųstis į teismą privertė jo per daug išpūstas politinis užsiangažavimas, kad jis, palyginus su tėvu, yra menkystė, visą gyvenimą dirbusi smulkiu KGB bilduku...“
Pasibaigus daugiau nei dvi valandas trukusiam teismo posėdžiui, įkaitusi publika ėmė skirstytis, o lūkuriuojantys
 
215

žurnalistai, susispietę prie salės durų, išgirdo rašytojo Vytauto Petkevičiaus prisipažinimą: „Pinigų neturiu, todėl, jeigu teismas iš manęs priteis 100 tūkst. litų, būsiu pirmasis disidentas, kuris sėdo į kalėjimą...“

2008 m.
 
P. S.

Pasibaigus teismo posėdžiui, teisės srityje „pasikaustęs“ žurnalistas Albertas RUŽAS pasiūlė surašyti prieš ieškinį pačiam V.Landsbergiui – už rašytojo Vytauto Petkevičiaus įžeidimą. Seniai teismo procesą stebintis žurnalistas A.Ružas neslėpė nuostabos V.Petkevičiui iškeltos bylos tikslingumu:
„Aš manau, kad V.Landsbergio pateiktas ieškinys rašytojui V.Petkevičiui, apskritai, yra labai keistas. Ginčai tarp politikų turėtų vykti tame pačiame lygmenyje. Jeigu V.Petkevičius per spaudą, ar parašęs knygą kažką įžeidė, tai ir V.Landsbergis tegul parašo knygą apie V.Petkevičių ir koks buvo jo tėvas, tegul per spaudą duoda atsaką. Juk viskas turėtų vykti viename lygmenyje. Negalima politizuoti teismų, įvelti juos į politinių veikėjų nesibaigiančius ginčus, kurie vyksta kas minutę, kas valandą, be perstojo. Užversti teismus tokiais ieškiniais yra silpnumo požymis būtent to žmogaus, kuris kreipėsi į teismą. Juk V.Landsbergis yra politikas, valdantis plunksną. Tai ir dėk savo oponentui atgal tuo pačiu!.. Juk turi laikraščius, kurie jį palaiko, varyk tuo pačiu lygmeniu, bet ne... Ir tai yra jo silpnumo požymis, jis bėga į teismą, atseit, apginkite mane, aš pats nebegaliu... Tai koks gi tu politikas?..“.
– Matomai, rašytojas Vytautas Petkevičius „užmynė“ ant labai jautrios vietos europarlamentarui V.Landsbergiui?
– V.Petkevičius nuplėšė kaukę nuo V.Landsbergio. Suprantate,
 
216

vaikšto kaukėtas žmogus!.. Jis daug kam nuplėšė kaukes savo kūriniuose „Durnių laivas“ ir „Durniškės“. Juk Vytautas Petkevičius yra savotiškas visos tos politinės situacijos „išdavikas“, kadangi jis ten buvo, viską pats savo akimis matė, viską girdėjo ir parodė mums, kaip tie žmonės atrodo be kaukių, išrengti nuogai. Žinoma, ne su viskuo jo kūryboje galima sutikti, bet esmė ne čia. Esmingas momentas yra tas, kad jis visus tuos politikus ir veikėjus išrengė. Tai esmė!.. O politikui su politiku bylinėtis teisme – didelė gėda!..
Matote, aš turiu Vincento Bergerio knygą „Europos Žmogaus Teisių Teismo Jurisprudencija“ (jos sudarytojas habilituotas daktaras, profesorius Pranas Kūris), kurios 478 puslapiuose yra aprašyta analogiška byla: žurnalisto nuteisimas už federalinio kanclerio šmeižimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, kad žurnalistui Vingensui paskirta bausmė – panaši į cenzūrą, siekiant jį paveikti, kad daugiau neberašytų tokių kritikos straipsnių politikos srityje. Nustatyta, kad toks nuteisimas varžo spaudą, kai ji atlieka informacijos ir kontrolės uždavinį. Tokiu būdu Teismas pripažino teisę žurnalistui Vingensui būti atlygintam, skiriant 15 tūkstančių Austrijos šilingų sumos baudą iš skundėjo, tai yra, federalinio kanclerio.
Manau, tai galėtų būti pamokantis pavyzdys ir pastarojoje byloje, kurią V.Landsbergis iškėlė V.Petkevičiui. Juk mūsų teisės aktai yra suderinti su EŽTT konvencijomis ir jų sprendimai mums privalomi. Kita vertus, rašytojas Vytautas Petkevičius yra diplomuotas istorikas. Čia yra ne prokurorų, kurie bando jam prikergti baudžiamąją bylą, ir ne teisėsaugos reikalas. Istorikas turi teisę vertinti iškilias istorines asmenybes, pateikti savo nuomonę, kalbėti apie jas...
 
217