Nei pateptieji, nei prakeiktieji,
veikiau SAVO „IŠGANYMO“
Tautos kančioje ieškantieji!..
 
Juozas IVANAUSKAS
 
 
Paskutiniaisiais jo gyvenimo metais susitikimai su lietuvių literatūros klasiku, rašytoju Vytautu Petkevičiumi – būdavo neeilinis įvykis, audrinantis sielą, kurstantis maištingas mintis bei norą kovoti dar ryžtingiau „vardan tos Lietuvos“ prieš „chapūgų“ gaują, kuri taip beatodairiškai, taip savanaudiškai stumia mūsų valstybę į gilią ekonominę, finansinę duobę. Bene liūdniausia yra tai, jog toje duobėje, šalia materinio, socialinio skurdo, yra gramzdinamas žmogiškumas, dvasinės vertybės, pasitikėjimas valdžios institucijomis bei valstybe.
Garbaus – „dviejų kirvukų“ amžiaus – 77-erių sulaukęs rašytojas, paniręs į savo apmąstymus ten, prie Nemuno upės vingio, Birštone, šiuo metu rašo savo jau keturiasdešimtą knygą intriguojančiu pavadinimu – „Pateptieji ir prakeiktieji“. Naujai beužgimstantis kūrinys tiek savo tikroviškumu, tiek menine įtaiga, be abejo, neturėtų nusileisti prieš tai išleistoms autoriaus knygoms – „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, jau seniai išgraibstytoms iš mūsų knygynų. Liaudis ištroškusi tiesos žodžio, drauge su V.Petkevičiaus kūrinių herojais, skausmingai išgyvena visą tą NETEISYBĘ Lietuvoje, kurią nepriklausomybės metais pakaitomis sėjo bei daugino „landsbergininkai“ ir „brazauskininkai“. Jų
 
261

Raisa ir Vytautas Petkevičiai
„Kodėlčiaus“ dvare, Birštone.
Neišskiriama pora – Raisa ir Vytautas Petkevičiai.

valdymo pasekmės – pusvelčiui „prichvatizuoti“ stambiausi pramonės objektai, gamyklos, EBSW, „Mažeikių naftos“, „Alitos“, VST tinklų privatizavimo aferos, komercinių bankų griūtys, nusiaubti kažkada klestėję modernūs kolūkių kompleksai, fermos, sujaukta „kilnojamos“ žemės reforma, leidusi valdžios „elitui“, prastūmus korupcinį įstatymą Seime, „persikelti“ atokioje provincijoje turėtą nuosavą žemę į Vilniaus prieigas, regioninių ir nacionalinių parkų draustinius.
Betgi visos čia paminėtos ir nepaminėtos blogybės, valstybinio turto „legalizuoti“ grobstymai, korupcija, valdžios protekcionizmas, politinės išdavystės, žmogžudystės, perversmai, visuomenės susiskaldymas – juk visa tai neatsirado staiga, lyg iš niekur. Taip nebūna! Todėl ir kyla klausimas: kieno rankomis visa tai buvo daroma? Ir kas gi tie „pateptieji“ ar „prakeiktieji“, o gal
 
262

tik savo išganymo ieškantieji?..
Laiko tėkmėje vis labiau aiškėja, jog kažkas sumaniai pasinaudojo visuotinio pakilimo, tautinio atgimimo banga. Jau iš pat pradžių „situacija buvo valdoma ir kontroliuojama“ – visa tai tebuvo KGB struktūrų gudriai suregztas planas, brandintas dar tada, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse, kai į Sąjūdžio tarybos pirmininkus buvo prastumtas „Rezistentas Nr.1“ – Vytautas Landsbergis. Kiek vėliau politikos Tartiufas su jam lojalių pavaldinių, pataikūnų klika dešimtmečiams uzurpavo valdžią Lietuvoje. Apie tai savo knygose kalba dori, sąžiningi, aktyvūs Sąjūdžio dalyviai, disidentai. Tarp istorinio laikmečio dalyvių bei liudytojų išsiskiria rašytojas Vytautas Petkevičius, kuris knygoje „Durniškės“ sarkastiškai ironizuodamas demaskuoja landsbergizmo ideologijos flagmanus – „landsburgininkus“:
„Tik spėjo landsburgininkai prasiveržti į valdžią, kai prasidėjo iki šiol dar negirdėtas tautos skaldymas ir Lietuvos piliečių supriešinimas. Atsirado „patriotai, tautos priešai, kolaborantai ir raudonosios utelės“. Išbujojo persivertėlių kasta ir nieko gero Lietuvai nenuveikusių apsišaukėlių luomas, kuris savo nemokšiškumą, kvailumą ir tingėjimą paskelbė kaip pasipriešinimą senajai santvarkai. Net disidentai, atvedę mus į nepriklausomybę, buvo supjudyti su rezistentais, girdi, vieni kovojo, liejo kraują, o kiti tik orą gadino kalėjimuose.
Atgimė atsilikęs, net penkiasdešimt metų pavėlavęs vieno žmogaus, vienos menkystos kultas, kurį rašytoja F.Taunytė taikliai pavadino – „amžina mūsų tautos sloga“. Bet aš tam „mesijui“ nebūsiu toks gailestingas – tai amžinas mūsų tautos garbingą praeitį, jos laimėjimus
 
263

ir kančias teršiantis snarglys, kurį aktyviai palaiko bažnyčia ir visas jos palaimintasis davatkynas. Taip buvo išniekinta visa tauta, kurią neva gali išvaduoti arba parduoti vienas žmogus...
Kai „Juodasis scenarijus“ ar jo nuotrupos pateko į mūsų rankas, pasirodė, kad ir V.Landsburgo dešinioji ranka V.Čepaitis irgi bendradarbiauja su KGB. O paskui pasipylė lyg iš rago – A.Čekuolis, Z.Vaišvila, A.Rupšytė ir daugelis kitų. Iš 35 iniciatyvinės grupės narių tokių paukštelių, vienaip ar kitaip bendravusių su saugumu, atsirado net šešiolika žmonių! Tik tada aš supratau, iš kur atkeliavo ta komanda nepriimti disidentų į Sąjūdį, bet tai buvo tik dalinis supratimas.
Dabar išanalizavęs visą surinktą medžiagą, perskaitęs Liudo Dambrausko dienoraščius – knygą „Išeinančiojo mintys“, aktyviai pabendravęs su V.Petkaus bendražygiais ir išstudijavęs jų kolektyvinį kūrinį „Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“, bei pasitampęs su tuo „Tartiufu“ po teismus, galiu drąsiai pasakyti, kad priežasčių tokiai disidentų izoliacijai buvo kur kas daugiau.
Visų pirma, Vė.Vė. fon Landsburgui buvo duotas uždavinys bet kokiu būdu prasibrauti į valdžią, o disidentų atsiradimas Sąjūdyje būtų jį nustūmęs į šalį. Jam reikėjo sugriauti Sąjūdį, o iš šalies to padaryti buvo neįmanoma.
Įsivaizduokit šniaukrojantį, pasikūprinusį ir sau pačiam bekikenantį KGB informatorių šalia tokių dvasios galiūnų, kaip Liudas Dambrauskas, Viktoras Petkus arba Stasys Stungurys... Juk po pirmų žodžių minia vienintelį Lietuvos profesorių būtų nupūtus kaip papuvusį rudens lapą. Šalia jų jis niekada nebūtų pralindęs į valdžią.
Antra, Sąjūdis būtų sukūręs savo ideologiją – tarnauti tik
 
264

 
 
 
 
  Juozas Ivanauskas: „Paskutiniaisiais jo gyvenimo metais susitikimai su lietuvių literatūros klasiku, rašytoju Vytautu Petkevičiumi būdavo neeilinis įvykis, audrinantis sielą, kurstantis maištingas mintis bei norą kovoti dar ryžtingiau „vardan tos Lietuvos“ prieš „chapūgų“ gaują, kuri taip beatodairiškai ir savanaudiškai stumia mūsų valstybę į gilią ekonominę, finansinę duobę.“
Nuotraukoje: Juozas Ivanauskas su rašytoju Vytautu Petkevičiumi. 		  Juozas Ivanauskas ir Vytautas Petkevičius  
 
 
tautai ir niekam daugiau. Tai būtų sutvirtinta atitinkamais įstatymais. Tokiu būdu nebūtų atsiradus „Vienintelio kelio“ arba valstybinio parazitizmo politika, kurią Papuniui pakišo CŽV, Dž.Soroso ir A.Berezovskio kompanija... Tai aukščiausio laipsnio diletantizmas, kuriuo iki šiol naudojasi į valdžią prasiskverbę konservatoriai.
Diletantizmu ekonomikoje gali pasiteisinti muzikantas Vė.Vė. fon Landsburgas, bet tai irgi netiesa. Jis vykdė specialią užduotį, o jam talkino žymiausi mūsų ekonomistai. Tokie, kaip K.Antanavičius, G.Vagnorius, A.Brazauskas ir parsidavėlis A.Abišala. Štai ką apie juos rašo savo dienoraščiuose vienas įžymiausių Lietuvos disidentų, nesigėdydamas pasakyčiau – šventas žmogus Liudas DAMBRAUSKAS:
„Kiekviena netvarka pati save sunaikina, tačiau kiekviename politiniame chaose klesti politikų grupės, kurios geba tuo chaosu ne tik naudotis, bet ir sukurti savąją tvarką, kas ir įvyko Lietuvoje žlungant sovietinei
 
265
 
 
 
 
 

imperijai. Komunistinio rojaus kūrėjai, priėję liepto galą, nepasitraukė iš aktyvios politikos, o tik nudažė naujų reformų fasadą kita spalva, likdami ir toliau jai vadovauti „demokratiniais“ pagrindais.
Iki šiol murkdomės nepriklausomos valstybės baloje nesuvokdami, kad tos valstybės ideologai – tie patys politiniai aferistai, kurie sovietinėje imperijoje jau buvo beveik pasiekę šviesaus komunizmo viršūnes. Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje. Taip susikūrė šešėlinė valstybės valdymo struktūra, perimdama į savo kontrolę visą valstybinį gyvenimą.“
 
Dviejų Lietuvos didžiavyrių – Vytauto Petkevičiaus ir Liudo Dambrausko – mintys, besiliejančios atvirai ir nuoširdžiai, lyg iš Šventojo Rašto, atspindi mus supančią realybę tokią, kokia ji buvo ir yra iš tikrųjų. Tad visai nenuostabu, kad laiko tėkmėje šie liudijimai ir mintys nuskamba dar aktualiau ir įtaigiau, yra patvirtinamos vis naujais argumentais, faktais, politinės valdžios sankcionuotas nusikaltimais.
Tarkim, gerai žinoma, jog buvęs Seimo pirmininkas V.Muntianas, patekęs šį postą „darbiečių“ teikimu, netrukus išdavė ne tik bendrapartiečius, bet ir Darbo partijos įkūrėją Viktorą Uspaskich, „įsmeigdamas jam peilį į nugarą“. Beje, tai tik vienas šalia daugybės kitų pavyzdžių, patvirtinančių L.Dambrausko žodžius – „Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje“. Kaip žinia, aukščiausios valdžios postuose buvusieji – Seimo pirmininkas V.Muntianas, premjeras G.Kirkilas yra baigę Aukštąsias partines mokyklas.
 
266

LR Seimo laikinosios komisijos tyrimo išvados dėl Juro Abromavičiaus žūties aplinkybių supykdė konservatorius, nes išaiškėjusi skaudi tiesa sugriovė mitą apie šio partijos dievaičio V.Landsbergio ir jo apologetų absoliučią nekaltybę. Didžiai pasipiktinęs politikos Tartiufas, apkaltinęs Pakaunės įvykių tyrimą vykdžiusią Seimo komisiją politizavimu, matyt, nieko gudriau nesugalvojo, tad eilinį kartą LNK televizijos žinių laidoje „pašlovino“ rašytojo V.Petkevičiaus nemirtingąjį kūrinį: „Čia „Durnių laivas“! Jeigu jie nori konkuruoti su „Durnių laivu“, – tegul!..“
Atskleisti šios žmogžudystės motyvai, Pakaunės savanorių maištu suinteresuoti asmenys ir šiurpi TIESA apie susprogdintą Lietuvos patriotą Jurą Abromavičių, regis, jau seniai turėjo „susprogdinti“ žmonių pasitikėjimą V.Landsbergio įkurta partija, pasivadinusią skambiu Tėvynės sąjungos vardu, juolab, kad šios partijos ideologai, iki šiol besidangstantys melais, bevaisėmis „derybomis“ dėl okupacijos žalos atlyginimo, nesiliaujančiomis kalbomis apie grėsmes iš Rytų, Kremliaus įtaką, labai norėtų nuslėpti savo nedorus darbus, pragaištingus nepriklausomos Lietuvos valstybei ir visai Tautai. Prolandsbergistai kalba, o nuolankūs tautiečiai iki šiol tyli, lyg būtų davę slaptus tylėjimo įžadus. Tyli ir nenušluoja vieningu mostu savanaudžių politikos tartiufų istorijos šiukšlynan. Lietuvos žmonės ir toliau leidžiasi mulkinami prie valdžios lovio besistumdančių savanaudžių konformistų. Na, o pastarieji, ko gero, nėra nei pateptieji, nei prakeiktieji, veikiau savo „išganymo“ Tautos kančioje ieškantieji!..

2007 m.
 
267