Nesmerkiantis tų, kurie, verčiami skurdo ir neteisybės, emigruoja iš gimtojo krašto, tačiau teigiantis, jog sisteminiam nuosmukiui šalyje įveikti būtina intelektualinė, moralinė Lietuvoje dirbančių tautiečių revoliucija, gamtos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, disidentinio sąjūdžio dalyvis, kelių dešimčių knygų, daugybės straipsnių autorius, rašęs geologijos temomis, daug dėmesio skyręs Lietuvos genocido klausimams, nepriklausomybės įvykių kronikai, 2007 m. Vilniuje, leidykloje „Gairės“ išleistos fundamentalios knygos „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika 1993–1997 metai“ autorius Vytautas SKUODIS už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovojo jau tada, kai dauguma dabartinės valdžios „patriotų“, kolaboravusių su sovietiniu rėžimu, sėkmingai kopė karjeros laiptais.

Buvusio politkalinio Liudo Dambrausko artimo bendražygio V.Skuodžio disidentinę veiklą „brandaus socializmo“ metais patvirtina jo biografijos fragmentai: Helsinkio grupės narys, Katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1979 m. suimtas

„1980 metais už pogrindinę ir disidentinę veiklą, siekiant Žmogaus ir Tautos teisių bei pagrindinių laisvių įgyvendinimo Lietuvoje, buvau nuteistas septyneriems metams griežto režimo lagerio bausme ir dar penkeriems metams tremties. Lagerio bausmę atlikęs, buvau išvežtas tremčiai Magadano srityje. Būnantį etapiniame Čeliabinsko kalėjime mane pasiekė žinia, kad esu atleidžiamas nuo tolesnės bausmės ir galiu su visa šeima išvykti į bet kurį užsienio kraštą, ko niekada nebuvau prašęs. Mano įkalinimas buvo sukėlęs didelį atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, ypač Amerikoje. Aš pagal gimimo vietą (gimęs 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje) buvau ir JAV pilietis, nors iki arešto tos pilietybės nebuvau įforminęs“, – prisimena V.Skuodis 2009 m. išleistoje knygoje „Mokslo ir gyvenimo baruose“.

– Kaip žinia, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais paskirtas dirbti Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi kažkuo neįtikote konservatoriams. Patyręs landsbergizmo apologetų spaudimą, pasitraukėte iš užimamų pareigų. Skaudi patirtis atsispindi jūsų parengtoje bei 2007 m. išleistoje dokumentinėje knygoje „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika 1993–1997 metai“. Tuo metu pasėtas melas, valdančiųjų intrigos, jų

– Likdamas principingu, nemokančiu pataikauti melui žmogumi, vadinamųjų „patriotų“ pastangomis buvau atleistas iš Genocido ir rezistencijos centro direktoriaus pareigų. Aš ilgai ieškojau teisybės teismuose, netgi visas instancijas perėjau iki pat Strasbūro. Pradžioje mano bylą svarstė apylinkės teismas, po to – apygardos teismas ir pagaliau Aukščiausiasis teismas. Neradęs teisybės Lietuvoje, kreipiausi į Strasbūro Europos Žmogaus Teisių teismą. Daugiau nei prieš dešimt metų pats savo kailiu įsitikinau, ko yra verti tie mūsų teismai...

Antra vertus, atsakant į jūsų klausimą, aš tikrai nemanau, jog sąmoningai buvo daroma, kad Lietuvai būtų kuo blogiau, tačiau šiuo metu padėtis šalyje iš ties yra sunki. Ir ji sunkėja todėl, kad mūsų valdžios institucijos, drįstu teigti, dirba nekvalifikuotai, nėra pajėgios vadovauti valstybei ir visam kraštui. O kas gi yra mūsų valdžia? Tai Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, teismai, prokuratūra... Jokiu būdu nesakau, kad valstybės tarnyboje dirba vien tiktai nekvalifikuoti žmonės, yra ten nemažai dorų, sąžiningų, išsilavinusių darbuotojų, tačiau visa bėda, kad šiose institucijose labai daug ir tokių, kurių ten apskritai neturėtų būti!..

Buvusių Prezidentų veikloje, šalia jų gerų darbų, deja, matau ir tokių, kurie jiems garbės tikrai nedaro. Apie dabartinę Prezidentę D.Grybauskaitę kol kas esu geros nuomonės. Du kartus spaudoje publikuotais straipsniais man

Pavyzdžiui, labai neigiamai vertinu švietimo ministro G.Steponavičiaus veiklą. Nors teigiama, kad šis ministras turi juridinį išsilavinimą, bet man kyla klausimas – o koks gi tas jo išsilavinimas iš tikrųjų yra? Tikrai geras, o gal tiktai formalus?.. Ir staiga niekam nežinomas juristas pradeda vadovauti švietimui, neturėdamas nė menkiausio supratimo apie švietimo reikalus. Ne kažin ką geresnė padėtis ir aplinkos apsaugos srityje. Grubus nesusipratimas jau vien tai, jog buvusi Gamtos apsaugos ministerija buvo performuota į Aplinkos apsaugos, kol galų gale liko tiktai Aplinkos ministerija, kuri užsiima iš esmės gyvenamųjų namų renovacijų klausimais, statybomis. Tuo tarpu gamtos apsaugos skyriai, jeigu ir yra įsteigti Aplinkos ministerijoje, jie funkcionuoja tiktai formaliai, nors gamtos apsauga turėtų būti viena iš prioritetinių sričių mūsų valstybėje!..

Apie aplaidumą gamtosaugos srityje byloja daugybė grubių pažeidimų, kaip ir ta neseniai žiniasklaidoje paskelbta „sensacinga naujiena“ – virš gamtos draustinio Anykščių šilelio bus statomas apžvalgos takas vien tik tam, kad turistai galėtų apžiūrėti gamtovaizdį iš viršaus. Tai nejau jie nėra matę miško?.. Tarkim, jeigu tenai būtų įrengtas koks nors zoologijos sodas, tai gal ir reikėtų panašaus tako apžvalgai iš viršaus, o dabar bus niokojamas unikalaus grožio, lietuvių poeto A.Baranausko apdainuotas gamtos kampelis, nežinia kam, nežinia dėl ko...

Dar vienas kuriozas valstybės valdyme – Krašto apsaugos

Sociologinių apklausų duomenys skelbia, jog teismų darbu pasitiki vos kas penktas, ketvirtas šalies gyventojas. Niekam ne paslaptis, jog Konstitucinio Teismo teisėjais paskiriami dirbti asmenys, pasiūlyti siauro, savų „draugų“ ratelio, ir jie staiga tampa absoliučią tiesą skelbiančiais žmonėmis. Tarkim, jeigu Popiežiui suteikta neklaidingumo dovana, tai ji galioja tiktai tikėjimo klausimuose, o Lietuvoje septyni Konstitucinio Teismo teisėjai neseniai priėmė tokį radikalų nutarimą, kuris tiesiog sujaukė istoriškai, tradiciškai nusistovėjusią šeimos sampratą. KT paskelbė, jog Seimo priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, įtvirtinusi tik santuokos pagrindu sukurtas šeimas, esą prieštarauja Konstitucijai: „Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs modelis, neabejotinai turįs išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“, – teigiama Konstitucinio Teismo priimtame nutarime.

Manau, jog tokia kelių KT teisėjų visuomenei primetama traktuotė iš esmės prieštarauja LR Konstitucijos 38 straipsniui, jog šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Argi tai šeima visiškai laisvas dviejų žmonių suėjimas? Koks gali būti valstybės pagrindas, jeigu, tarkim, Jonas susipažino

Apibendrinant galima būtų teigti – pagrindinėse valdžios institucijose vyraujanti betvarkė veda šalį link katastrofos, o pačią lietuvių Tautą, kuri yra Lietuvos valstybės pagrindas, stumia prie išnykimo. Apie tai pastaruoju metu byloja ir stebėtinai išaugę gyventojų emigracijos srautai, nedarbas, sumažintos socialinės išmokos skurstantiems pensininkams...

Jeigu palygintume du Lietuvos nepriklausomybės periodus – 1918 metais paskelbtą nepriklausomybę ir prieš 20 metų atkurtąją, atkreiptinas dėmesys, jog prieškario laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gyvavo tiktai dvidešimt metų, tai yra, lygiai tiek pat, kaip dabar. Tačiau tada mūsų valstybė prasidėjo praktiškai nuo nulio, o ir pačią nepriklausomybę teko iškovoti ginklu, praliejant nemažai lietuvių kraujo. Bet vis tiktai būtent tada Lietuvos valstybė taip sustiprėjo, kad dar po kokių dešimties metų, panašiai augant ekonomikai bei žemės ūkiui, būtų prilygusi išsivysčiusioms Europos šalims. O ką mes turime dabar?..

Nors jau prabėgo 20 atkurtos nepriklausomybės metų, tačiau mūsų valstybėje pastebimas ryškus nuosmukis, sisteminė krizė ir didelė neteisybė, stumianti mūsų kraštą link katastrofos. Vadinasi, dabartinė valdžia, įskaitant pagrindines valdžios institucijas – didžiausia

Bandykime išsiaiškinti – kokios šio nuosmukio priežastys?.. Kai po septynių metų kalėjimo lageryje, 1987 metų rudenį, išvykau į užsienį, Vakaruose pradžioje pasijutau kaip koks pusiau laukinis. Per penkis metus (į Lietuvą grįžau tiktai 1992 metais) apkeliavau bemaž visą pasaulį. Stebint žmonių gyvenimą kitose šalyse, man tiesiog savaime piršosi išvada: jeigu Lietuva kada nors atgaus nepriklausomybę, tai visas šitas vakarietiškas šlamštas būtinai pateks ir į mūsų šalį, padarydamas nepaprastai didelę žalą. Kaip dabar matome, būtent taip ir atsitiko. Ir netgi dar blogiau, nei kada nors galima buvo tikėtis. Vakarietiškos blogybės Lietuvoje labai greitai prigijo, nes mūsų valdžios institucijos, kaip pavyzdį, iš Vakarų perėmė būtent tai, kas ten yra blogiausia.

Jeigu, pavyzdžiui, paimtume jau paminėtą KT išaiškinimą – kas laikytina šeima Lietuvoje, tai man atrodo, kad KT teisėjai, priėmę tokį „keistą“ sprendimą, lyg kažkokie papirkti asmenys, sąmoningai kenkiantys mūsų valstybei, arba tai yra psichiniai ligoniai. Ko gero, KT dirba tiktai du normalūs teisėjai – vienas, kuris nepalaikė šio nutarimo, o kitas – staiga susirgęs, o gal tiesiog nepanoręs dalyvauti šeimos koncepcijos svarstyme... Taigi, septyni KT teisėjai, išaiškinę mums kas yra šeima, pakišo bombą po valstybės pamatais!..

Jeigu tokiu būdu Lietuva ir toliau lygiuosis į Vakarus, tai paseksime beišsigimstančios valstybės, Didžiosios Britanijos, kur musulmonai jau ima viršų, pavyzdžiu. Pasirodo, ten priimtas įstatymas, kuriuo panaikinama tradicinė šeimos sąvoka – vyras ir žmona, tėvas ir motina juridiškai įteisinami,

– Susidaro įspūdis, kokią sritį bepaimtume – visur anarchija, kompetencijos stoka? O ką manote apie milijardinę 2K aferą valstybiniame energetikos sektoriuje? Turbūt neatsitiktinai Energetikos ministerijai premjeras A.Kubilius paskyrė vadovauti „patikimą žmogų“ A.Sekmoką, nieko bendro neturintį su atomine energetika?

– Aš nesu energetikos srities specialistas, nors daug metų man teko dirbti mokslinio tyrinėjimo darbus, pagrindžiant Lietuvos didžiųjų hidroelektrinių statybos projektus. Tačiau, kalbant apie Atominę elektrinę, kuriems galams reikėjo pirm laiko uždaryti saugos reikalavimus atitinkančią, patikimai dirbusią Ignalinos AE?.. Staiga susigalvota Lietuvoje statyti naują atominę elektrinę. Esu tikras, jeigu nebūtų uždaryta saugiai dirbusi senoji Ignalinos AE ir mūsų Vyriausybei nekiltų toks kvailas sumanymas statyti naują AE, tai baltarusiai nestatytų Astravo AE Vilniaus pašonėje, o rusai – Kaliningrade. Kaip matome, gan absurdiški mūsų valdžios priimami sprendimai ir veiksmai, nesugebėjimas apginti Lietuvos interesų, pratęsiant Ignalinos AE saugios eksploatacijos laiką, tiesiog sukėlė grandininę reakciją branduolinės energetikos sektoriuje!..

– Pasak jūsų, prastai dirbančios valdžios institucijos – didžiausia Lietuvos nelaimė. Bet ar nemanote, kad šios institucijos aptarnauja sistemą, kurią faktiškai įteisino vos kelios parlamentinės partijos? Tad kaip galėtumėte apibudinti politinių partijų indėlį, griaunant mūsų valstybę?

– Vieną analitinį straipsnį šia tema esu pavadinęs „Partijos – Lietuvos nelaimė“. Penkis metus gyvendamas JAV žinojau, kad Lietuvoje veikia dvi pagrindinės partijos – konservatorių ir socialdemokratų, o vėliau jų priviso, kaip kokių utėlių, berods, per 40, ir dar kelios ketina atsirasti prieš 2012 m. Seimo rinkimus. Tokia pačių įvairiausių, mažai kam žinomų, partijų gausa – tikra Lietuvos nelaimė!.. Aišku, demokratiškos visuomenės brandai partijos yra reikalingos, bet tiktai rimtos, solidžios. Viena tokių partijų, regis, galėtų būti Socialdemokratų partija, tačiau ji dabar taip supanašėjo su kitomis partijomis, pasidavė bendroms nuotaikoms, jog praktiškai jau nebesilaiko vertybių, deklaruojamų programinėse nuostatose. Šiuo metu valdžioje esanti Tėvynės sąjunga (konservatoriai), apjungusi krikščionių demokratų ir smetoninę tautininkų partijas, yra kelių asmenų dirbtinai sukurta partija, kaip tariama priešingybė socialdemokratams.

– O tie keli asmenys dešinio flango dominuojančioje partijoje – tai V.Landsbergis, A.Kubilius, I.Degutienė, R.Juknevičienė?..

– Aš dabar nenorėčiau minėti konkrečių politikų pavardžių. Galiu pasakyti tik tiek, kad man labai gaila „krizių premjero“ A.Kubiliaus. Manau, šis žmogus pernelyg ribotų sugebėjimų, kad galėtų vadovauti Vyriausybei, jam nepaprastai sunku dirbti tokį atsakingą darbą. Galbūt A.Kubilius turi gerų norų, bet vis tiktai jam trūksta kompetencijos, o ir jo patarėjai, matyt, niekam tikę...

Regis, bemaž visų Lietuvos partijų, įskaitant ir vedančiąsias partijas, tikrieji nariai, kaip ir tie, kurie stengiasi į jas įstoti, iš esmės vadovaujasi asmeniniais interesais, siekdami sau naudos. Jie puikiai žino, kad būdami valdžioje, ar tai Seime, ar Vyriausybėje, turės užtikrintai gerą atlyginimą, o

– Kaip žinia, žuvis pūva nuo galvos, tad jeigu sisteminių partijų „nepakeičiami“, bet jau susikompromitavę lyderiai yra su tam tikru „kvapeliu“, švelniai tariant, korupciniu praeities šleifu, tai ar galime teigti, kad šalyje esama tikrų lyderių, pasišventusiai dirbančių Lietuvai?

– Žmonių, kurie galėtų būti tikrais lyderiais Tautoje ar bet kurioje politinėje partijoje, nuoširdžiai dirbtų savajam kraštui, nesivaikytų asmeninės naudos, o gintų visuomenės interesus, manau, tokių idealistų Lietuvoje nemažai, tačiau jie paprasčiausiai ignoruojami tų, kurių rankose valdžios svertai. Nuožmios konkurencijos, savanaudiško konformizmo sąlygomis, vyraujant kosmopolitizmo idėjoms, tokie idealistiški, patriotiškai nusiteikę piliečiai dažniausiai atstumiami ir yra laikomi kažkokiais nenormaliais.

Tarkim, jeigu tautiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas susirenka paminėti istorinių įvykių, tai jie tuoj pat apšaukiami nacionalistais. Jei valstybinių švenčių dienomis sostinės

Deja, bet turime pripažinti, jog šiuo metu nei vienoje partijoje nėra tokių lyderių, kurie galėtų prikelti visapusiškai sugniuždytą valstybę. Pavyzdžiui, paimkime skambiai pasivadinusią Tautos prisikėlimo partiją, jeigu ji iš tikrųjų siektų prikelti, suvienyti Tautą, žadintų pilietinį aktyvumą visuomenėje, tai būtų iš ties puiku. Bet netrukus paaiškėjo, jog A.Valinsko projektas tebuvo pasityčiojimas iš dvasinių vertybių, tautinių idealų, o vietoj Tautos prisikėlimo buvo įkurta kažkokių klounų partiją, kurios atstovai Seime ir toliau „linksmina“ tautiečius. Negana to, ruošiantis kitų metų Seimo rinkimams, politiniai „klounai“ apsijungė su liberalais, matyt, tokiu būdu tikėdamiesi dar kartą apgauti viskuo nusivylusius rinkėjus.

Taigi, turime nemažai politinio „elito“ atstovų, kurie bet kokia kaina siekia išlikti valdžioje. Didžiausia Lietuvos nelaimė, kad valdžioje esantys politikai, ypač liberalai ir vadinamasis Laisvosios rinkos institutas, periodiškai konsultuojantis Vyriausybę, yra pasidavę Vakarų įtakai. Būtent iš Vakarų imama tai, kas ten yra blogiausia, iš ten į Lietuvą plūsta ir tos kosmopolitinės nuostatos. Štai kodėl ir visa mūsų kultūra, atmiešta tokiomis vakarietiškomis „vertybėmis“, šiuo metu yra dideliame nuosmukyje. Lyginant su sovietiniais laikais, drįstu teigti, jog tada mūsų kultūra buvo kur kas aukštesniame lygyje.

Manau, sovietinis KGB Lietuvai padarė mažiau žalos, negu iš Vakarų atklydusios ir čia nesunkiai prigijusios liberalios, kosmopolitinės, savanaudiškumo tendencijos, nežadančios mūsų kraštui nieko gera. O dabartinio Lietuvos valstybės saugumo mėginimai uždėti apynasrį laisvai ir nepriklausomai spaudai, man regis, susišaukia su buvusiomis KGB akcijomis prieš „LKB Kroniką“ ir kitus to meto disidentų pogrindžio leidinius. Pastaruoju metu visuomenei brukama masinė kultūra, sakyčiau, tėra tikros kultūros parodija. Ženkli vertybių degradacija, nuosmukis pastebimas visose kultūros srityse – muzikoje, dailėje, teatro mene, lietuviškuose kino filmuose, jau nekalbant apie komercinių televizijų indėlį demoralizuojant šalies gyventojus.

– Beje, grįžtant prie lyderių, dirbančių Lietuvos valstybingumo atkūrimui temos, ar nemanote, jog po žymaus visuomenės veikėjo, buvusio JDJ lyderio advokato Kęstučio Čilinsko gan netikėtos mirties šiam vaidmeniui bene geriausiai tiktų teisėja Neringa Venckienė, remiama visuomeninio judėjimo „Drąsiaus kelias“?

– Labai tuo abejoju!.. Žinoma, dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo įvyko labai skaudi nelaimė, pareikalavusi keturių žmonių gyvybių. O kiek panašių vaikų tvirkinimo bei prievartavimo atvejų jau būta praeityje ir netgi šiuo metu tokie nusikaltimai tebevyksta. Numarinta vadinamoji Kauno pedofilijos byla, be abejo, kelia didelį visuomenės nepasitenkinimą, bet kadangi visas šis reikalas buvo labai jau išpūstas žiniasklaidoje, pavyzdžiui, laisvoje spaudoje ši tema eskaluojama jau antrus metus, daug kam galėjo susidaryti įspūdis, kad teisėja Neringa Venckienė – kažkokia ypatinga asmenybė, sumaniusi kurti politinę partiją „Drąsos kelias“. Tačiau tai nieko bendro neturi su tikslu prikelti Lietuvą,

– Bet ar nemanote, jog vienintelės „išvados“, kurias labai gerai suvokia ir puikiai įsisavino valdančiųjų politinis „elitas“ – privilegijos, rentos, įvairios priemokos valdžios klerkams ir taupymo diržai skurstančiai liaudžiai?

– Vienu metu Seime buvo svarstomas rentų skyrimo buvusiems seimūnams klausimas, itin papiktinęs visuomenę. Bet jeigu paimtume, pavyzdžiui, ir tas rentas, kurios yra paskirtos Kovo 11-osios akto signatarams, tai jūs tik pasižiūrėkite į Nepriklausomybės atkūrimo akto faksimilę – ten yra daugiau kaip 130 parašų, bet kaip jie atrodo?

Aš atidžiai išanalizavau signatarų parašus – įskaitomi yra tiktai 29 parašai, o kiti parašai – kažkokie hieroglifai. Kodėl tuo metu dauguma AT deputatų pasirašė neįskaitomai? Ogi todėl, kad šalyje buvo tokia neaiški politinė situacija, ir, matomai, kai kas manė, kad už tai galima atsidurti už grotų. Vadinasi, iš vienos pusės – suveikė baimės jausmas, o iš kitos – nesinorėta atsilikti nuo kitų patriotiškos pozicijos. Tad jeigu, neduok Dieve, atsitiktų tokia nelaimė ir platformininkai–perversmininkai būtų paėmę viršų, taigi visi tie signatarai, kurių parašai įskaitomi, būtų uždaryti į kalėjimą, o visi likusieji lengvai galėtų išsiginti, atseit, ten ne mano parašas... Kovo 11-osios aktą pasirašė keli juristai ir jų parašai yra aiškiai įskaitomi. Juristai gerai žino, kad galioja tiktai įskaitomas parašas. Vadinasi, faktiškai Nepriklausomybės

– Ir netgi tie signatarai, kurių parašai įskaitomi, sakykite, ar jie nusipelnė valstybinių rentų vien todėl, kad kažkada buvo žmonių deleguoti atstovai, privalėję išreikšti visos Tautos valią?

– Jokiu būdu!.. Iš tikrųjų demokratiškoje visuomenėje visų žmonių teisės yra lygios, visi piliečiai yra lygūs prieš valstybės įstatymus ir negali būti taikomos jokios privilegijos, jokios išimtys valdžioje buvusiems politikams. Mano įsitikinimu, Kovo 11-osios Signatarų rentos – tai pasityčiojimas iš atkurtos Lietuvoje nepriklausomybės. Šiuo klausimu absoliučiai pritariu buvusio politkalinio Liudo Dambrausko požiūriui, išsakytam jo knygelėje „Kovo 11-osios tragizmas“. Mudu kartu kalėjome lageryje, esame bendraminčiai, tik jis gal kiek aštriau yra pasisakęs spaudoje šiais klausimais, negu aš, nors mūsų nuomonės 100 proc. sutampa! Jis, kaip ir aš, už savo principingą poziciją, tiesos žodį, korupcinės valdžios kritiką buvo įgijęs nepaprastai daug priešų...

Kalbant apie priešus, prisiminiau šiemet palaidotą poetą Justiną Marcinkevičių, šis žmogus visa savo kūryba buvo pasišventęs Lietuvai, o kaip su juo buvo pasielgta, išsityčiota pirmaisiais atkuriamos nepriklausomybės metais, kai jis buvo išrinktas Aukščiausios tarybos – atkuriamojo Seimo deputatu. Patentuotas kosmopolitas Tomas Venclova drauge su savo draugeliu A.Štromu, pasiėmę J.Marcinkevičiaus nuotrauką, ant poeto kaktos pajuokai buvo išpaišę raudoną žvaigždę...

– Tokios patyčios iš tautiečių mylimo ir gerbiamo poeto Justino Marcinkevičiaus, matyt, pasitarnavo ne kam kitam, o būtent Liudo Dambrausko dienoraščiuose išsamiai aprašyto reiškinio – landsbergizmo atsiradimui nepriklausomoje Lietuvoje?

– Galbūt. Nors tokių išvadų aš ir nedarau, betgi tuo metu Sąjūdyje buvo labai daug atsitiktinių žmonių. Net ir ponas V.Landsbergis, pasak Stasio Stungurio, visiškai atsitiktinai tapo Sąjūdžio tarybos pirmininku. Kai neseniai buvo pagerbtas profesorius J.Kubilius, kitą dieną man teko pabendrauti su prof. A.Sakalu, kuris prasitarė, jog kažkada buvusio bendraklasio V.L. dėka penkis metus praleido lageryje. O kodėl iki šiol jis tyli ir nieko apie tai nerašo, aš nežinau. Galbūt bijo, iškėlus bylą, būti apkaltintas šmeižtu?..

Visuomenė įbauginta, dori, sąžiningi žmonės pas mus demoralizuojami, dauguma nusivylusių tautiečių jau nebemato savo ateities Lietuvoje. Tuo galima būtų paaiškinti, kodėl mūsų jaunimas, vidurinioji karta taip masiškai bėga iš savo gimtojo krašto... Jau emigravo šimtai tūkstančių gabių, sumanių, darbingo amžiaus žmonių, o tuo tarpu Lietuvai prikelti reikalinga intelektualinė, moralinė revoliucija. Atrodytų, padėtis šiuo metu tikrai beviltiška, kadangi valdžios institucijos turi sutelkusios tokią didelę galią, kad bet koks visuomenės pasipriešinimas tuoj pat būtų nuslopintas. Vis dėlto aš tikiu, jog būtinos permainos neišvengiamai įvyks Lietuvoje, o esminiams pokyčiams subręsti reikia laiko!..