Ne vienerius metus trunkantys teismo procesai tarp europarlamentaro Vytauto Landsbergio ir jau mirusio šviesaus atminimo rašytojo Vytauto Petkevičiaus, deja, dar nesibaigė. Kol kas niekas negali pasakyti, kiek ilgai truks ši „amžiaus byla“. Romano „Durnių laivas“ autoriaus vaikai nemano, kad jie privalėtų prisiimti atsakomybę už tėvo išsakytus esą tikrovės neatitinkančius ir V. Landsbergio tėvo garbę bei orumą žeminančius teiginius.

Vilniaus apygardos teismas, o vėliau ir Lietuvos apeliacinis teismas neįsiteisėjusiu sprendimu yra paskelbęs, kad V. Petkevičiaus teisių perėmėjai – vaikai – neįrodė, kad jų tėvo knygoje parašyti teiginiai apie V. Landsbergio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su KGB, „draugystę“ su Adolfu Hitleriu ir kiti būtų atitikę tikrovę. Teismas nusprendė, kad tikrovės neatitinka visi teiginiai, kuriuos prašė paneigti profesorius V.Landsbergis.

Teismo sprendimu nepatenkinta rašytojo dukra sako nesutinkanti su tokiu verdiktu, o bylą laimėjusį V. Landsbergį paragino „perrašyti istoriją“. Liudmila

„Jis parašė savo knygą, aš nesiimu jos teisinti, nei teigti, nei neigti, tai tiesiog tėtės darbai, jo kūryba. Šių peštynių iniciatorius yra ponas V. Landsbergis. Mano tėtę jis vadina melagiu, o mane traukia atsakove, bet aš iš viso čia nieko dėta!..“, – interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia rašytojo duktė L.Petkevičiūtė.

– Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus profesoriui V.Landsbergiui palankų sprendimą, kodėl vis dėlto nusprendėte bylinėtis toliau ir skųsti šią nutartį?

– Mes su broliais privalome skųsti teismo nutartį, nes kitos išeities tiesiog neturime. Jeigu neskųstume Apeliacinio teismo sprendimo, vadinasi, kad pripažintume jo teisėtumą. Tačiau toks teismo sprendimas, mūsų giliu įsitikinimu, yra neteisėtas ir neteisingas. Neteisėtas dėl to, kad ši byla sukurpta iš esmės neteisėtai. Nutartyje teigiama, kad mes, rašytojo vaikai, nesugebėjome įrodyti tėvo teisumo, todėl jis yra neteisus. Manau, čia pasireiškia visiškas teisinis nihilizmas arba išvirkštumas.

Dažnai liaudyje kalba, kad čia Lietuva, čia lietus lyja, todėl nėra ko stebėtis, nes įmanomos pačios absurdiškiausios situacijos. Bet aš taip nemanau. Man teko nemažai pakeliauti po pasaulį bei ne kartą įsitikinti, kad visur žmonės, daugmaž, yra panašūs. Kur tik atsiranda galimybė nedorai, ten ji ir klesti. Prie menkiausių sąlygų piktžolės ima augti ir vešėti. Vos tik atsiranda palankios aplinkybės ydoms bei

– Jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių buvo atidėtas Apeliacinio teismo nutarties paskelbimas V.Landsbergio–V.Petkevičiaus byloje?

– Niekam ne paslaptis, kodėl atidedami teismų posėdžiai bylose. Šiuo konkrečiu atveju ne dėl kažko kito, bet dėl vienos šalies daromo spaudimo. Nėra ko čia vynioti į vatą, visiems aišku, kokiu būdu daromi tokie „susitarimai“. Pasklaidžius bylos medžiagą, aiškiai matosi profesoriaus V.Landsbergio siunčiami teismui įvairūs raštai, surašyti ant europarlamentaro blankų. Aišku, kad tokiu būdu mūsų oponentas piktnaudžiauja politine valdžia ir savo padėtimi, akivaizdžiai daro spaudimą teismui ir gudrauja, kol dar gali...

Kaip minėjau, jeigu žmogus gali klysti, tai jis ir klys. Tačiau mes, paprasti žmonės, visuomenė, turime stengtis, kad tokie dalykai būtų negalimi demokratiškoje, teisinėje valstybėje. O jeigu žmonės nesistengia, jeigu visiems gerai taip, kaip dabar yra, tada prašom!.. Turime giliausią krizę Lietuvoje ir galime „didžiuotis“ nebent politinės korupcijos lygiu ir emigracijos mastais. Užimantys aukštus valdžios postus nebaudžiami savivaliauja ir vargo nemato. Galbūt todėl pas mus ir kopiama karjeros laiptais, siekiant sau naudos ir privilegijų Man dar neteko matyti, kad aukštai sėdintys pareigūnai pasišventusiai rūpintųsi valstybės ir tautos gerove. Įtakingi valdžios postai glemžte glemžiami, dalinami „saviesiems“, kad būtų galima nevaržomai piktnaudžiauti privilegijuota padėtimi kitų žmonių atžvilgiu.

– Bet ar jūs aiškiai suvokiate, su kuo nutarėte bylinėtis, su kuo grumiatės? Europarlamentaras V.Landsbergis – konservatorių ideologas, didysis intrigų meistras. Būtent konservatoriai šiandien yra valdžioje. Tad ar nemanote, kad jėgos pernelyg nelygios? Rezonansinės bylos aiškiai parodo, kam tarnauja Lietuvos teisėsaugos institucijos – kieno rankose valdžia, galia, to ir teisybė!.. Tad kokia prasmė tęsti šią beviltišką kovą teismuose su profesoriumi V.Landsbergiu?

– Mes negalime nesipriešinti. Beje, iš pradžių norėjome numoti į viską ranka – „ne mano daržas, ne mano pupos“ – kuo kalti vaikai, kai kalbama apie tėvo darbus, jo kūrybą?!.. Vaikai juk negali įrodinėti teismuose tėvo teisybių ir mintijimo vingių, nežiūrint kad jis mums buvo labai brangus, artimas, mielas žmogus. Mes iš tikrųjų negalime jo atstoti jokiame teisme! Tačiau kai ponas V.Landsbergis po tėtės mirties atnaujino teisminį procesą prieš V.Petkevičiaus vaikus, jo teisių perėmėjus, mums nieko kito nebeliko, tiktai gintis, antraip, turėtume pripažinti savo kaltę.

Visa ši byla sukurpta taip, kad iš pat pradžių buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Turi teisme įrodinėti, kad esi nekaltas, nors faktiškai jokių kaltės įrodymų nėra. Teismui pakanka to, kad V.Landsbergis kažką užpurkštavo, prirašė ir dabar tai imama lyg už aksiomą. Deja, visi tėtės įrodymai, kuriuos jis pateikė teismams, tarkim, kuo grindė savo nuomonę, kodėl knygoje parašė taip, o ne kitaip, yra laikomi niekiniais, į juos net neatsižvelgiama!..

Ir jeigu dabar, būdami įsprausti į kampą, mes nesigintume, tai reikštų, jog pripažįstame ne tik savo kaltę, bet ir mūsų vargšo tėtės, amžiną atilsį, kaltę. Iš tikrųjų, mums ta byla yra nulis, mes čia nieko dėti, ji tik įrodo pono V.Landsbergio niekingumą!..

Manau, teismai neturėtų pasiduoti tokioms provokacijoms. Kokie nors iškilūs žmonės, kuriantys bei tobulinantys įstatymus, turėtų atkreipti dėmesį į šią bylą. Nes čia kuriamas precedentas, kaip galima susidoroti su mirusiu rašytoju, pajungiant teismus. Bent jau aš esu šventai įsitikinusi, kad mūsų oponentas ponas V.Landsbergis negali laimėti šios bylos!.. O jeigu taip, neduok Dieve, įvyktų, tada jau galas laisvai, nevaržomai spaudai. Juk kiekvieną žodį galima išversti, kaip rankovę, manipuliuojant teismais. Ir jeigu kas nors ateityje išdrįs parašyti kiek aštriau apie valdžioje esančius politikus, tada seks vieni nemalonumai, susidorojimas su autoriumi. Mes apskritai būsime sugniuždyti vien todėl, kad mūsų nuomonė kažkokiems aukštai sėdintiems ponams nepatiko.

Jau ir dabar Lietuvoje su tiesos sakymu gan striuki reikalai. Štai kas savaitę pasirodo „Laisvas laikraštis“, o kas dar?.. „Karštas komentaras“. Štai ir viskas. Tiesa, yra dar laikraštis „Opozicija“ su savo naiviais straipsneliais provincijos lygio skaitytojams. Praktiškai, laisvos spaudos, rimtos, analitinės kritikos leidinių mes jau nebeturime. Nebeturime viešumo stabdžių tai pačiai tvarkai ir teisėtumui šalyje palaikyti. Ir jeigu šitas ponas V.L. laimės bylą, tada jau niekas nieko nebegalės pasakyti, ir Lietuvoje jie tvarkysis, kaip savo kieme.

Tik įsiklausykite – Apeliacinis teismas nusprendė, kad rašytojas V.Petkevičius yra neteisus dėl to, kad mes, vaikai, nesugebėjome įrodyti, kad tėtė yra teisus!.. Toks makabriškas sprendimas dabar mums kelia juoką, bet jeigu ši teismo nutartis įsigalios, toliau seks kiti pono V.Landsbergio veiksmai – gali būti uždraustos V.Petkevičiaus knygos. O tai jau visai nebejuokinga! Todėl mes kreipsimės į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, skųsime Apeliacinio teismo sprendimą, o

– Kur dar aukščiau jūs galite kreiptis? Aukščiau – tik ponas Dievas?..

– Yra dar viena teismo institucija, pamiršau pavadinimą. Nesu teisininkė ir nežinau, kiek tai dar gali tęstis. Gyvenu visai kitą gyvenimą. Bus matyti, kiek dar toli mums teks nueiti, bylinėjantis su ponu V.Landsbergiu.

– Nejau tikite, jog įmanoma teisingumo prošvaistė Lietuvoje? Ar manote, kad tokie politinio „elito“ atstovai, kaip V.Landsbergis, anksčiau ar vėliau, susilauks pelnytos bausmės?

– Nežinau ar įmanomas teisingumas Lietuvoje, bet apskritai aš tikiu šviesa, tiesa, gėriu ir grožiu. Toks yra mano tikėjimas. Jeigu jo nebeturėčiau, kas gi tada belieka?.. Matyt,

Dabar daug kas mums sako, kad jėgos labai nelygios, atseit, kas mes tokie prieš poną V.Landsbergį. Bet aš manau, kad politinių partijų ar valdžios postai, visi tie jų rangai yra iš piršto laužti. Aš tikiu, kad galimi tiktai dvasiniai luomai ir šiuo atžvilgiu ponas V.Landsbergis man į pusbačius netinka. Dvasine prasme, nei kiek jo nebijau. Tai visiškai susibaigęs, dvasiškai sukirmijęs žmogutis. Man jis ne varžovas. Toks susitepęs visuomenės veikėjas nė kiek manęs nebaugina. O tie visi menami jo pranašumai, dažnai pabrėžiant – europarlamentaras, konservatorių patriarchas, Sąjūdžio tėvas, be kurio Lietuva nebūtų laisva ir nepriklausoma valstybė – tai tik viešoji opinija, sukurta pasitelkiant visą šiais laikais įmanomą žiniasklaidą ir kitokias poveikio priemones.

Bet jeigu kas turi nors krislą proto ir šiokią tokią atmintį, tai puikiai žino, kaip viskas iš tikrųjų buvo. Juk pačioje pradžioje to pono V.Landsbergio nebuvo nė kvapo! Tai gali patvirtinti visiems gerai žinomi rezistentai, buvę politiniai kaliniai, tarybiniais laikais dirbę pogrindyje. Jie visi kaip vienas pasakys, kad tais laikais ponui V.Landsbergiui rūpėjo ne Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė, o visai kiti dalykai!..

Daug kam gerai žinoma, kad poną V.Landsbergį inkorporavo į Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį saugumo šefas Eismuntas. Jokia čia paslaptis, kad trys ketvirčiai asmenybių Sąjūdžio taryboje buvo įdiegti spec. tarnybų, lojalūs KGB. Ir jiems buvo nurodyta nušalinti mūsų tėtę, rašytoją V.Petkevičių nuo Sąjūdžio, nes tai buvo žmogus be išlygų, tiesus, šviesus, jų nevaldomas ir jiems nepaklūstantis.

Kaip prisimename, pirmasis juodinti V.Petkevičių pradėjo

Tačiau neverta gyventi praeities nuoskaudomis, nes tiesa yra tokia yla, kuri anksčiau ar vėliau išlenda iš visų maišų!.. Jeigu mums nepasiseks laimėti bylos prieš poną V.Landsbergį ir apginti teisybę, tuo blogiau bus jam pačiam. Kuo greičiau šitą š... mes iškuopsime, tuo bus geriau jam ir jo palikuonims. Priešingu atveju, ponas V.Landsbergis paliks savo vaikams ir vaikų vaikams milžinišką karminę naštą. Anksčiau ar vėliau kas nors juk turės išsrėbti visą tą jovalą, kurį jis užmaišė Lietuvoje!..

Karminis ratas dabar sukasi vis greičiau. Aš manau, kad mes dar sulauksime esminių permainų, kai prasidės visi tie virsmai. Europos Sąjunga jau braška, braška ir ji tuoj grius. O tada viskas lėks po velnių ir mes vėl pamatysime gražius persivertimus valdžioje, kokius jau ne kartą matėme. Visi tie, kurie šiandien pučia į vieną dūdą, rytoj ims pūsti į kitą. Persivertėlių–prisitaikėlių visais laikais būdavo nesuskaičiuojama daugybė, jų yra dabar, bus ir ateityje.

Kartais pagalvoju: pernelyg didelis paprastų žmonių gailėjimas ilgainiui tampa liga. Manau, reikėtų pasižiūrėti blaiviau į mūsų šalyje ir apskritai visuomenėje vykstančius reiškinius. Žmonės privalo išmokti atsirinkti, atskirti tiesą nuo melo. O jeigu liaudis negali arba nenori atskirti galvos nuo užpakalio, tai taip jai ir reikia!..

– Ar nemanote, kad problema yra tame, kad visuomenės klaidinimui neretai taikomi gana subtilūs viešųjų

– Manau, tokio reiškinio priežastis – pinigai, pinigėliai!.. Visi jų geidžia, visiems norisi gyventi geriau. O dėl dalinės tiesos sakymo, tai čia pasireiškia žurnalisto „profesionalumo lygis“. Sukurpti įvairius straipsnius–mišinius, paruošti birzgalą liaudžiai mulkinti dabar daug kas sugeba. Manau, ypač talentinga šiuo atžvilgiu ponia Rūta Janutienė. O kad ji yra sukta, tai sukta, manau, niekas to neginčija.

Jeigu liaudyje neatsiranda savi šviesuoliai, drįstantys byloti tiesą, matyt, taip dabar reikia. Netiesos sklaida tol spaus mūsų visuomenę, kol liaudis pagaliau atsitokės. Tikiu, turėtų subręsti tokia kritiška situacija Lietuvoje, kad žmonės bus priversti atskirti tiesą nuo melo. Jei dabar daug kas gali vaduotis melais, tai reiškia, jog galime grimzti dar giliau...

– Sakote, liaudis privalėtų išmokti atskirti tiesą nuo melo. O ką daryti paprastiems žmonėms, jeigu jie subtiliai klaidinami, jeigu valdžiai parsidavusioje žiniasklaidoje moralizuoja vilkai ėriuko kailyje. Pavyzdžiui, profesoriaus V.Landsbergio sūnus V.V.Landsbergis ne tik spausdina pamokančias knygeles vaikams, kviečiamas pasisakyti TV laidose, bet ir siūlo žmonėms pasimelsti už daugumos keikiamą valdžią. Aišku, savo pamoksluose V.V.L. net neužsimena apie tai, jog konservatorių lyderis, premjeras V.Kubilius nepasikuklino įvertinti jo „kūrybą“ valstybine premija...

– Ir kodėl gi nesimelsti korumpuotai oligarchinei valdžiai tokiam „Vėviukui“, jeigu jam numetamas kaulas

Sutikti šiais laikais tiesos žmogų – didelė šventė. Pasižiūri į jo akis, regis, net širdis ima džiugiau plakti. Retokai, bet sutinku tokių šviesuolių savo kelyje. Aš juos renku, labai branginu šiuos perliukus, įkomponuoju jų literatūrinius portretus į savo knygas. Lygiai taip kadaise rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas rinkdavo deimančiukus savo apsakymams.

Tik prisiminkime, kiek didvyrių žmonijos istorijoje buvo sudeginti ant laužų, Džordanas Bruno, Žana Dark. Palyginti neseniai Lietuvoje J.Baltušio knygos buvo deginamos, o koks nors parsidavėlis, pilkas saugumietis išsijuosęs peikdavo Salomėjos Neries kūrybą.

Papūtus permainų vėjams, apie 1988–1989 metus, sukilo KGB organai, slaptosios tarnybos, kurios labai uoliai pasidarbavo su savo agentais Sąjūdyje. Iš esmės beveik niekas nepasikeitė Lietuvoje. Kartais pasikalbu su tokiais žinomais disidentais, buvusiais politkaliniais, kaip V.Petkus, A.Bendinskas, S.Stungurys, jie visi kaip vienas tvirtina, kad tie žmonės, kurie dabar šmėsčioja valdžioje, dauguma jų – saugumiečiai. Kaip tarybiniais laikais, taip ir dabar, tie patys žmonės joja ant mūsų sprandų. Valdžioje iš esmės tas pats klanas, tik gal kiek atjaunėjęs. Kai kurie seni saugumiečiai iškeliavo A✝A, tačiau jie labai sėkmingai įdiegė savo atžalas. Ponas V.Landsbergis aiškiai ruošia dirvą savo „Vėviukui“. Tegul ruošia, tegul tos kiaulės lipa ant altorių,

– Turbūt sutiksite – tiesiog amoralumo viršūnė, kai tokie „nusipelnę“ veikėjai drįsta imtis misijos šviesti tautiečius, moralizuoti?

– O kas jiems daugiau belieka? Matyt, tokia jų duona. Jeigu jie to nedarytų, tai nesėdėtų dabar ant prisigrobtų milijonų. Anksčiau ar vėliau už viską teks susimokėti, atsiteisti už kitiems padarytas skriaudas.

Tuo atžvilgiu aš esu visiškai rami. Man daug kas sako: matai, tu čia su savo teisybėmis visai nusigyvensi, dantis pakabinsi, galo su galu nesudursi... Ačiū Dievui, kol kas man užtenka to, ką turiu. Pagaliau, juk ne vien duona žmogus gyvas! Tegul tie valdžiažmogiai kraunasi sau milijonus, bet aš labai abejoju, ar nuo to jie taps laimingesni, ar nusipirks gerą vardą. Nuo sukaupto turto sutepta siela netaps tyresnė. Sėdėdami ant prisigrobtų milijonų, tokie žmonės niekada netaps tautos šviesuoliais!..

Žinoma, dabar ponas V.Landsbergis, turėdamas kapšą pinigų ir valdžią, gali mus užtampyti po teismus, kaltindamas mūsų tėtę būtais-nebūtais dalykais. Matyt, tai jam teikia didelį malonumą. Bet man visai kiti dalykai teikia malonumą. Aš jų gaunu su kaupu iš gamtos ir iš aplinkinių žmonių, kurie spinduliuoja dora, šviesa. Tikrai tarp mūsų yra šviesuolių, kurie pakelia dvasią. Manau, net ir „Laisvame laikraštyje“ galėtų būti skiltis – „Lietuvos šviesuoliai“, kad žmonės galėtų apie juos pasiskaityti, o ne vien tik apie nesibaigiančius kriminalinius-politinius nusikaltimus, korupciją ir pan. Gal todėl daug kas jau nebenori skaityti laikraščių, kuriuose vien tiktai kriminalai, nedora, purvas. Dar likę Lietuvoje labai šviesių žmonių, į kuriuos mums visiems vertėtų lygiuotis, jais remtis. Nuo tokių žmonių, lyg

Visų žmonių nenuteisi, jokie teismai to negali. Ir, apskritai, ieškoti tariamo orumo teismuose gali tiktai tam tikro lygio žmonės. Kas gali norėti prisiteisti nebūtų dalykų? Lyg teismas būtų gimdykla, kuri galėtų ponui V.Landsbergiui pagimdyti dorą, orumo trynukus. Ne žmogus, bet klounas!.. O jo sūnus „Vėviukas“, jeigu turi bent krislą šviesaus proto (nors vargu bau!..), tai turėtų labai gerai susimąstyti ir atsiknoti nuo viso šito purvino reikalo. Palyginti, dar jaunas žmogus, man lyg ir kelia gailestį...

– Jeigu jūs pažiūrėtumėte V.V.Landsbergio sukurtą dokumentinį filmą „Visa teisybė apie mano tėvą“, tai suprastumėte, kad ten jokios teisybės nėra, vien tiktai liaupsės patriarchui V.Landsbergiui!..

– Tai gal jam labai neblogai nubyra nuo tokio tėtušio? Juk reikia tai suprasti. Šis jaunikaitis pats savaime yra niekinis. Jeigu Vėviukui reikėtų pragyventi pačiam iš savęs, tai jam būtų šakės! Bet kai šalia savęs turi tokį pasiturintį ir įtakingą tėvą, tai visai neblogai jį ir pašlovinti.

Aš taip galvoju, kad Vytelis pats iš savęs, kaip ūkinis–kūrybinis vienetas, yra apskritas nulis, be jokio kablelio. Savo ruožtu, galiu pasakyti, kad pragyvenu tik iš savo pačios parašytų knygų, kurios yra perkamos, vaikų skaitomos. Kadangi „Vėviukas“ turi iš ko susimokėti už knygų leidimą, tai gali sau jas leisti ir leisti. Vien iš savo menamų talentų tikrai nepragyventų, todėl jam nieko kito nebelieka, tik apgiedoti, pašlovinti tėtušį ir naudotis jo politinės karjeros metu sukauptomis materinėmis gėrybėmis.

Aišku, galima gan ilgai gyventi žemesnio lygmens vertybėmis, tačiau gyvenimas yra daugiasluoksnis ragaišis. Žiūrint, kas kokį sluoksnį pasirenka, bet man politinė valdžia

Manau, žmonės patys kalti, jeigu leidžiasi būti stumdomi, niurkomi, apgaudinėjami. Aš esu linkusi pati susikurti savo buvimą. Mano 24 valandas per parą pripildo daugybė įdomiausių dalykų. Be to, savo sklaida, leidžiamomis knygomis aš išspinduliuoju tiek, kiek galiu. Kiek man reikia, pasisemiu iš kitų šviesuolių su jais bendraudama. O mūsų vargšės užguitos liaudies kova su šia korumpuota valdžia man jau nebe tokia įdomi, nes darosi banali. Paėmęs šakes į vieną ranką, o grėblį į kitą, tvarkos Lietuvoje nepadarysi. Aukščiausio valdžios ešelono, politinio „elito“ elgesys atspindi tai, kas vyksta daugumos žmonių širdyse. Mano galva, viršūnės puikiausiai atspindi mases, kurios leidžiasi būti mindomos.

– Manote, kad kiekviena uždara bendruomenė arba žmonių visuomenė turi tokią valdžią, kokios yra verta?

– Būtent taip aš ir galvoju. Man labai liūdna tai pripažinti, bet šiandien iš tikrųjų taip yra mūsų šalyje, jeigu prastuomenė toleruoja tokią ydingą valdžią. Iš tėtės esu paveldėjusi tiesos sakymą. Tai buvo jo pagrindinis darbas, kurį tėtė dirbo visą gyvenimą, iki pat mirties. Todėl ir aš visuomet kalbu taip, kaip mato mano akys, ką jaučia širdis. Žmogus, gyvenantis melo sąskaita, visuomet ims šiauštis,

Ir nėra ko čia mums tuščiai piktintis. O jeigu nori gyventi kitaip, tai pradėk, žmogau, nuo savęs!.. Darykim ką nors patys, nesitikėdami stebuklų iš valdžios. Turime būti ganėtinai atkaklūs ir tvirti. Tose nesibaigiančiose imtynėse su netiesa, melais, visu tuo blogiu, labai svarbu, koks tu pats esi. Ir kieno pusėje? Apie ką mąstai, ką jauti savo širdyje?.. O gal jau pabūgai, pailsai?.. Betgi kažkas juk turi skambinti varpais, kažkam lemta šviesti tamsoje... Antraip, tauta palieka akla, kurčia, besmegenė.