Istorinė „amžiaus byla“, kurioje europarlamentaras Vytautas Landsbergis kaltina rašytoją Vytautą Petkevičių, kad šis savo romane „Durnių laivas“ neva apšmeižė jo mirusį tėvą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir nori prisiteisti iš pastarojo 100 tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimui, matomai, neturi jokių šansų baigtis taikos sutartimi. Abu varžovai tvirtai laikosi savo pozicijų ir nemano, jog draugiškai sukirtę rankomis galėtų taikiai išsiskirti. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, 2007 m. lapkričio 22 dieną formaliai pabandęs taikos sutartimi padėti tašką šioje ambicingoje byloje, netrukus įsitikino, kad paliaubomis čia tikrai nekvepia...

Į V.Landsbergio repliką teisme: „Sutikčiau su taikos sutartimi, jei V.Petkevičius prisipažintų savo kaltę, kad jis piktavališkai ir tyčia apšmeižė mano tėvą“, – rašytojas Vytautas Petkevičius atsakė trumpa kalba, kreipdamasis į teisėją D.Rinkevičių ir į teismo salėje gausiai susirinkusią publiką, iš esmės, palaikančią rašytoją:

„Gerbiamieji, kaip galima piktavališkai apšmeižti žmogų, atsisėdus aštuoneriems metams už darbo stalo? Tuo labiau, kad aš jo tėvą pažinojau. Mes bendradarbiavome

Antra vertus, ankstesniame ieškovo pareiškime nebuvo tvirtinama, kad V.Landsbergis dėl mano kaltės susirgo išėmine širdies liga. Aš pats žinau, kad gerbiamas kolega seniai širdininkas. Tačiau, gerbiamieji, juk reikia turėti saiką! Jis gali parašyti skundą, kad skaitydamas mano knygą susirgo kokia nors venerine liga ir aš už tai turėčiau atsakyti!.. Juk tai nesutelpa į jokią logiką. Todėl aš dar kartą sakau, kad neturiu už ką atsiprašyti V.Landsbergio. Jeigu, tarkim, tai padėtų jo sveikatai ir po mano atsiprašymo jis dar gyventų šimtą metų, tai aš gal ir atsiprašyčiau. Bet juk tai yra žmogaus hoby, pažįstu ji dar nuo gimnazijos laikų, – jis amžinai skundžia, amžinai skundžiasi, amžinai teisiasi, atsiprašau!..“.

Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo 2008 m. sausio 24 dienai. Iki to laiko V.Landsbergis privalo pateikti išrašą iš savo ligos istorijos, o be to, turės pakankamai laiko susipažinti su V.Petkevičiaus atsiliepimu į ieškinį.

Pasibaigus teismo posėdžiui, rašytojas V.Petkevičius, idėjiškai ir morališkai palaikomas bičiulių Stasio Stungurio, Aleksandro Bendinsko, Alberto Ružo bei kitų, neslėpė savo apmaudo: „Tik pagalvokit, V.Landsbergis turėjo didelę

– O gal tokiu būdu kurpiama motyvacija, siekiant prisiteisti 100 tūkstančių litų neturtinės žalos vaistams nusipirkti?

– Vaistams!.. Aš paskaičiavau, jeigu jis už tuos pinigus širdies tabletes, nitrogliceriną ir validolą, būtų rijęs, tai galėtų vagoną, pilną pulmaną tokių tablečių nusipirkti!..

– Kokį įspūdį jums paliko V.Landsbergis po judviejų ilgokos pertraukos nesimatymo?

– Koks įspūdis? V.Landsbergis – tai grynas ligonis!.. Ne tik širdies, bet ir dvasios. Tai yra aiškiai išreikštas paranojikas, net galiu prisiekti!.. O kas yra paranoja? Tai žmogus turintis tam tikrą idėją ir kai tik pradedi apie ją kalbėti, tai jis nuvažiuoja į dainas... Graikiškai para – reiškia šalia, o noja – protas. Reiškia, paranojikas – žmogus, gyvenantis šalia proto.

– Tokius jūsų žodžius V.Landsbergis gali palaikyti jo personos įžeidimu. Ar nebijote, kad jis gali padvigubins ieškinio sumą?

– Tegul padidina!..

– Ar tikitės laimėti šią bylą?

– Be abejo. Jeigu jau aš pralaimėsiu tą bylą, tai tada iš viso reikėtų mane pasodinti į kalėjimą, o knygą „Durnių laivas“ sudeginti... Be kovos neketinu pasiduoti. Tik aš neturiu supratimo, už ką esu teisiamas.

– Pasak ieškovo, esate teisiamas už V.Landsbergio tėvo įžeidimą.

– Sakykite, ar žodis „žvalgas“ yra įžeidimas? Kokius įrodymus

– Ar jums neatrodo simboliška, kad šioje byloje susirėmė Vytautas prieš Vytautą?

– Nesimboliška! Čia simboliška yra tiek, kad lietuvis prieš žydelį, prieš litvaką, kuris nešioja lietuvišką vardą.

– Regis, labai jau sujaukė dūšią paskutinysis pasimatymas su V.Landsbergiu teismo salėje?

– Ar matėte, svetimos bylos žmonės, advokatė išėjo manęs pasveikinti, tai kodėl sakote – sujaukė?.. Jaučiu liaudies palaikymą. Be to, ir teisėjas D.Rinkevičius paliko man gerą įspūdį...

(Kaip žinia, prof. V.Landsbergio sufabrikuota „amžiaus byla“ prieš V.Petkevičių nebuvo nutraukta net ir legendinio „Durnių laivo“ autoriui iškeliavus Anapilin...)

Parašęs liaudies pamėgtą knygą „Durnių laivas“ (Politinių veidų ir šaržų galerija), garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas Vytautas Petkevičius jau septintus metus tampomas po teismus ne ką už jį jaunesnio, nuo metų naštos į kuprą sulinkusio europarlamentaro Vytauto Landsbergio, nemato kitos išeities ir būdo apsiginti, kaip kreiptis į teismą su prašymu paskirti šiam „skundikui ir nelaimėliui“ psichiatrinę ekspertizę:

„...tvirtinti, kad mano kūryba gali sukelti kokią nors ligą, kenkiančią žmonių sveikatai, yra gryna pasiligojusio žmogaus nesąmonė. Šis nelaimėlis kiekviena proga kartoja ir rašo, kad aš žmogėdra, kad mano sodyboje

Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, kaip ir besibylinėjantis prof. V.Landsbergis bei jo advokatė Liudvika Meškauskaitė negirdomis praleido šiuos rašytojo Vytauto Petkevičiaus žodžius, garsiai ištartus sausakimšoje teismo salėje posėdžio metu, 2008 m. kovo 17 dieną. Į rašytojo siūlymą V.Landsbergiui skirti psichiatrinę

Ir vis dėlto, toks desperatiškas rašytojo V.Petkevičiaus kreipimasis į teisėją D.Rinkevičių kažin ar galėjo būti neišgirstas teismo proceso dalyvių, juolab kad buvo įvardinti konkretūs epitetai, kuriais švaistėsi spaudoje ir įžeidinėjo rašytoją ne kas kitas, o būtent pats „nelaimėlis“ V.Landsbergis, teismuose metai po metų atkakliai ginantis mirusio tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio esą įžeistą garbę ir orumą.

Tad, jeigu visi viską išgirdo ir suprato, bet tyli ir nereaguoja, tuomet kyla klausimas – kodėl? Juk nepajuokavo šį kartą rašytojas V.Petkevičius, virpančiomis rankomis vartydamas skaitomo pareiškimo lapus, ir tikrai neišsigalvojo jam adresuotų V.Landsbergio užgaulių žodžių, publikuotų spaudoje! Tai kodėl gi teisėjas D.Rinkevičius, lyg strutis smėlyje panarinęs galvą, abejingai tylėjo? Gal todėl, kad kažkaip nepatogu buvo suabejoti europarlamentaro V.Landsbergio moralumu, jo sveika nuovoka?.. Ir todėl

Išklausęs atsakovo V.Petkevičiaus pareiškimą, ieškovas V.Landsbergis su jam būdinga tartiufiška intonacija paklausė: „Kalbėdamas čia savo naujus atsiminimus, kokių anksčiau nei skelbta, nei teko girdėti, taip pat daugelį visiškai tikrovės neatitinkančių dalykų, ar jūs prisimenate ką tik duotą priesaiką – teisme sakyti tiesą ir atsakomybę už melagingus liudijimus?..“

Nutraukdamas tolesnius „Tartiufo“ postringavimus šia tema, rašytojas Vytautas Petkevičius tvirtu balsu teismo salėje jam atrėžė: „Jūs ne kunigas ir ne teisėjas! Aš atsakau už savo žodžius ir pasirašiau tam, ką dabar pasakysiu!..“

Tačiau ir be šio politizuoto teisminio farso jau seniai daug kam Lietuvoje yra aišku – „karalius yra nuogas“, o absurdiški V.Landsbergio kaltinimai rašytojui V.Petkevičiui, jo sukti išvedžiojimai savaip interpretuojant keturias nelemtas frazes, ištrauktas iš knygos „Durnių laivas“ konteksto,

Tiesą sakant, dalyvaudamas keliuose paskutiniuose teismo posėdžiuose, nesitikėjau kitokios šios politizuotos bylos baigties – visi „ėjimai į priekį“ jau numatyti, o kaltinamasis verdiktas, pritvinkęs lyg švino debesis, pakibęs ore virš žilos rašytojo V.Petkevičiaus galvos: pūstels lengvas vėjelis ir džiūgaudama plos katučių „megztųjų berečių“ gvardija, rinkimuose ištikimai balsuojanti už prolandsbergiškuosius konservatorius...

O vis dėlto aš net neabejoju, jog akistatoje su amžinybe tikros pergalės skonį pajus ne politikos Tartiufas V.Landsbergis, bet melagingai apkaltintas, be kaltės nuteistas rašytojas Vytautas Petkevičius!..

Už deginantį tiesos žodį, talentingai įpintą knygose „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, netekęs partinio funkcionieriaus privilegijų, metęs iššūkį savanaudiškai AMB, Kirkilo „socialdemokratų“ klikai, atsisakęs prabangaus gyvenimo malonumų, rašytojas ir dabar yra pasirengęs už tiesą nukentėti, netgi sėsti į kalėjimą, tačiau nesižeminti prieš KGB „stukačių“, slapyvardžiu „Dėdulė“, neprašyti jo atleidimo: „Ką beprasimanytų skundėjas, kaip befalsifikuotų tekstą, jis negali nuneigti nei vieno fakto, kad jo tėvas atliko tų laikų vertinimu didelį antifašistinį žygdarbį. Man rodos, kad V.Landsbergį skųstis į teismą privertė jo per daug išpūstas politinis užsiangažavimas, kad jis, palyginus su tėvu, yra menkystė, visą gyvenimą dirbusi smulkiu KGB bilduku...“

Pasibaigus daugiau nei dvi valandas trukusiam teismo posėdžiui, įkaitusi publika ėmė skirstytis, o lūkuriuojantys

P. S.

Pasibaigus teismo posėdžiui, teisės srityje „pasikaustęs“ žurnalistas Albertas RUŽAS pasiūlė surašyti prieš ieškinį pačiam V.Landsbergiui – už rašytojo Vytauto Petkevičiaus įžeidimą. Seniai teismo procesą stebintis žurnalistas A.Ružas neslėpė nuostabos V.Petkevičiui iškeltos bylos tikslingumu:

„Aš manau, kad V.Landsbergio pateiktas ieškinys rašytojui V.Petkevičiui, apskritai, yra labai keistas. Ginčai tarp politikų turėtų vykti tame pačiame lygmenyje. Jeigu V.Petkevičius per spaudą, ar parašęs knygą kažką įžeidė, tai ir V.Landsbergis tegul parašo knygą apie V.Petkevičių ir koks buvo jo tėvas, tegul per spaudą duoda atsaką. Juk viskas turėtų vykti viename lygmenyje. Negalima politizuoti teismų, įvelti juos į politinių veikėjų nesibaigiančius ginčus, kurie vyksta kas minutę, kas valandą, be perstojo. Užversti teismus tokiais ieškiniais yra silpnumo požymis būtent to žmogaus, kuris kreipėsi į teismą. Juk V.Landsbergis yra politikas, valdantis plunksną. Tai ir dėk savo oponentui atgal tuo pačiu!.. Juk turi laikraščius, kurie jį palaiko, varyk tuo pačiu lygmeniu, bet ne... Ir tai yra jo silpnumo požymis, jis bėga į teismą, atseit, apginkite mane, aš pats nebegaliu... Tai koks gi tu politikas?..“.

– Matomai, rašytojas Vytautas Petkevičius „užmynė“ ant labai jautrios vietos europarlamentarui V.Landsbergiui?

– V.Petkevičius nuplėšė kaukę nuo V.Landsbergio. Suprantate,

Matote, aš turiu Vincento Bergerio knygą „Europos Žmogaus Teisių Teismo Jurisprudencija“ (jos sudarytojas habilituotas daktaras, profesorius Pranas Kūris), kurios 478 puslapiuose yra aprašyta analogiška byla: žurnalisto nuteisimas už federalinio kanclerio šmeižimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, kad žurnalistui Vingensui paskirta bausmė – panaši į cenzūrą, siekiant jį paveikti, kad daugiau neberašytų tokių kritikos straipsnių politikos srityje. Nustatyta, kad toks nuteisimas varžo spaudą, kai ji atlieka informacijos ir kontrolės uždavinį. Tokiu būdu Teismas pripažino teisę žurnalistui Vingensui būti atlygintam, skiriant 15 tūkstančių Austrijos šilingų sumos baudą iš skundėjo, tai yra, federalinio kanclerio.

Manau, tai galėtų būti pamokantis pavyzdys ir pastarojoje byloje, kurią V.Landsbergis iškėlė V.Petkevičiui. Juk mūsų teisės aktai yra suderinti su EŽTT konvencijomis ir jų sprendimai mums privalomi. Kita vertus, rašytojas Vytautas Petkevičius yra diplomuotas istorikas. Čia yra ne prokurorų, kurie bando jam prikergti baudžiamąją bylą, ir ne teisėsaugos reikalas. Istorikas turi teisę vertinti iškilias istorines asmenybes, pateikti savo nuomonę, kalbėti apie jas...