2007 m. leidykla „Gairės“ išleido fundamentalios apimties, 896 puslapių knygą „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997 metai“ (deja, tik 350 egz. tiražu). Vos pasirodžiusi knygynuose, ji iškart tapo bibliografine retenybe. Knygos autorius (sudarytojas) – žinomas Lietuvoje ir JAV disidentas, devintą dešimtį skaičiuojantis Vytautas SKUODIS pasižymi, pasak Liudo Dambrausko, „darbštumu, sąžiningumu, tautiniu principingumu ir nesitaikstymu su sovietinės propagandos melu“.

Itin plačios erudicijos publicistas 1953 m. baigė Vilniaus universitetą, 1969 m. įgijo mokslo kandidato laipsnį, dėstė VU gamtos fakultete. Dar iki V.Skuodžio paskyrimo vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dešiniojo flango politikų iniciatyva buvo nuolat puolamas, šmeižiamas, bandant diskredituoti šį aukštos moralės, kūrybingą žmogų, matyt, kažkuo neįtikusį prolandsberginei šutvei. Neregėto masto puolimas, siekiant suklastoti istorinę tiesą ir teisingumą, o taip pat nuslėpti dokumentų išvogimą iš buvusių KGB rūmų, atsispindi išleistoje kronikoje – unikalioje rinktinėje, susidedančioje iš įvairių to meto straipsnių, dokumentų, dekretų, V.Skuodžio dienoraščio

Aukštos moralės, dori, sąžiningi šalies patriotai, aukoję savo gyvenimus pavergtos tautos dvasiai žadinti, dirbę ir kovoję „vardan tos Lietuvos“, tokie amžinieji disidentai, kaip Liudas Dambrauskas, Viktoras Petkus, Aleksandras Bendinskas, Stasys Stungurys, Vytautas Skuodis, – visi jie palengva traukiasi iš mūsų tarpo, ramia širdimi ir sąžine pasitikdami amžinybę. Jų neišgirsime kalbančių radijo laidose, neišvysime TV ekranuose ar Seimo tribūnose, minint Lietuvos nepriklausomybę, arba prezidentūros pokyliuose, ten, kur ir dabar durys plačiai atsiveria įvairaus plauko politiniams konformistams, vos ne stabu virtusiam „Rezistentui Nr.1“ prof. Vytautui Landsbergiui, kurio valia bei „megztųjų berečių“ choro pritarimu dorieji Lietuvos patriotai, tikrieji rezistentai buvo nustumti į šalį, ilgą laiką „ura patriotų“ ujami, pjudomi, šmeižiami...

Kita vertus, istorinę tiesą ir teisingumą suklastoti – ne tik pragariškai sunkus, bet ir absoliučiai bergždžias darbas. Juk ne veltui sakoma – „rankraščiai nedega“. Tiesą mums byloja palikti raštai, kurių autoriai – sąžinės, aukštos moralės, teisingumo jausmo nepraradę gyvieji ir išeinantys disidentai, tuo lemtingu istoriniu laikotarpiu atsidūrę politinių kovų sūkuryje.

Net jei ir buvo išvogtos ir sunaikintos KGB archyvų bylos, kompromituojančios žinomus nepriklausomos Lietuvos politinius veikėjus, buvusius ar vis dar esančius

Matomai, ne visiems tuo besidomintiems skaitytojams prieinamos šios retos ir vertingos knygos, tad būtų tikslinga kiek plačiau pristatyti Vytautą SKUODĮ. Geriausiai tai padarė jo bendražygis, šviesios atminties politinis kalinys Liudas Dambrauskas knygelėje „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas“, išleistoje 1999 m. Kaune. Be kita ko, ten yra rašoma, jog Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis – „Pirmasis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, nepabūgęs pasekmių, išdrįso 1979 m. viešai pasmerkti sovietinį rėžimą. Tapo ryžtingu ir principingu tikėjimo laisvės gynėju. Nekreipdamas dėmesio į KGB persekiojimus bei įspėjimus, viešai įsijungė į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą. Parašė plačią studiją apie dvasinį genocidą Lietuvoje. 1979 m. lapkričio 28 d. parašė JAV prezidentui Karteriui laišką, atskleisdamas grubius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. 1979 m. gruodžio 31 d. už tautines pažiūras, prieštaraujančias sovietinei ideologijai, buvo atleistas iš Universiteto, o 1980 m. sausio 9 d., po pakartotinų kratų jo bute, areštuotas. 1980 m. gruodžio 15-22 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo Vilniuje nuteistas didžiausia už tokius nusikaltimus bausme – 7 metams griežto režimo lagerio ir 5 m. ištrėmimo (už pogrindyje leistas „Perspektyvas“, už bendradarbiavimą „Alma Mater“ ir ypač už jo bute rastą mašinraštį – 300 psl. veikalą „Dvasinis genocidas Lietuvoje“).

Be abejo, maksimalios bausmės skyrimui V.Skuodžiui turėjo įtakos jo principingas paskutinis žodis teisme, trukęs apie aštuonias valandas, kuriame, užuot prašęs sušvelninti bausmę, patį teismą demaskavo ir prikalė prie gėdos stulpo...

Visus septynerius metus praleido Mordovijoje, Baraševo griežto režimo lageryje. Jame būdamas visą laiką administracijai nenuolaidžiavo, į lagerio saugumiečių savivaliavimą reaguodavo protestais ir skundais aukštesnei instancijai. Žinoma,

V.Skuodis lageryje pasižymėjo dvasiniu stabilumu, nepalaužiamu užsispyrimu, begaline kantrybe ir, esant reikalui, drąsa. Nepaisydamas lagerio administracijos bausmių, ne sykį sugebėjo nelegaliai informuoti visuomenę apie KGB organų savivaliavimus politinių kalinių atžvilgiu. Atvirai ignoruodavo tuos, kurie savo lojalumu talkino lagerio administracijai. Kiekvieną laisvesnę minutę stengėsi produktyviai išnaudoti. Vos atsipalaidavęs nuo priverstinio darbo, įnikdavo į žurnalus ir knygas. Rodės, galėtų išsėdėti prie knygų ištisą parą, jeigu nereikėtų valgyti, miegoti ir į siuvyklą eiti. Būdamas lageryje perskaitė daugiau kaip 400 knygų. Skaitė ne kas pakliuvo, o pagal griežtą sistemą ir pasirinktą tematiką... Protestuodamas prieš žmogaus teisių pažeidimus, kiekvieną trečiadienį atsisakydavo maisto, tokiu pat būdu protestavo prieš Lietuvos okupaciją – birželio 15 dieną ir, žinoma, nepamiršdavo ir Vasario 16-osios. Apie badavimo akcijas oficialiai pranešdavo lagerio administracijai. Nors Skuodis per nuolatinius badavimus ne sykį nualpo, be to, ir karceryje 15 parų teko praleisti, tačiau nepalūžo – badavimo grafiko laikėsi iki paskutinės kalinimo dienos. Per septynerius nelaisvės metus daugiau nei 170 dienų praleido sausai badaudamas...

1987 m. sausio 7 d. Vytautą Skuodį iš Baraševo lagerio

1987 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas paties prezidento Reigano. Visur, kur Skuodis lankėsi, su kuo susitikinėjo, jo pagrindinis tikslas buvo kuo plačiau informuoti pasaulio visuomenę apie pavergtų Pabaltijo tautų padėtį ir jų pastangas atgauti valstybingumą. Visur kalbėjo kaip Lietuvos Helsinkio grupės ir Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys. Buvo vienas iš iniciatorių įkuriant tarptautinį koordinacinį centrą „Democracy and Independence“ (Demokratija ir nepriklausomybė), kuris surengė tarptautines konferencijas Romoje, Paryžiuje, Prahoje. Vytauto Skuodžio susitikimai su įžymiais politiniais veikėjais turėjo didelės politinės reikšmės mūsų laisvės idėjos įgyvendinimui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vytautas suprato, kad jis savo krašte reikalingesnis negu užsienyje. Sugrįžęs į Lietuvą įsijungė į tautinės kultūros atkūrimo barus. Jo nesužavėjo įvairiausių politinių partijų siauri interesai bei jų rietenos. Jo partija buvo Lietuva, o siekis – tarnauti atsikuriančios valstybės interesams... 1993 m. liepos 18 dieną, įkūrus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, V.Skuodis tampa pirmuoju

V.Skuodis siekė buvusius politinius kalinius bei tremtinius, nepriklausomai nuo politinių, religinių pažiūrų, suburti bendram valstybės atkūrimo darbui. Tačiau toks jo požiūris ne visus patenkino. Atsisakęs Genocido centrą paversti vienos politinės grupuotės įrankiu, tapo ne visiems priimtinas. Tie, kurie bandė politinio kalinio etikete spekuliuoti ir siekti asmeninės ar politinės naudos, negalėjo taikstytis su Skuodžio nešališkumu ir principingumu. V.Skuodis buvo nepriimtinas dešiniosios pakraipos partijų lyderiams, kurie atvirai siekė Genocido centrą panaudoti partiniams interesams. Akcija prieš Skuodį, kaip Genocido centro vadovą, buvo ne atsitiktinė, o gerai organizuota politinė kampanija, pasinaudojant kai kurių buvusių politinių kalinių naivumu.

Skuodžio oponentai toje šmeižto, šlykščių prasimanymų kampanijoj nesidrovėjo pasinaudoti net susikompromitavusiais arba jo nepažinojusiais kaliniais. Atrodo, kad už tų intrigų organizatorių pečių stovėjo ne tik jo konkurentai, bet su jais konsolidavosi ir slaptosios tarnybos, kurios savo laiku sudarė sovietinės sistemos ramstį. O pastarosios ypatingai buvo suinteresuotos vieno iš žymiausių disidentų izoliavimu nuo Lietuvos politinio gyvenimo. 1997 m. Vytautas Skuodis atleistas iš Genocido centro vadovo pareigų. Vienas svarbiausių atleidimo motyvų buvo „visuomeninių organizacijų, ginančių nukentėjusius nuo okupacinio rėžimo vykdyto genocido žmones, pasiūlymas“ (iš G.Vagnoriaus teikimo).

Tačiau piktosios jėgos, siekiančios V.Skuodį izoliuoti nuo visuomeninio – politinio gyvenimo ir palaužti jį kaip asmenybę, apsiriko. Jis neieškojo nei dešiniųjų, nei kairiųjų politikų užtarimo. Svetimųjų nepalaužtas, nesiklaupė

Per palyginti trumpą laiką V.Skuodis išleido šias knygas: „Lietuva ir pasaulis 1991-ųjų sausyje“ (1995 m., 120 p.); „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ (1996 m., 343 p.); „Žaidimas KGB tinkluose“ (1996 m., 320 p.) ir kt. Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas, daktaras Vytautas Skuodis švenčia savo 70-metį. Dvasiškai tvirtas, principingas, neinantis į kompromisą su savo pažiūrom, jaunatviškai energingas, neieškantis lengvos duonos bei karjeros, nesitraukiantis nė žingsnio nuo tų principų, už kuriuos visą gyvenimą kovojo...“ – štai kaip V.Skuodį charakterizavo L.Dambrauskas 1999 metais.

Tokie buvusio politinio kalinio Liudo Dambrausko prisiminimų fragmentai apie „dvasiškai tvirtą, principingą, neinantį į kompromisą su savo pažiūrom“ disidentą Vytautą Skuodį nekelia abejonių aukščiau pateiktų eilučių autoriaus nuoširdumu bei kompetencija. Šiemet sukanka devyneri metai, kaip nebėra tarp mūsų šviesios atminties L.Dambrausko, tačiau jo įžiebta kibirkštis bei savalaikė idėjinė–moralinė parama bendražygiui V.Skuodžiui išties buvo gan efektyvi ir pasitarnavo retos knygos „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“ atsiradimui Lietuvoje. Šios knygos pratarmėje autorius rašo:

„Atvykęs į savo mėgstamą Kauno miestą, aš visada aplankydavau Liudą Dambrauską. Su juo susipažinau Mordovijos lageryje, į kurį jis buvo patekęs jau antrą kartą... Kartą užėjęs į svetingus Aldonos ir Liudo Dambrauskų namus, buvau sutiktas man netikėtu klausimu:

Ar rašai ką nors?

Nustebęs paklausiau:

– O ką aš turiu rašyti?

– Kaip tai ką? Ogi apie tai, kaip tave niekino ir šmeižė.

Et, kam to reikia? Visa tai buvo, praslinko, nuėjo užmarštin, – abejingai jam atsakiau.

– Kaip tai kam? – piktokai paklausė Liudas. – Tai istorijai reikalinga!

Šio mūsų trumpo pokalbio, įvykusio prieš trejetą ar daugiau metų, aš nepamiršau. Pradėjau galvoti, kad gal tikrai tokie mano prisiminimai kam nors galėtų būti naudingi? Paskyrimas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu ne tik mane labai plačiai išgarsino, bet taip pat sukėlė tam tikros visuomenės dalies atkaklias ir ilgalaikes protesto akcijas ir beveik nuolatinį žiniasklaidos dėmesį...

Jau praėjo lygiai 10 metų, kai LR Seimas mane buvo patvirtinęs LGGRTC vadovu. Ir tiek pat metų, kai prieš mane buvo pradėtos piktos akcijos, stengiantis įvairiais būdais trukdyti eiti valstybės man patikėtas pareigas. Tai tęsėsi tol, kol naujos kadencijos Seimas mane iš tų pareigų atleido. Dar ir dabar esu klausiamas, kokios gi buvo tikrosios to man suorganizuoto priešiškumo priežastys? Tas priežastis, manau, atidus skaitytojas pats susiras šioje knygoje. Jeigu tie įvykiai būtų lietę tiktai mane vieną, žinoma, nebereikėtų jų prisiminti. Bet jie turėjo pabrėžtinai ryškų socialinį – politinį aspektą. Todėl šia prasme Liudas Dambrauskas turbūt buvo teisus, manydamas, kad tai anksčiau ar vėliau turės būti įvertinta objektyvių istorikų.

Ši knyga – tai įvairiausių dokumentų, įskaitant ir dienoraštinius užrašus, esančius mano archyve, montažas. Joje nėra jokių šios pratarmės autoriaus dabartinių aiškinimų, samprotavimų, apibendrinimų bei išvadų. Tas išvadas turėtų padaryti pats knygos skaitytojas.

Knygos sudarytojas mano, kad ji ateities istorikams, ir ne tik jiems, bus naudinga rašant apie Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prieštaringą pirmąjį dešimtmetį.“

V.Skuodžio teigimu, ruošiant spaudai knygą „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika“, sunkiausiai buvo parinkti ir atspausdinti ištraukas iš dienoraščio, o kitos sudėtinės dalys buvo pateiktos maketuojant knygą. Jos parengimas spaudai užtruko vienerius metus. Pasiteiravus, o kodėl, vis dėlto, tik ką pasirodžiusioje knygoje nėra jokių autoriaus išvadų, V.Skuodis patarė atsakymo į šį klausimą ieškoti knygos pratarmėje:

„Aš nedarau jokių apibendrinimų, jokių išvadų, nieko nekaltinu, nesiteisinu, ir skaitytojas pats turi susidaryti išvadą, kodėl ta visa velniava kilo tada, kai tris su puse metų prieš mane kariavo visi tie „ura patriotai“. Man tada atrodė, kad jeigu aš daryčiau kažkokius apibendrinimus, tai tiesiog sumenkinčiau tą knygą, gautųsi lyg kažkoks pasiteisinimas, todėl pateikiau grynai tik faktinę medžiagą, kurioje nėra nei vieno mano žodžio pridėta. Tik pratarmė, kurioje paaiškinu, kodėl ir kaip ta knyga atsirado. Paskatino mane kažką tai padaryti amžiną atilsį Liudas Dambrauskas. Po to dar ilgai galvojau, verta ar neverta, bet paskui apsisprendžiau. Net iki šios dienos sutinku pažįstamus, gerus žmones ir jie klausia manęs, kodėl gi kilo tas triukšmas dėl mano pareigybės LGGRT centre? Jeigu net man artimi žmonės nežino priežasties, tai tada niekas nežino!.. O priežastis

Peršasi išvada, jog tie įtakingi asmenys, kurie tuo metu buvo valdžioje, o ypač „Rezistentas Nr.1“ – Vytautas Landsbergis, buvo suinteresuotas, kad tam tikros KGB bylos nebūtų paviešintos, o gal ir visai dingtų iš LGGRTC archyvų. Pasiteiravus, ką mano apie tai buvęs centro vadovas, V.Skuodis atsakė:

„Čia daugelis taip mano, bet man atrodo, galbūt buvo kita priežastis, ne tiek baimė, kiek noras šeimininkauti tuose archyvuose, kaip ir prieš tai jie ten šeimininkavo, įvyko tas bylų grobstymas, kuomet B.Gajauskas, labai riboto išsilavinimo ir piktybinis žmogus, buvo paskirtas VSD direktoriumi. Tuomet, kas netingėjo, iš gatvės atėjęs, galėjo eiti į archyvus ir galėjo nešti bylas, kiek tiktai norėjo, – jokios kontrolės tada nebuvo.

Tą faktą man paliudijo kai kurie žmonės. Paskui, kai B.Gajauską nušalino, ir Plumpa tapo VSD direktoriumi, tuomet buvo įvesta tvarka, kontrolė, jau niekas nebegalėjo įeiti į tuos archyvus ir išsinešti bylų...

O kodėl jie manęs nemėgo?.. Na, matote, jie išplatino įvairius dokumentus, kodėl Vytautas Skuodis netinkamas toms pareigoms: pirma, kad esu Amerikos pilietis pagal gimimo vietą, bet aš esu ir Lietuvos pilietis; antra, kad aš nesu nei teisininkas, nei istorikas, o gamtininkas,

Kiek išsamiau susipažinęs su chrestomatine disidento Vytauto Skuodžio sudaryta knyga „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika. 1993–1997“, įžvalgesnis skaitytojas, be abejo, nesunkiai susigaudys, kas atliko solo partiją disharmoniją skleidžiančiame prolandsberginės šutvės chore, kokie ten andreikos, gajauskai, juknevičienės, vagnoriai nuolankiai pasitarnavo V.Landsbergio Tartiufo dvasios suklestėjimui ir jos neišvengiamam žlugimui. Norėtųsi tikėti, jog žlugimas įvyks netolimoje ateityje, tačiau būkim realistai!..

Svetimų nepalaužtas, savų neparklupdytas, garbės disidentas, daktaras Vytautas Skuodis „Melo, neapykantos ir šmeižto kroniką“ pradeda Česterfieldo citata: „Nieko nėra ydingesnio už melą. Tai apmaudo, bailumo ir tuštybės padaras“, o baigiama ši knyga tiesiog skandalingomis eilutėmis, demaskuojančiomis KGB informatoriaus

„Manau, kad toks valdžios dėmesys A.Andreikai paaiškinamas kaip atlyginimas už jo rašliavą apie mane, davusią pagrindą mano priešams melagingai skelbti nepasitikėjimą manimi, kuris su G.Vagnoriaus pagalba baigėsi politiniu susidorojimu. Valstybės pensijos paskyrimą Andreikai vertinu kaip netiesioginį spaudimą teismui vis dar nesibaigiančioje mūsų byloje.

Nesibaigianti byla su Andreika verčia susimąstyti apie moralę tų Seimo narių, kurie panaudojo šį žmogų savo nusikalstamų tikslų siekimui. Kad mane paniekintų, sukeltų patiklių žmonių nepasitikėjimą manimi, jiems užteko už gryną pinigą priimti Andreikos parašytas ir išplatintas insinuacijas. Tuo tarpu jų partijoje ir valdžioje esančius, apie kuriuos ne be pagrindo kalbama kaip apie turėjusius ryšių su KGB, neatliekant rimtesnių tyrimų gina net Generalinė prokuratūra. Gal todėl ir generalinio prokuroro skyrimas tapo nebe Respublikos Prezidento, o dabartinio Seimo prerogatyva...“, – teigia V.Skuodis laikraštyje „Mūsų balsas“ (1998. – Nr.13-19.).

P. S.

Labai tikėtina, jog „dorovingasis“ konservatorius Kęstutis Masiulis, net ir susipažinęs su Vytauto Skuodžio sudaryta bei išleista istorine knyga „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika“, pakartotų savo naiviąją frazę, dengdamas Tėvynės sąjungos lyderius: „Aš neprisiimu institucinės atsakomybės už partiją, kuriai priklausau, nei už jos buvusius ar esamus vadovus...“. Bet ar kas nors, kada nors išties prisiims atsakomybę už visas tas niekšybes, ekonominius, politinius, korupcinius nusikaltimus nepriklausomoje Lietuvoje, kuriuos visų mūsų vardu vykdo „ura patriotai“, vis dar nenuvainikuotieji, nebaudžiami Tartiufai?!..